Pagrindinis > Žmonės > Interviu > Daiva Riklienė: ,,Iš garbingos praeities – į viltingą ateitį“

Daiva Riklienė: ,,Iš garbingos praeities – į viltingą ateitį“

 

Kandidatės į Lietuvos Respublikos Seimą nuo Socialdemokratų partijos Daivos Riklienės pokalbis su istoriku Antanu Žilinsku.

– Miela Daiva! Atleisk už familiarumą, pažįstu Tave nuo 2002 metų. Dirbant Vilkaviškio krašto muziejaus vadovu, teko daug bendrauti, kuriant Vilkaviškio krašte turizmo strategiją. Kuo Tau įsiminė darbas Verslo ir turizmo centre ir kuo sudomino, patraukė Vilkaviškio kraštas?

 – Dirbant Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centre, buvome įvairių veiklų pradininkai. 10 metų atstovavau rajoną turizmo, sporto ir laisvalaikio parodose Lietuvoje ir užsienyje, todėl teko būti inovatyviais, kurti naujus maršrutus, įdomius pasakojimus. Dirbant kartu su Jumis, vadovaujantis Jūsų surinkta informacija, sudarėme turistinius turus po Vilkaviškio miestą, išleidome lankstinukus „Dingęs Vilkaviškis“ bei  „Mažasis „Žingsniobusas“ Vilkaviškio mieste“, pirmieji pradėjom organizuoti orientacines varžybas. Sukūrėme interaktyvų Vilkaviškio mieste esančių objektų pristatymą Baltijos šalių platformoje 360, įdiegėme programėlę, pritaikytą mobiliesiems įrenginiams, išleidome rajono ir miesto žemėlapius, renginių kalendorius ir dar daug kitų leidinių. Turizmo centre buvome šiaurietiško vaikščiojimo užsiėmimų ir renginių iniciatoriai. Įgyvendinant projektą „Šiaurietiškas vaikščiojimas: sveikatos šaltinis ir pažinimo džiaugsmas“ po 3 metų intensyvios veiklos įsisteigė asociacija „Šiaurietiško ėjimo klubas“, kuri tęsia vaikščiojimo tradicijas ir šiandien.

Galiausiai išnaudojom visas galimybes, teikiant konsultacijas ir pagalbą pradedančiajam verslui, dirbome su projektais. Kadangi mūsų dalininkai buvo Vilkaviškio rajono savivaldybės taryba ir LR Ūkio ministerija, buvo labai įdomu savo veiklos rezultatus palyginti su kitose savivaldybėse veikiančiais centrais. LR Ūkio ministerijos atliekamuose vertinimuose tarp 30 įstaigų mes visada buvo pirmame trejetuke. Kalbant apie Vilkaviškio kraštą, prioritetu visada laikiau faktą, jog mes esame istorijos lopšys. Čia gimė ir gyveno daug iškilių Lietuvai asmenybių. Čia gausu didingų dvarų, kultūrinių paminklų, muziejų ir gamtos stebuklų. Kalbant apie dvarų istoriją, galim nusikelti į XVIII–XIX amžius, kada Vilkaviškio dvare gyveno Oginskiai, Bartninkų dvare ‒ Tyzenhauzai, Paežerių dvare ‒ Gauronskiai. Galime suprasti, koks turtingas mūsų kraštas ir kiek daug galim papasakoti kitiems. Krašto patrauklumas priklauso ir nuo to, kaip mes jį pateiksime.

Prisimenu, kaip su Jumis sugalvojom teatralizuotą Paežerių dvaro pristatymą. Jūs buvote Zigmantas Gauronskis, aš buvau dvarininko žmona Natalija Oginskytė-Gauronskienė. Priėmėm aukščiausio lygio svečius, ambasadorius ir jie liko sužavėti Paežerių dvaru. Gražus mūsų kraštas ir šiandien. Čia Suvalkijos perlas – Paežerių dvaras. Čia ošia Tautinio atgimimo ąžuolynas. O kur dar Vištyčio regioninio parko lankytojų centras, Vištyčio ežeras, piliakalniai, nuostabi gamta, kviečianti rekreacijai ir poilsiui. Dirbdama turizmo ir verslo informacijos centre norėjau pati kuo daugiau sužinoti, kuo daugiau aplankyti, ir taip šis kraštas darėsi vis patrauklesnis man pačiai. Tai yra kraštas, kuriame aš gimiau, augau, sukūriau šeimą, čia gyveno mano seneliai, gyvena tėvai ir tuo labai didžiuojuosi.

Sakoma, mieliausi prisiminimai iš vaikystės. Kur ji Tau prabėgo, gal kažkokiame paslaptingame dvare, gal atokiame vienkiemyje ar miestelyje? Ir koks vaikystėje patirtas nuotykis įsiminė?

Gimiau ir augau čia, Vilkaviškio mieste, tačiau mano seneliai gyveno Vaičlaukio kaime, esančiame už Uosių miško. Nesuklysiu pasakius, kad daug laiko praleisdavau kaime. Prisimenu autentiškas suvalkiečio sodybas – troba, klėtis, kluonas, svirnas, viduryje kiemo – šulinys su svirtimi, didelis sodas. Prisimenu ūkį su arkliu, karvute, kiaulėmis, vištomis, antimis. Labiausiai gąsdino kalakutas ir žąsys, kurios šnypštė ir vaikydavosi po kiemą. Prisimenu sode bičių avilius, močiutę, imančią medų, gaminančią varškės sūrį, sviestą, kepančią „zuikio bandeles“ ir daug kitų skanumynų. Prisimenu verpiančią, siuvinėjančią, siuvančią. Galvoju, kad aš savo pomėgiais esu panaši į močiutę. Tėvukas nešiojo paštą, todėl duodavo paskaityti žurnalų „Murzilka“ ir labai gražiai dainavo. Kitoj sodyboj buvo daug įdomios technikos ir aparatūros.  Buvo gramofonas, daug senovinių plokštelių. Mano supratimu, tai buvo labai vertingos plokštelės, gaila, kad, numirus seneliams, tėvai jų neišsaugojo. Turėjo senovinį radijo aparatą, klausydavosi „Amerikos balso“. Turėjo aparatus, kurie tiksliai pasakydavo oro sąlygų pokyčius. Pokario metais seneliai ir mano tėvai buvo ištremti darbams į Vokietiją. Jiems palikti savo namus, ūkį buvo laba sunku, todėl net ir dabar apie praeitį kalba mažai ir nenoriai. Iš savo tėčio esu girdėjus, kad jo šeima nukentėjo ir per Pirmąjį pasaulinį karą. Penkinių dvarą, esantį Dailučių kaime, Virbalio seniūnijoje, apie 1861 m. caras Aleksandras II paskyrė mano proseneliui Žiūriui. 1863 m. sukilimas privertė pasitraukti iš dvarų, o sugrįžę jau rado apsigyvenusius svetimus. Nuosavybės taip ir neįrodė nei proseneliai, nei seneliai, nei tėvai. Kartais pasvajoju, kokia būtų buvusi vaikystė, jeigu proseneliai ar seneliai būtų gyvenę dvare.

Mokykloje tikriausiai buvai „moksliukė“, pareiginga ir aktyvi. O gal padykusi? Sako, tos mergaitės, kurios mėgsta laipioti į medžius ar žaisti futbolą, tampa pavyzdingomis darbuotojomis, rūpestingomis šeimos rūpesčiais gyvenančiomis motinomis.

Mokytis man sekėsi. Visą laiką mokiausi penketais (pagal tuometinę penkiabalę sistemą), tik Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą užbaigiau su 3 ketvertais. Stojant į Kauno politechnikos instituto Lengvosios pramonės fakulteto Tekstilės inžinieriaus technologo specialybę (dabartinis Kauno technologijos universiteto mechanikos inžinerijos ir dizaino fakultetas), iš pirmų egzaminų gavau penketus, tad nuo kitų egzaminų buvau atleista. Prisimenu, gyvenant bendrabutyje, visi skaitė, ruošėsi kitiems egzaminams, o aš su drauge garsiai skaičiau Colleen McCullough „Erškėčių paukščius“. Turėjom tik šią vieną knygą ir labai norėjom kuo greičiau sužinoti atomazgą. Dar mokyklos metais dalyvavau visuose raiškiojo skaitymo konkursuose, buvau klasės aktyvistė, lankiau šokių būrelius, tris kartus dalyvavau dainų šventėse. Gerai šaudžiau, greitai ir gerai mokėjau surinkti šautuvą, tad atstovavau rajonui nacionalinėse orientacinėse varžybose „Lapių medžioklė“ – tai radijo sporto šaka, kurioje sportininkas per trumpiausią laiką miške specialaus imtuvo pagalba ieško užmaskuotų radijo siųstuvėlių. Tėvai pasakoja, kad buvau labai aktyvi, žingeidi, norinti viską išbandyti. Visko buvo, ir po medžius laipiojom, ir po statybvietes lakstėm, ir slidinėjom, ir dviračiais važinėjom.

Vienoje ekskursijoje į Šveicariją teko bendrauti su Tavo sūneliu Tomu. Įsiminė jo pomėgis skaityti filosofines knygas, mokytis užsienio kalbų. Ką šiuo metu veikia Tavo vaikai?

Tomas šiuo metu yra Vilniaus universiteto doktorantas. Rengia disertaciją apie ankstyvąją katalikišką baroko meno teoriją. Taip pat dėsto lotynų kalbą, yra Klasikų asociacijos valdybos narys, organizuoja kultūrinius ir švietimo renginius, rašo tekstus apie Antikos kultūrą. Taip pat yra vienas iš Filomatų mokslinės draugijos atkūrėjų ir vadovų. Ten veda akademinius būrelius apie Dantės poeziją ir italų neorealizmo kiną, to mokėsi Bolonijos universitete.

Dukra Dovilė įgijo Vilniaus Gedimino technikos universitete transporto ekonomikos ir logistikos bakalaurą, o Vilniaus universitete studijavo Žmogiškųjų išteklių valdymo magistrantūros programoje. Šiuo metu ji dirba „Telia Global Services Lithuania“, kuri teikia įvairiausias globalias paslaugas – pradedant IT ir technologijomis, baigiant tiekimu ir kitomis vidaus paslaugomis. Dovilė dirba įmonėje dirba su duomenimis ir jų apdorojimu. Taip pat tarnauja Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgose. Šią vasarą jau gavo eilinio laipsnį.

Moterys paprastai mėgsta megzti, siuvinėti, piešti, kepti pyragėlius ar ruošti skanius, ypatingus patiekalus. Kokie Tavo pomėgiai? Ką pagamintum pietums, jeigu aš su žmona ateičiau į svečius?

Aš dar mokykloje gaudavau iš mamos barti, nes sukarpydavau jos rūbus ir persisiūdavau sau. Visada patiko modeliuoti ir siūtis rūbus. Dirbant AB „Žemkalnija“ pamainos meistre, išmokau tai daryti technologiškai teisingai. Moku megzti virbalais, vąšeliu. Vienu gyvenimo tarpsniu siuvimas ir mezgimas buvo pragyvenimo šaltinis.

Dar mokykloje piešinių konkurse esu laimėjus pirmąją vietą. Lankiau dailės būrelį. Maistą gaminti tiesiog patinka. Dabar įvairiausių receptų randu internete arba kartais patinka tiesiog eksperimentuoti. Pastaruoju metu turiu net keletą savo firminių patiekalų – žemaitišką kugelį su mėsa, farširuotą vištą, varškės pyragą, pyragėlius su grybų įdaru.

Apie žmogų daug sako jo pomėgis knygai. Kokie lietuvių ar užsienio rašytojai yra Tavo knygų lentynoje? Kokią knygą pasiimtum eidama į Seimą? Negi tik Seimo statutą?

Knygų mūsų namuose tikrai nemažai, nes visi mėgstame skirtingus žanrus. Esu perskaičius beveik visas Agatos Kristi detektyvines knygas. Kadangi labai patinka keliauti, skaitau knygas apie keliones, šalis. Labai patiko Vaivos Bukelskytės „Uždraustos Kinijos paslaptys“, Rimvydo Laužiko, Anželikos Laužikienės „Graikija. Alyvmedis, vynmedis ir laivas“, Vytauto Kandroto „Pažink Prancūziją. Keliauk, ragauk, patirk“. Mano lentynose rastume knygas apie Joną Basanavičių, Algimanto Čekuolio darbus. Rastumėte ir mūsų kraštietės Salomėjos Nėries eilėraščių rinkinius.

Šiemet LSDP buvo paskelbusi akciją – pristatyti paskutinę perskaitytą ir labiausiai savo asmenybę atspindinčią knygą. Pasirinkau Kristinos Sabaliauskaitės  „Silva rerum IV“. Esu perskaičius visas dalis, bet ši įsiminė labiausiai. Knyga leidžia suprasti, kuo gyveno Europa XVIII a.: siužetas siekia Lenkiją, Prancūziją, Olandiją ir Jungtinę Karalystę. Knygoje taip pat puikiai ir suprantamai pateikiama visuomenės transformacija, kai eižėja šimtmečius gyvavusi nepajudinama luomų sistema, kai Rusijos imperija eilinį kartą mezga intrigas ir panaudoja „gelbėtojo“ vaidmenį savo politiniams tikslams pasiekti. Mane žavi kultūrų skirtumai: tradicijos, etiketas, bendravimo kultūra. Daugelis sako esu komunikabili, toks yra ir Sabaliauskaitės aprašomas jėzuitas Pranciškus Ksaveras, kuris kone mistiškai pritampa bet kokioje, ypač intelektualioje kompanijoje – jo draugija miela aukščiausio rango valdovams, mokslininkams, diplomatams. Kur jį benublokštų likimas, jis ten laukiamas išskėstomis rankomis. Itin žavi personažo charakterio savybės. Susipažįstame su protingu, žingeidžiu, atviru naujoms idėjoms, principingu ir ištikimu savosioms vertybėms asmeniu – tikru Apšvietos epochos įsikūnijimu ir puikiu bendravardžio misionierių globėjo jėzuito šv. Pranciškaus Ksavero atspindžiu.

Mano tėvai, seneliai man taip pat paklojo stiprų vertybinių nuostatų pamatą, įskiepijo sąžiningumo, moralinio jautrumo, pareigos ir atsakomybės jausmą, todėl nesunku realizuoti save vardan kitų bendrapiliečių. Žinoti savo krašto istoriją, tautos šaknis, ne tik garbės reikalas, tai raktas į sėkmę. Ant giminės pamatų auga jaunosios kartos, nuo vaikystės formuojamas mąstymas, kultūriniai kartų paveldėjimai. Iš šeimos šaknų formuojasi ateitis. Kažin ar visi strategai patys žino savo kilmę, ar yra dvasiškai ir moraliai pasiruošę dirbti savo kraštui.

Nejučiomis reikia paklausti ir apie politiką, politikus. Kokie politikai Lietuvoje ir pasaulyje Tau artimesni žmogiška ir ideologine prasme?

Pasirodžius Daivos Ulbinaitės knygai „Prezidentė Dalia Grybauskaitė“, ją perskaitę mano draugai, sakė, kad aš žmogiška ir ideologine prasme, esu labai panaši į ją. Jei žmogus vadinamas lyderiu, jis turėtų pasižymėti charizma, sugebėjimu vesti žmones į priekį, svarbiausia – kelti pasitikėjimą. Entuziazmu, charizma ir savo veikla taip pat žavi kadenciją baigęs už sveikatą ir maisto saugą buvęs atsakingas eurokomisaras Vytenis Povilas Andriukaitis.

Kalbant apie ne Lietuvos politikus, išskirčiau Konradą Adenauerį. Tai pirmasis Vokietijos Federacinės Respublikos kancleris, vadovavęs šaliai 1949–1963 m. Jis labiau nei kuri nors kita asmenybė pakeitė pokario Vokietijos ir Europos istoriją. Tai pragmatiškas demokratas ir nenuilstantis vienytojas. Kaip vadovė moteris, mane žavi dabartinė Estijos prezidentė Kersti Kaljulaid, kuri pabrėžia kovos su korupcija ir ekonomikos konkurencingumo klausimų svarbą. Jai taip pat itin svarbūs lyčių lygybės klausimai.

Buvęs mūsų vedlys LSDP pirmininkas A. Butkevičius ir buvęs meras A. Bagušinskas nusigręžė nuo partijos, kuri juos išvedė į politiką. A. Butkevičius – Vilkaviškio Garbės pilietis. Man jų poelgiai labai negarbingi. Pasitikėti žmogumi ir sulaukti iš jo smūgio į nugarą, netgi sakyčiau širdį, tai iš tiesų chameleoniškas poelgis. Gal aš per daug kandžiai pasakiau?

Manau, kad politinės pažiūros žmonėse iš esmės nesikeičia. Jeigu jie keičia ar palieka partijas, tai dažniausiai daro, siekdami asmeninių tikslų ar ieškodami galimybių, kaip patenkinti savo norus, bet tikrai ne dėl bendrapiliečių ar bičiulių gerovės. Aš asmeniškai iki 2017 m. nebuvau jokios partijos narė. Tik LSDP vadovu išrinkus Gintautą Palucką, atsižvelgdama į pokyčius partijoje, pasirinkau būti jos nare. Niekada negalvosiu apie kitą partiją, nes visuomet jausčiausi atsakinga žmonėms, kurie mane išrinko, atsakinga partijai, kuri manimi pasitikėjo, iškėlė kandidatu ir kurią aš atstovauju. Žinoma, būna įvairių priežasčių ir aplinkybių, bet man asmeniškai atrodo, kad partijų ar frakcijų keitimas, ypač kai politikas jau yra Seime, pamina pagarbą rinkėjams ir jų pasitikėjimą.

Seime tektų dirbti su įvairių pažiūrų Seimo nariais. Teks priimti nepopuliarius sprendimus. Kaip pati elgiesi?

Darbą Seime palyginčiau su savivaldybės tarybos darbu. Ten taip pat tektų dirbti koalicijoje, tektų daug gilintis, ieškoti kompromisų, geriausių sprendimų visiems Lietuvos piliečiams. Mano nuomone dabartinės Vilkaviškio savivaldybės tarybos priimami sprendimų projektai yra išdiskutuoti tarp pozicijos ir opozicijos, efektyvūs ir tenkinantys skirtingų žmonių poreikius. Puikiai matome, kaip keičiasi mūsų, Vilkaviškio, kraštas. Atitinkamai elgčiausi ir Seime.

Koks Tavo požiūris į kitos rasės, lyties asmenis. Tarkime, jeigu šalia manęs įsikurtų čigonų ir gėjų šeimos, aš į tai nekreipčiau dėmesio. Svarbu, kad jie būtų dori piliečiai ir įkyriai nepirštų savo idėjų. Koks Tavo požiūris į šią Europoje ir pasaulyje, ypač JAV aktualią problemą?

Aš negalvoju apie rasę ar lytį, vertinu tik tai, kokie žmonės gyvena šalia mūsų. Svarbiausia, kad žmogus būtų tolerantiškas bendrąją prasme, pripažintų bendruomenę, saugią kaimynystę, prisidėtų prie visos bendruomenės gėrio. Jeigu kaimynystėje bus triukšmas, netvarka, bus propaguojamos žalingos priklausomybės, tuomet mano reakcija į tokius kaimynus tikrai bus neigiama.  Nemanau, kad pati rasė, kilmė ar lytis sudaro kokią nors problemą. Svarbiausia, kaip tie žmonės elgiasi.

Kokiame komitete pasirinktum veiklą Seime? Kokį įstatymą inicijuotum? Man rūpi kultūros paveldo globa ir apsauga, kultūros mecenavimas. Žinau, kad ir turizmo sektorius, savivalda Tavo rūpesčių rate?

Analizavau trijų komitetų  veiklas – Sveikatos, socialinių reikalų ir darbo, Švietimo, mokslo ir kultūros bei Valstybės reformų ir savivaldybių komitetų. Pačioje savo programos pradžioje kalbu apie kultūrą ir turizmą. Daug dėmesio skiriu jaunimui, švietimui, mokymuisi visą gyvenimą. Visada pasisakysiu už gerovės valstybę ir skaidrumą. Mes, gyvendami regionuose, geriausiai žinome ir matome, kokios yra problemos, o ką galbūt reikėtų pakeisti. Šiandien per mažai teisių ir laisvių turi savivalda. Savivaldybės turėtų turėti daugiau savarankiškumo, sprendžiant savo biudžeto klausimus. Manau, kad Seniūnijoms turi vadovauti tos bendruomenės lyderiai, kuriais pasitiki ten gyvenantys žmonės, tad inicijuočiau pakeitimus, susijusius su tiesioginiais seniūnų rinkimais.

Mūsų V. Kudirkos himno žodžiais kviečia vieningai dirbti Lietuvos labui ,,ir šviesa ir tiesa mūs žingsnius telydi“. Kokį rinkiminį balsą, šūkį Tu pasirinktum?

Geriau už Vincą Kudirką sunku pasakyti. Vilkaviškio krašte gyvena ir dirba iniciatyvūs, kūrybingi, jautrūs žmonės. Jie puoselėja iš protėvių paveldėtą suvalkietišką būdą, kai darbu ir kūryba statoma tiek asmeninė, tiek ir krašto gerovė. Tad mano kredo galėtų būti – darbas ir kūryba. Iš garbingos praeities kartu ženkime į viltingą ateitį.

Politinė reklama

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite