Šį kartą Martynas kažkodėl užtruko daug ilgiau nei paprastai. Kurį laiką Rytė net prisiskambinti negalėjo, vis ryšio nebuvo, ir nerimas naktimis neduodavo užmigti. Vis dėlto priprato prie vyro: buvo savas, rūpestingas, o kuo jis užsiiminėjo, ji visai sau galvos nekvaršino. Vis dažniau užsukdavo pas Agotą, susigalvojusi kokį nors reikalą, kažkur širdies gilumoje tikėdamasi pamatyti Arą, bet šis kažkur dingo. Turėjo jo telefono numerį, bet skambinti neišdrįso, ką gi jam galinti pasakyti?
Pagaliau, beveik po pusmečio, parsirado ir Martynas, sumenkęs, išbalęs, įkritusiomis akimis, bet kaip visada veiklus ir energingas. Pati iš savęs nesitikėjusi tokio palengvėjimo, Rytė puolė jam ant kaklo vos neverkdama.
– Ko tu čia dabar? – švelniai subarė Martynas. – Juk grįžau.
– Maniau, kad negrįši, – vos ne balsu įsiraudojo Rytė, kartu su ašaromis iš savęs liedama neišsakytą ilgesį, slaptas svajones ir nerimą. – Jei ne Gražina su Jonu, būčiau pradėjusi laukais eiti, daugiau taip nedaryk, man labai baisu buvo.
– Vadinasi, laukei, – Martyno akyse švystelėjo džiaugsmas. – Negalėjau, mažute, grįžti, net ir skambinti negalėjau, buvau tokioje vietoje, kur nebuvo jokio ryšio. Nepyk, mieloji, šįkart be jokių lauktuvių grįžau, pats vos sveiką kailį išnešiau. Vėliau papasakosiu, dabar paruošk man vonią ir ką nors užkrimsti.
Rytė niekada neklausinėjo apie vyro reikalus, kuo jis užsiima, kur važinėja. Martynas jai buvo daugiau brolis nei vyras, sukandusi dantis, o vėliau visai abejingai atlikdavo savo pareigą lovoje, bet šiaip už miegamojo ribų jiedu rasdavo bendrą kalbą, juokaudavo, eidavo pasižmonėti. Rytė jį vesdavosi į parodų atidarymus, į koncertus ir spektaklius. Iš pradžių nenoromis, tik taikydamasis prie Rytės įgeidžių, Martynas eidavo kartu, tačiau vėliau jam pačiam tai pradėjo patikti, džiaugėsi, kad gali su Ryte ir aptarti tai, ką matė, ir net paprieštarauti, pasiginčyti.
Pinigų Martynas parsivežė daug, tačiau Rytė neklausė (niekada neklausdavo) kiek, jai tai buvo nesvarbu. Padėjo Jonui įsigyti kombainą, uždengė tvarto stogą, neklausydamas jokių protestų.
– Manykite, kad čia mano indėlis į krikšto dukters kraitį, – juokavo Martynas, šokdindamas ant kelių Virgutę, kuri labai noriai pas jį eidavo. Abu Gražinos vaikai buvo prisirišę prie Rytės ir Martyno, galbūt tai lėmė gausa žaislų, kuriais jiedu užversdavo abu vaikus.
– Na, kaip jūs abu? – klustelėjo Gražina, kai jos liko dviese, vyrams išėjus apžiūrėti naujai įsigytų padargų.
– Ai, – karčiai šyptelėjo Rytė, – Martynas vis žada nueiti pas gydytojus išsitirti, bet amžinai laiko neturi. – Dabar vėl ruošiasi į kelionę. Kartais net nežinau, turiu aš vyrą ar neturiu, pasirodo kaip jaunas mėnulis ir vėl dingsta. Iš kur tų vaikelių bus? – nelinksmai nusijuokė. – Nežinau, man gydytoja yra sakiusi, kad aš galiu turėti vaikų…
– Gal tiesiog bijo sužinoti, kad gal jis nevaisingas, todėl ir atidėlioja, – patraukė pečiais Gražina. – Be to, priežasčių, kad nepastoji, gali būti labai daug. Na, ir kas, galite įsivaikinti, be to, yra dirbtinis apvaisinimas. Abu dar jauni, suspėsite, – ramino Rytę. – Matosi, kad ir Martynas nori vaikų, bet jį lyg kažkas stabdo.
– Gal atsakomybės baimė?
– Manau, kad ne, – paprieštaravo Gražina, – kiek jį pažįstu, atsakomybės nebijo. Tai ir sakau, kad gal baimė sužinoti, jog negali turėti vaikų, vyrai kitaip į tai žiūri, gal jis tavęs gėdijasi, pakalbėk su juo.
– Matyt, reikės, – nuleido galvą Rytė.
Bet ir vėl nebuvo kada pakalbėti, nes vos grįžo iš kaimo, Martynui staiga prireikė vėl išvažiuoti. Rytė viena vartėsi plačioje karališkoje lovoje, negalėdama užmigti. Atsikėlusi stovėjo prie lango vienmarškinė, traukdama gaivų sakų kvapą, vėjo atneštą iš netolimo pušynėlio. Jų namas stovėjo priemiestyje, apsuptas parko, toliau pereinančio į mišką, ir tai džiugino Rytę. Kartais į kiemą užklysdavo stirnos, o kartą naktį patvoriu brazdinosi briedis. Matyt, ir lapė kažkur netoli buvo įsitaisiusi olą, nes dažnokai už tvoros kyščiodavo jos smailos ausys. Rytė nė už ką nebūtų mainiusi šios vietos į miesto daugiabutį, kur vienintelė gyvastis buvo už sienos gyvenimo garsus skleidžiantys žmonės ar palanges teršiantys balandžiai. O čia ankstyvais rytais išeidavo į terasą ir gerdavo kavą, kvėpuodama miško ir savo gėlynų skleidžiamais kvapais. Dabar žydėjo alyvos, ir jų svaiginantis kvapas užpildė kambarį. Už tvoros lyg kažkieno akutės žybsėjo žalsvos jonvabalių švieselės, brėždamos tamsoje įvairiausias figūras. Mergina prisiminė vaikystę, kai gaudydavo jonvabalius į stiklainį, močiutė sakė, kad tai numirusių vaikučių dūšelės, ir ji tikėjo, kad jos pavirs į mažus vaikučius, su kuriais galės žaisti. Močiutė tokias naktis vadino jonvabalių naktimis, nes tik birželyje ir siausdavo šios žemiškos žvaigždutės.
Rytė, nuslinkusi į virtuvę, išsivirė mėtų arbatos, išsinešė į balkoną, kur stovėjo patogus minkštas krėslas ir susiraitė jame, susisupusi į storą baltą chalatą. „Ar laiminga aš? – mąstė žiūrėdama į apvalų mėnulio veidą. – Turėčiau būti, juk visi sako, kad man tik gulbės pieno trūksta. Vyras myli, turiu viską, ko tik noriu, žinoma, išskyrus vaiką, tad visi ir sako, ko dar tau reikia. O aš ir pati nežinau, tiesiog kažko nėra ir tiek. Martynui aš dėkinga, bet ar dėkingumo užtenka? Rūpi jis man, kai ilgiau negrįžta, išgyvenu, bet ar myliu aš jį ? Tikriausiai ne taip, kaip jis norėtų. Tik ar jis to nesupranta, ar tiesiog apsimeta, kad to nemato?“
Taip ir užmigo krėsle, kol kaitri saulė neuždėjo savo delną ant jos veido. Pabudusi net nesuprato, kur esanti, vadavosi iš košmariško sapno, kuriame ją vijosi garsiai rėkdama baisi moteriškė. Atsimerkusi nusišypsojo, nes visai prie pat namo medžio viršūnėje garsiai karksėjo varna. „Štai dėl ko man tas riksmas prisisapnavo, – mintyse nusišypsojo Rytė. – Metas keltis, reikia prie darbo“. Mat buvo parduotuvėje nusižiūrėjusi ypatingą šilką ir jau mintyse sukūrusi modelį, ką iš jo pasiūs. Jos pasiūtas sukneles kaip mat išgraibstydavo miesto ponios, tad svajonė surengti parodą vis tolo ir tolo. Darbo krūvis buvo didelis, reikėjo ieškoti didesnių patalpų ir daugiau siuvėjų, nes buvo nelengva susidoroti su užsakymais.
Apsirengusi lengvutę gėlėtą suknelę, nes diena žadėjo būti karšta, nuvažiavusi į miestą apėjo parduotuves, tam ji paskirdavo visą dieną, nes kantriai ieškodavo kokio nors mezginėlio ar jai reikalingo atspalvio siūlų. Nuvežė maisto Agotai, kuri net nušvito pamačiusi savo globėją. Senutė buvo dar labiau sumenkusi, priminė pasišiaušusį žvirblelį, tačiau linksmumas iš jos trykšte tryško. Įsisodinusi nuvežė ją į kapines, nes Agota panoro žvilgtelėti, kaip sutvarkytas sūnaus kapas. Pamačiusi kuklų gražų paminklą ir gėles, net apsiašarojo. Rytė irgi peštelėjo vieną kitą žolelę ant mamos kapo, uždegė žvakutę, daugiau lyg ir nebuvo ką veikti, viskas buvo sutvarkyta, išpuoselėta.
– Ir kada tu, vaikeli, spėji? – nusistebėjo bobulė.
– O kad ir veikti nelabai turiu ką, vaikų nėra, Martynas amžinai kelionėje, su darbais irgi suspėju. Be to, kiek čia to darbo…
– Angelas tu, Rytute, – paglostė jai ranką Agota. – Tokios geros širdies žmonių nedaug savo gyvenime sutikau. Nebent tie, kur daug vargo matę, bet irgi, kiti nuo to tik piktesni tapo, pavydi visiems, retas kuris kitą atjaus.
Parvežusi Agotą namo, išvirusi jai arbatos, Rytė susiruošė namo, nes knietėjo sėsti prie kompiuterio ir sumodeliuoti suknelę iš nupirktos medžiagos. Ir šiaip buvo numačiusi nemažai darbų šiai dienai. Išėjusi pro duris akis į akį susidūrė su Aru, lipančiu žemyn laiptais.
– Sveika, gražuole, – nušvito šypsena. – Kaip tik apie tave galvojau, tik vakar vakare grįžau iš kelionės, už balos buvau nuskridęs, Amerikon, teta mano ten gyvena. Būk gera, užeinam pas mane, tau lauktuvių parvežiau.
Rytė trumpai dvejojo, nugalėjo smalsumas, labai norėjo pamatyti, kaip Aras gyvena.
Butas buvo erdvus, bet matėsi, kad apstatytas atsitiktiniais baldais, greta senoviškos sofos stovėjo šiuolaikinis toršeras ir stiklinis staliukas, ant sienų greta senų paveikslų kabojo šiuolaikinės graviūros.
– Nesistebėk, kad nėra tvarkos, mažai namuose būnu, – kalbėjo, stvarstydamas nuo grindų išmėtytus rūbus. – Ir ne aš butą įsirenginėjau, vienas tipas už skolas man jį atidavė, vis ruošiuosi remontuoti, bet to laiko kaip nėra, taip nėra.
Išviręs arbatą supilstė į skirtingus puodelius, atnešė šokoladinių saldainių dėžutę.
– Nepyk, neturiu daugiau kuo pavaišinti, pasirodo, net kavos neturiu.
– Ką gi ten veikei Amerikoje? – pasidomėjo Rytė, gurkštelėjusi karstelėjusios arbatos.
– Visai neseniai atsišaukė teta, kuriai jau netoli devyniasdešimties, bet matytum, kokia dar vikri, po pasaulį dažnai keliauja. Seniai žinojau, kad yra tokia mamos pusseserė, bet niekada nesusirašinėjau, o dabar pati mane susiieškojo visai atsitiktinai per bendrus pažįstamus ir pasikvietė į svečius. Diana net įsižeidė, kodėl mane, o ne ją kvietė. Ką aš žinau, lyg aš prašiausi pas ją.
– O aš galvoju, kur tu dingai, vis nematyti ir nematyti, – prasitarė Rytė.
– Reiškia, pasigedai, – švelniai į ją pažvelgė Aras.
– Na, ne visai, – raustelėjo Rytė, – šiaip pastebėjau, Agotėlė vis sirguliavo, dažnokai čia atvažiuodavau, – pamelavo.
Aras iš kito kambario atnešė raudoną dėžutę, kurią atidarius sužėravo smulkių akmenėlių vėrinys.
– Man sakė, kokie čia akmenukai, bet, atleisk, pamiršau, neskiriu aš jų.
– Negaliu aš iš tavęs imti tokio brangaus daikto, – iš vietos pašoko Rytė.
– Patikėk manimi, jis nėra toks brangus, kaip atrodo, be to, aš jo nepirkau, teta atidavė, sakė, kokiai nors panelei padovanosi, o kadangi panelės neturiu, nutariau, kad jis labiausiai tiks tau. Paimk, būk gera, – gailiai pažiūrėjo į ją. – Leisk, užsegsiu.
Pribėgusi prie veidrodžio Rytė negalėjo atsigėrėti, nes šis vėrinys labai tiko prie jos vasariškos suknelės.
– Nežinau, net ką pasakyti, – sutriko Rytė.
– O tu nieko ir nesakyk, nešiok sau į sveikatą, – šyptelėjo Aras. – Tik per daug nesigirk, kur gavai, dar tavo Martynas ne taip supras, jei kalbos pasklis.
– Tai gal man ir Martynui nesakyti? – nustebo Rytė.
– Martynui gali, kitiems nereikia to žinoti. Dar tu nežinai, ką reiškia žmonių liežuviai, kanda pikčiau už gyvates. Beje, kur dabar Martynas?
– Kad net nežinau, kuriame pasaulio krašte, aš neklausiau, o jis man nesakė, – patraukė pečiais Rytė. – Neįdomu man, svarbiausia, kad grįžta.
– Įdomiai judu gyvenate, kita nežinia ką padarytų, kad sužinotų, kur ir su kuo jis. Ką žinai, gal dar ir kitą žmoną kur nors užsienyje turi, – pasišaipė Aras.
– Tegul turi, svarbu, kad į namus parvažiuoja, – patraukė pečiais Rytė.
Ilgai dar jiedu sėdėjo, Aras pasakojo apie Ameriką, apie savo tetą, taip įdomiai, kad Rytė tik atsiduso pamačiusi, jog jau diena linksta link vakaro.
– Gaila, bet turiu jau namo važiuoti ir taip daug darbų nepadariau, – atsiduso Rytė.
Aras neprieštaravo, palydėjęs iki durų, pakštelėjo į veidą.
– Galėtume ir papietauti kurią nors dieną, – klausiamai žvilgtelėjo į akis Rytei, – parodyčiau už miesto restoranėlį, kur dieviškas maistas, tau tikrai patiktų. Jaukumas neapsakomas.
– Tik ne šią savaitę, na, nebent penktadienį, – sudvejojusi sutiko Rytė. – Aš dar labai daug ką nuveikti turiu.
– Ir kam tau dirbti, kai Martynas tiek pinigų uždirba?
– Tai ką man veikti? Pro langą į mišką žiopsoti? – net pyktelėjo Rytė. – Dirbti man patinka, nes dirbu tai, ką mėgstu. Ir iš viso nesu pratusi kam nors ant sprando sėdėti.
– Na, neširsk, pyktis grožiui kenkia, – pasišaipė Aras.
Zita DZIDOLIKIENĖ
