2.

Dienos bėgo taip greitai, kad Rytė net nespėjo dairytis. Ir, rodos, viskas buvo labai gerai, užteko ne tik pyragui, bet ir sviestui, anot Gražinos, bet viduje buvo gerokai tuščia ir nyku. „Kad nors vaikelį turėčiau“, – vis dažniau pagaudavo save galvojanti Rytė. Bet Martynui tarsi tai nerūpėjo, jis stengėsi tenkinti visus Rytės norus, nors jų buvo be galo mažai. Užaugusi varge, buvo nereikli, neįnoringa, kartais jis net pyktelėdavo, kai  žvilgtelėjusi į jo nupirktus kailinius abejingai kabindavo juos į spintą. Bet pastebėjusi, kaip dėl to niaukiasi Martyno veidas, apsimesdama džiaugdavosi, staipydavosi prieš veidrodį, nenorėdavo jo skaudinti. „Pagaliau ne jis kaltas, kad jo nemyliu, – viena sau galvodavo. – Pati žinojau, ką darau, tai ir nereikia raukytis. Be to, kaip Ancė sako, nereikia vyti Dievo į medžius, juk man nieko netrūksta. Jei aš nesu laiminga, tai dar nereiškia, kad turiu ir kitą daryti nelaimingą“.

Girdėjo, kad buvo parvažiavęs Aras, bet kažkodėl neužėjo, O Rytė tikėjosi jį pamatyti. Bet metusi iš galvos visas svajones rūpinosi vyru, gamino jam skanius pietus, jos siuvami rūbai pradėjo užkariauti miestą. Net pagaliau pradėjo tempti Martyną kur nors išeiti pasižmonėti, ir šis niurnėdamas pasiduodavo, eidavo su ja į parodų atidarymus, į teatrą ir šypsodamasis kantriai klausydavosi jam nesuprantamų pokalbių apie meną, apie madas. Rytei moterys pavydėjo, apie Martyno turtus sklido perdėtos liaupsės, bet jiedu abu tik paslaptingai tylėdami šyptelėdavo ir nesileisdavo į jokias kalbas. Rytė niekada neklausdavo, kiek pinigų jie turi, kaip jis juos uždirba, žinojo, kad važinėja po įvairias šalis, kažkuo prekiauja, ir jai to užteko. O į visokias kalbas apie prekybą narkotikais ar dar kažkuo nelegaliu tik numodavo ranka. Jai užteko to, kad Martynas paaiškino, jog niekuo blogu jis neužsiima ir net nesigilino į jo reikalus. Kartais išvažiavęs užtrukdavo ir savaitę, ir mėnesį, tačiau kasdien skambindavo, ir Rytei pradėjo patikti tie jų nereikšmingi vakariniai pokalbiai apie buitį, kasdienybė visai jos nebaidė. Martynas ją ragindavo kur nors išeiti, nesėdėti namuose, bet Rytė vis neprisiruošdavo. Kartą prisiprašė į svečius Ancę, kuri visą savaitę išbuvo pas ją ir vis aikčiojo apžiūrinėdama namą.

– Bet tau ir pavyko, mergele, – džiaugėsi teta. – Už kantrybę visada atlyginama. Šitoks namas, matai, iš tarnaitės ponia pasidarei. Oi, gal aš tave įžeidžiau, – net burną ranka prisidengė Ancė.

– Nė kiek, nuo nieko neslepiu, kas buvau, – nusijuokė Rytė. – Nevogiau, negrobiau, sąžiningai dirbau ir nematau ko gėdytis. Martynas žinojo, kas aš, tai jeigu jam tikau, man visai nesvarbu, ką apie mane šneka.

– Liūdna man ten, toli nuo tavęs, – patylėjusi atsiduso Ancė. – Ir neskriaudžia niekas, atrodo, ir visko yra, tik štai kažko neramu, ir tiek. Negaliu sakyti, žiūri mane ir dukra, ir žentas, bet baigsis sutartis su nuomininkais, grįšiu namo. Nesibūna man ten, svetima vieta, ir tiek, ne mano namai. Su tavim geriau sutardavau, pikta pasidariusi ta mano mergaitė, irzli, pareina pavargusi iš darbo, nei pasikalbėsi, nei kartu pasėdėsi. Taip norėčiau pas Gražiną į kaimą nuvažiuoti, grynu oru pakvėpuoti, pavargau nuo miesto, tuo labiau nuo svetimo.

– Labai gerai, – apsidžiaugė  Rytė. – Martynas grįš tik už savaitės, tai mudvi ir galime braukti pas Gražiną. Dar jos dukrytės nematėt, oi, ten ir diegas, tai ne Mykoliukas, kuris ramus ir tylus, nuo Virgutės riksmo net sienos dreba. Pana su charakteriu.

Kitą dieną iš pačio ryto, kol Ancė dar kuitėsi besikeldama, sulaksčiusi pripirko vaikams lauktuvių. Ir ne tik vaikams. Patarąjį kartą viešint Gražinai, Rytėi pastebėjo, kad jai labai patinka jos miegamojo portjeros, tai nupirko visą atraižą tos pačios medžiagos.

– Pasiūsiu nuvažiavusi, – paaiškino Ancei, grūsdama medžiagą į didelį krepšį.

– Martynas nesibara, kad tu taip pinigus leidi? – nustebo Ancė.

– Jis barasi, kai aš per daug taupau. Juk ir aš gerai uždirbu, kol dar vaikų nėra, daug ką galime sau leisti.

Ancė palingavo galva.

– O kaip ten jums dėl tų vaikų? – atsargiai paklausė. – Martynas nepyksta, kad nepastoji?

– Greičiau aš pati ant savęs pykstu. Taip norisi mažiuką prie savęs priglausi, bet vis kaip nėra, taip nėra. Visi ramina, bet… Man, atrodo, viskas gerai, o Martyno niekaip nenutempsi pas gydytoją išsitirti. Dar šiek tiek palauksiu, o paskui turės eiti, neatstosiu.

– Matai kaip, – palingavo galva Ancė. – Be vaikų namai šalti. Laikas, laikas jau būtų, nes paskui vyrai zylioti ima, kitų moterų ieško.

– Lyg ir dar neieško, – šyptelėjo Rytė, – o jei ir ieškotų , ar sulaikysi? Kartais pagalvoju, gerai būtų, kad susirastų kokią neblogą moterį iš šalies, man ramybę duotų, galėtume iš vaikų namų įsivaikinti.

– Ką tu čia, vaikeli, šneki, – Ancė net kąsniu užspringo. – Neduok, Dieve, jei kita įsimaišytų į jūsų šeimą. Nereiktų nei tavęs, nei vaikų – nieko. Išspirtų tave laukan nuogą, basą.

– Tiek to, nekalbam apie tai, – atsiduso Rytė, – kol kas viskas gerai, o bus blogai, aš savo mažąjį butuką išsaugojau, nuomininkai gyvena, taip kad ir grįžti turėčiau kur. Be to, pati duoną galiu užsidirbti. Su Martynu sutinkam, nesipykstam gal dėl to, kad nedažnai matomės, – nusijuokė Rytė. – Jis man kaip brolis, apie viską pasikalbėti galime.

– Oi, Rytele, Rytele, kokia dar tu naivi, vyrams lovoje seserų nereikia, – atsiduso Ancė.

Pas Gražiną į kaimą atsikapstė jau vakarėjant. Buvo gerokai priliję, kol važiavo plentu, viskas buvo gerai, o paskui automobilis slidinėjo molėtu kaimo keliu, be to, Rytė dar tik neseniai buvo išsilaikiusi teises, o ir vairavimas jai buvo tik būtinybė, o ne pramoga, todėl važiavo atsargiai, nesistengdama aplenkti priekyje važiuojančių.

Jonas išbėgo pasitikti, bandydamas sulaikyti Mykoliuką, kuris basas, vienmarškinis brovėsi laukan su visu trimečio atkaklumu, bet pamatęs Ancę susigėdo ir pasislėpė už durų. Užtat vėliau, Rytės paimtas ant rankų, krykštavo ir išdidžiai dairėsi. Vėliau, išrikiavęs svetainėje po stalu Rytės atvežtas mašinytes, užmiršo viską ir rikiavo jas ten susikaupęs ir tylėdamas. Gražina atsinešė savo pūstažandę storulę Virgutę, kuri, pamačiusi nepažįstamus žmones, iš karto užbosijo visa gerkle.

– Ir kas čia per vaikas, – lyg skundėsi, lyg didžiavosi Gražina. – Net nežinau, į ką nusidavė tokia rėksnė ir nenuorama. Neduok, Dieve, nespėsi paduoti valgyti, tai kad atidarys savo koserę, net visi laukai skamba. Mykoliukas buvo toks ramus, o Virgutė – tikras laumės vaikas, išvargina taip, kad krintu iš nuovargio.

Ir Gražina, ir Jonas visada džiaugdavosi Rytės atvažiavimu, jau ir Mykoliukas mielai eidavo pas ją ant rankų, net ir rėksnė Virgutė pražysdavo plačia šypsena, pamačiusi savo krikštamotę. Gražinai užsispyrus, teko jiems pakrikštyti vos tik gimusią mažylę, tuo labiau, kad ši buvo sunkiai susirgusi ir gydytojai nieko gero neprognozavo. Tačiau ligoninėje pasigautas plaučių uždegimas neįveikė mergaitės ir ji stiprėjo diena dienon. Dabar Rytė jautėsi esanti už ją atsakinga ir lepino dovanomis, nepamiršdama ir Mykoliuko, kurį mylėjo kaip savo vaiką. Ji džiaugėsi galėdama nors kiek atlyginti šiai šeimai už tą gerumą, kuris visą laiką buvo tikra atrama jos gyvenime. Todėl, ruošdamasi į svečius, nuėjusi į parduotuvę tiesiog nušluodavo lentynas, pripirkdavo žaislų, drabužių arba šiaip ką nors naudingo visai šeimai. Svarbiausia, kad Martynas visiškai neprieštaravo, atlaidžiai pasišaipydamas dėl jos pirkinių. Rytė svajojo, kad Virgutei paaugus pasiūs jai puošnią princesės suknelę. Ir Mykoliukas jos dėka vaikščiojo kaip dabita, panašus į pavekslėlį iš užsienietiškų madų žurnalų.

Gražina buvo gerokai pastambėjusi, net judėjo kažkaip lėčiau.

– Eina sau, niekaip nenumetu svorio, – dūsavo. – Atrodo, ir neišsimiegu per tą savo aitvariukę, ir dirbu nemažai, bet, matyt, man ir oras į sveikatą eina.

– Gero daikto per daug nebūna, – geraširdiškai šaipėsi Jonas, kuris irgi buvo užsiauginęs nemažą pilvuką.

Abiejų veiduose jau buvo įsispaudę nuovargio raukšlės.

– Kartais galvojame viską parduoti, – skundėsi Jonas, – bet vėlgi: ką aš mieste veiksiu. Sunku ūkininkauti, ir su tuo turizmu prastai, jau neaprėpiame visko, o daug samdytis neišgalime, tai ir plakamės kaip žuvys ant ledo, ir Gražinutės kirpykla priežiūros pastovios reikalauja.

– Gal man su Martynu pakalbėti, jis ką nors sugalvotų, – pertraukė Rytė.

– Ką čia, vaikeli, sugalvosi, – atsiduso Jonas, – nebadaujame ir tų pinigų pragyvenimui pakanka, tik man Gražinutės gaila, kaip kokia vergė lenkia nugarą. O galėtų sau toj savo kirpykloj sėdėti ir vargo nematytų. Bet ko aš čia dejuoju, kitiems dar blogiau. Nieko, kaip nors ištempsime.

– Tik jau nereikia taip skųstis, – atsišaukė nepatenkinta Gražina iš kito kambario, guldydama Virgutę. – Atrodytų, kad mes jau nieko nepajėgiame, visai kriošenos esame. Tik kol vaikai maži, gal kiek sunkiau, o paaugs jie, tada ir atsigausime. Oi, kaip mums mamelės trūksta, kol žmogus gyvas, lyg ir nepastebi, ką jis veikia, o, kai numirė, iš karto pamatėme, kiek ji čia nuveikdavo.

– Taigi, taigi, – liūdnai palingavo galva Jonas.

Rytė, vakare pasiuvusi portjeras, kitą rytą įsistojusi į Gražinos aulinius batus ėjo su Jonu į tvartus, padėjo apeiti gyvulius ir paukščius, tuo pat metu pastebėdama, kad paukštidei reikia naujo stogo, kad pora arkliukų jau gana seni ir nestiprūs – niekas neprasprūdo pro jos akis. Augusi mažame miestelyje, kur kiekvienas turėjo, kad ir nedidelį, bet savo ūkelį, ji pažinojo tokį gyvenimą. Ir važiuojant namo su Ance abi suko galvas, kaip padėti šiai šeimai, tiesiog palengvinti būtį, kad šitaip nesigaluotų.

– Svarbiausia, kad jie neims jokių pinigų iš manęs, o Martynas tikrai sutiktų padėti, – dūsavo Rytė. – Na, ką nors sugalvosime. Man tiesiog gaila žiūrėti, kaip jie abu galuojasi.

– Reikia geriems žmonėms padėti, – pritarė ir Ancė. – Sveikatą pabaigs, ypač Jonas, juk jau ir metai jo ne tie, kad šitaip dirbti. Ką čia šnekėti, užtat pusė Lietuvos ir išsibėgiojo. Mano mergiščios irgi po svietą bastosi, kaip dūšios be vietos. O ką daryti, juk reikia gyventi. Tik kad su vyrais joms labai nesiseka, nežinau, ar čia jų charakteriai tokie netikę, ar vyrus netikusius pasirenka.

– Kaip jūs ir sakote, gyvenimas – tikra loterija, – liūdnai ir Rytė nusiteikė. – Ir nieko nepadarysi, vieni nieko neveikdami pinigų krūvas žarsto, kiti aria kaip jaučiai, o vis tiek sunkiai verčiasi. Man, sakykime, pavyko, nors pati neiškojau nei turtų, nei lengvo gyvenimo. Bet ar aš galiu būti garantuota, kad visą laiką taip bus? Gyveni ir nežinai, į kurią pusę tas laimės ratas pasisuks.

– Oi, Rytele, tau tai mažiausiai dejuoti reikia, kad pasisekė tau, tai pasisekė, – sumojavo rankomis Ancė. – Myli tave Martynas, lepina, bet tu ir nusipelnei, irgi vargai nuo pat vaikystės. Koks ten vaiko gyvenimas, kai motina geria.

– Tiek to, mes jos jau neprikelsime ir nepakeisime, tegul ramiai ilsisi, – atsiduso Rytė. – Lengviausia yra smerkti.

– Tas tai tiesa, – pritarė ir Ancė.

Vakare, pasodinusi Ancę prieš didžiulį televizorių, paruošė vakarienę, trumpai pakalbėjo su Martynu, kuris kažkur labai skubėjo, ir vis suko galvą, kaip padėti Gražinos šeimai. „Tiek to, ko aš čia dabar kankinuosi, viena vis tiek nieko neišspręsiu, – pagalvojo atsidusdama, – grįš Martynas, pasitarsime. O man reikia rytoj į siuvyklą bėgti, Petrutė ateis tvarkytis, tai ir Ancė nenuobodžiaus, galės tauškėti abi.“

Zita DZIDOLIKIENĖ

Nr. 38 (42),  2013 m. rugsėjo 21–27 d.

Kitą dieną Šarūnas su draugu jas išvežė į kaimą pas draugo tėvus. Didelis namas pinijų paunksmėje, apsivijęs vijoklinėmis rožėmis, atrodė kaip iš paveikslėlio. Sutiko juos visas būrys šeimynykščių, tarškėdami vienas garsiau už kitą, gestikuliavo, bučiavo atvykėlius. Abi moterys, nepripratusios prie tokio familiarumo, tik pasimetę stovėjo, nežinodamos, kaip reaguoti. Šarūnas, pabuvęs vos porą valandų, susiruošė atgal į Romą. Ancė, piktai sužaibavusi akimis, nutylėjo, bet matėsi, kad iš piktumo net garuoja.

– Na, tu matai, atvežė ir numetė mus svetimiems, kur net susikalbėti negalime. Tai vaikas, amžinai jis laiko neturi, – tūžo Ancė. – Sugadino jį ta kunigystė. Kol dar Lietuvoje buvo, vis šiek tiek laiko atrasdavo, o dabar visai pasileido.

Ancei greitai nusibodo net ir svetingoje italų šeimoje. Ją erzino ir tuntas triukšmingų vaikų, kurie buvo lepinami. Bet labiausiai erzino kaitra, kepino taip, kad net liežuvis prie gomurio pridžiūdavo. Nepatiko ir Rytei. Abi sėdėjo provincijoje, kur Šarūnas pasirodė tik porą kartų, o po Romą jas pavežiojo šeimos, pas kurią gyveno, sūnus, kalbantis tik itališkai. Buvo nuobodu, ir Ancė kasdien bumbėjo, kad nori namo. Namo norėjo ir Rytė.

– Nors ne taip karšta būtų, – vis dejavo Ancė. – Gi sėdim namuose, aš ir pas save Lietuvoje galiu namuose pabūti. Ką mes matėm? Ogi nieko. Nesakau, jie žmonės svetingi, bet per daug įkyrūs. Dar laimė, kad su senąja šiek tiek susikalbame, nors ten to kalbėjimo tiek ir tėra. Ji dar prasčiau už mane rusiškai moka, todėl kartais nesuprantu, ką ji ten tarška.

Ancei pradėjo streikuoti sveikata, matyt, karštis pakenkė, tai net lengviau atsiduso ir pralinksmėjo, kai po dešimties dienų Šarūnas įsodino jas į lėktuvą.

– Tai pataisiau sveikatą, – šaipėsi Ancė, – mat kaip pasigerino sūnelis. Niekur daugiau iš Lietuvos kojos nekelsiu, – pareiškė kategoriškai.

– O aš taip svajojau daugiau pamatyti, nuvažiuoti į Milaną, kur pats madų centras, – nusivylusi buvo ir Rytė. – Nekaltinkit Šarūno, jei ne karštis, ir pačios būtume radę, ką pamatyti.

– Nė kojos iš Lietuvos! – tarsi tašką padėjo Ancė.

II dalis

1.

Saulė spigino tiesiai į veidą, Rytė gulėjo užsimerkusi, stengdamasi sudėlioti mintis į vietą. Pusiau prisimerkusi apsidairė, vis dar negalėdama apsiprasti su nepažįstama aplinka. Vis dėlto vakar ištekėjo už Martyno. Dvejus metus delsusi, kažko besitikėdama, laukdama, svajodama, pagaliau neatlaikė Martyno atkaklumo. Tuo labiau, kad liko viena. Ancės sveikatai vėl pablogėjus, ją pasiėmė jauniausioji dukra į kitą miestą, butą išnuomojo, ir aplinkui neliko nė vieno artimo žmogaus. Žinoma, yra Gražina su savo šeimyna, bet jie visi kaime, o juk neprilakstysi kiekvieną kartą, kai širdyje katinai draskosi, kai vienišumas spaudžia taip, kad nors šunimi kauk. O Martynas mokėjo merginti, užversdavo gėlėmis, padėjo įsigyti ir įrengti nuosavą siuvyklą, kai tik ji baigė mokslus. Buvo bendrasavininkas, tačiau į gamybos procesą nesikišo, leido pasireikšti jos kūrybinei ir vadybine fantazijai. Kol kas siuvyklėlė buvo nedidelė, dirbo keturios siuvėjos, pati Rytė kasdien sėsdavo prie darbo kartu su visomis, nors Martynas prašė neapkrauti savęs veikla.

– Tu sėdėk namuose, ilsėkis, paskirk atsakingą žmogų, kam tau akis prie tų siuvinių gadinti. Mokykis vadovauti, tegul dirba kiti, o tu tik pinigus skaičiuok, – juokais priekaištavo Martynas, rytais atnešdamas kavą tiesiai į lovą.

– Na, ką tu čia šneki, moterys ateina ne į siuvyklą, o pas mane, tai ir turiu ten būti, patarti, parinkti modelius, – piktinosi Rytė.

– Neširsk, – pasilenkęs pakštelėjo jai į veidą. – Aš tik juokauju. Daryk, kaip tau geriau, svarbu, kad nenuobodžiauji.

Rytė dar nesikėlė. Gulėdama puošnioje lovoje vedžiojo akimis po kambarį iki šiol vis dar netikėdama, kad viskas, kas čia yra, priklauso jai. Puošnus dviaukštis namas, brangūs baldai ir rūpestingas vyras.

„Bet ar tai meilė?“ – kartais susimąstydavo, bet paskui numodavo ranka. „Svarbiausia jis man labai geras, na, nebjaurus“, – ir viena sau šyptelėdavo prisiminusi, kaip kategoriškai sakydavo, jog netekės be meilės. Prisimindavo Gražinos žodžius, kad yra daug svarbesnių dalykų už meilę, nors retkarčiais širdį suspausdavo toks ilgesys, toks nerimas…

– Na, nežinau, nežinau, – susimąstė Gražina, kai Rytė papasakojo apie Martyno atkaklumą, jo piršlybas. – Atrodo, lyg ir neblogas vyras, tačiau… Matai, žmonės sako, kad jo praeityje daug tamsių dalykų, bijau, kad jie vėliau neišlįstų. Nors, kai pagalvoji, apie visus prišnekama, kad ir apie mane, vaje, kiek liežuviais plakė. Matau, kad tu jam rūpi, o ko dar gali laukti. Gyvensi kaip ponia, nereikės vargti, nors ir ne tai svarbiausia. Matau, kaip jis į tave žiūri, kaip stengiasi dėl tavęs. O kaip su Mykoliuku atvažiavęs terliojasi, reiškia, myli vaikus, bus puikus tėvas. Tik gal dar palauk šiek tiek, padraugaukit…

– Kad jis laukti nenori, kasdien ramybės neduoda, kada ir kada, vis klausia. Nori, kad namo vidų pati pagal savo nuožiūrą susitvarkyčiau, vienas nesikrausto į ten, – atsiduso Rytė.

– Tai ir tekėk, – patarė Gražina, – gal bus ir geras vyras. Žinai, gyvenimas – kaip loterija, nežinia, koks bilietas klius. Juk būna: atrodytų, kad didelė meilė, susikabinę už rankučių vaikščioja, draugauja ne vienus metus, o apsiženijo, žiūrėk, po pusmečio ir išsibėgioja į skirtingas puses. Taip kad jokios garantijos čia nėra. Ne visoms taip pavyksta, kaip man. O meilės belaukdama, taip ir liksi senmerge, viena be šeimos, be vaikų.

Ilgai mąstė Rytė ir tą dieną, kai baigė mokslus, vis dėlto ištarė „taip“. Martynas norėjo, kad ji iš karto kraustytųsi pas jį, į naują namą, bet Rytė kategoriškai atsisakė, norėjo įsikelti kaip teisėta žmona. Ir vestuvių didelių nenorėjo. Ancė dėl sveikatos negalėjo dalyvauti, Šarūnas taip pat neatvyko, tik atsiuntė dovaną, kažkokį brangų paveikslą, pusseserės, išsibarstę po pasaulį, irgi atsiuntė tik sveikinimus. Tai ir buvo kokios dvi dešimtys žmonių, kurių didesnės pusės ji nepažinojo. Liudininkais pakvietė Gražiną su Jonu, tačiau restorane vakarieniaujant Gražinai pasidarė bloga, mat jau nešiojo antrą kūdikį, ir jiems anksti teko pasišalinti. Rytė džiaugėsi, kad ir ceremonija, ir vakarienė truko ne taip ir ilgai, labai pavargo ir norėjo tik pailsėti. Be to, labai nepatiko kai kurie Martyno draugai. Vis dairėsi, tikėdamasi pamatyti Arą, bet jis nepasirodė, o paklausti kodėl, nedrįso. Tačiau Diana, pakviesta tarp kitų pažįstamų, prasitarė, kad dėl kažkokių neaiškių priežasčių Aras užtruko kažkuriame Emyratų oro uoste ir nespėjo atvykti, tik perdavė jai ir Martynui sveikinimus. Martynas tik patraukė pečiais, o Rytė apsimetė, kad tai visai nesvarbu.

Grįžo namo jau po vidurnakčio, Rytė tempė laiką, susigalvodama įvairiausių pretekstų, kad nereiktų eiti į miegamąjį, kur laukė mezginiuose paskendusi lova.

– Bijai? – tiriamai į žvilgtelėjo Martynas. – Gulk , ilsėkis, aš ateisiu vėliau.

– Nebijau, bet… po tos istorijos, – sukuždėjo Rytė.

– Viską žinau ir suprantu, kaip nors susidorosime ir su šia problema. Aš tik pagulėsiu šalia tavęs.

Tačiau paryčiais teko kentėti sukandus dantis, kol jis atlikinėjo sutuoktinio pareigą. Nebuvo nei bjauru, nei gera, mieguista pasidavė vyro glamonėms, nes žinojo, kad taip privalo daryti, niekur nedingsi, stengėsi išvyti mintis apie praeitį. Pora šampano taurių nepratusiai prie alkoholio Rytei padėjo susidoroti su savo mintimis. Martynas glostė, bučiavo jos nuogą kūną, bet Rytė gulėjo abejinga, nepajėgdama nugalėti vidinio pasipriešinimo, nors ir kaip stengėsi.

– Gerai, miegok, – šiek tiek susierzino Martynas, apkabindamas ją. Vis dėlto Rytei buvo gera ir jauku jo glėbyje. „Kaip nors priprasiu, jis man toks geras,“ – jau beveik užmiegant šmėstelėjo paklydusi mintis.

Nepriprato. Viskas buvo gerai, Martynas buvo rūpestingas, švelnus vyras, bet kiekvieną kartą, guldama į lovą, Rytė tik atsidusdavo. Ji priėmė jo bučinius, apkabinimus, bet ne daugiau. Apsimesdavo, kad jai gera, nejautė pasišlykštėjimo, bet visą intymumą priimdavo tik kaip pareigą, žinojo, kad taip reikia ir tiek. Martynas norėjo vaikų, tačiau pastoti Rytei vis nepavykdavo. Vaikų norėjo ir ji.

– Gal kas su manim negerai, – guodėsi ji telefonu Gražinai. – Abu vaikų norime. Ancės dukros – kaip kralikai, vaikai vienas po kito byra. Kaip teta kad sakė: užtenka, kad vyras pasižiūri, ir jau nėščia.

– Kvailiuke, juk dar tik ištekėjai, ko tu nori, kad iš karto ir vaikelis būtų. Turėk kantrybės, bus ir vaikų. Ir ne vienas. Kartais tenka ir ilgiau palaukti. O ką Martynas sako?

– Tą patį, ką ir tu, kad reikia palaukti, spėsime dar, sako, visas gyvenimas prieš akis.

– Būna, kad vaikelio reikia ir ilgokai palaukti, nei iš pirmo, nei iš dešimto karto neišeina, – ramino Gražina.

– O gal aš nevaisinga dėl to, kas nutiko tada miške? – Rytei dilgtelėjo širdį.

– Ką tu čia išsigalvoji, juk gydytoja tau sakė, kad viskas gerai, bus tų vaikelių.

– O kaip tu? Kaip Mykoliukas? – nukreipė kalbą Rytė, daugiau nenorėdama kalbėti apie savo bėdas.

– Ką aš? Pasidariau kaip kubilas, sunku judėti. Šį kartą kur kas sunkiau nei su Mykoliuku, greičiau jau ateitų laikas, nes nei batų apsiauti, nei ką nors dirbti. Jonas net apauti turi, pati nepasilenkiu. Ir šiaip šį kartą daug prasčiau jaučiuosi. O Mykoliuko nepaveju – kaip gyvasis sidabras, teko prašyti kaimynų mergičkos, kad padėtų, nes Jonelis darbuose prasmegęs. Kartais ir mažąjį su savimi į kombainą ar traktorių įsisodina. Gal net ir nesakiau, kad kombainą įsigijom? Šiek tiek ir ūkininkauti bandom, vien iš turistų neišgyvename.

– Gal ir vėl vyrui pagalbininką pagimdysi? – nusijuokė Rytė.

– Lengva tau juoktis, – neva supyko Gražina. – Ne, šį kartą, sako, bus dukrytė. Bet jau dabar arši, tai ne Mykoliukas, spardosi kaip pašėlusi. O kaip tu, ar dar nenusivylei šeimyniniu gyvenimu?

– Kaip čia tau pasakius? Lyg ir viskas gerai, Martynas labai manimi rūpinasi, net ir siuvyklos reikaluose padeda, pataria. Namuose irgi nieko netrūksta, bet…

– Žinau, Rytute, sakysi, kad ne už to žmogaus ištekėjai, meilės nebuvo, tik draugystė, bet palauk, pakentėk, viskas susiklostys į savo vietas, svarbiausia, kad turi tvirtą atramą. Manyk, kad tau pavyko, nes kiek moterų gyvena ne tik be meilės, bet ir mušamos, ir žeminamos.

Per tuos du mėnesius, kai tapo Martyno žmona, Rytė spėjo daug nuveikti. Skoningai įrengė namą, tam Martynas negailėjo pinigų.

– Tu geriau žinai, kas kur tinka, – numodavo ranka, kai Rytė norėdavo pasitarti. – Žinau, kad padarysi viską taip, kaip reikia, tik sakyk, ko reikia, ir viskas bus pristatyta. Tam yra paskirti pinigai, tai ir naudok juos.

Tačiau pirmą kartą Martynas supyko visai rimtai, kai ji, nedrįsdama prašyti pas jį pinigų, ėmė naudoti savo santaupas.

– Ar su protu susipykai? – užriko, kad Rytė net susigūžė. – Tegul tai bus paskutinis kartas. Turėk tuos savo grašius sau, o mano pinigų užteks ir tau, ir man. Na, nepyk, kad nesusivaldžiau. Tu mano žmona, aš tavo vyras, o vyras privalo aprūpinti ir išlaikyti šeimą. Aš ne koks invalidas, kad to nesugebėčiau. Susitarėme?

Rytė tik tylėdama linktelėjo galva. Nuo pat vaikystės pati dirbusi ir užsidirbusi kartais tiesiog neprisiversdavo prašyti pas Martyną pinigų net ir bendriems pirkiniams, nekalbant jau apie save. Net ir rūbų neprašydavo, sugebėdavo persiūti jau nešiotą drabužį taip, kad net Martynas gėrėdavosi, manydamas, kad ji nusipirko jį kokiame nors prestižiniame salone. Stebėjosi jos taupumu, bet neiškentęs nusivesdavo į kokią nors prabangią parduotuvę ir liepdavo rinktis rūbus, batus, papuošalus. Kai Rytė nesutikdavo, gindavosi, kad jai nieko nereikia, Martynas juokais parinkdavo jai visai nei netinkamų pagal stilių, nei pagal dydžius rūbų, dėl to Rytė stebėdavosi jo skonio neturėjimu, bet paskui supratusi, kad jis tyčia taip daro, imdavo juoktis ir eidavo pati rinktis. Nors jai labai retai kas įtikdavo, turėjo savą stilių, žinojo, kas jai tinka, nes pati galėjo pasisiūti, nemėgo apsikarstyti papuošalais, štai tik batelius labai mėgo, negalėdavo atsilaikyti prieš gražesnį apavą, nors tu ką… Todėl apavas jau vos tilpo rūbinėje. Martynas, sužinojęs, kad jai retkarčiais svaigsta galva, nors Rytė ir labai priešinosi, surado moterį, kuri bent porą trejetą kartų ateidavo pasitvarkyti namuose ir ir išpuoselėtoje aplinkoje. Nors Rytė mėgo pati rūpintis savais gėlynais.

Retkarčiais susiskambindavo su Ance ir Šarūnu, jai ištekėjus, draugų, tiksliau, pažįstamų ratas visai susiaurėjo, bet Rytė nepasigesdavo bendravimo. Jai užteko tų keturių moterėlių siuvykloje, Gražinos, retkarčiais paskambinančių pusseserių, kurioms dažniau rūpėjo jų pačių reikalai, todėl, pasidžiaugusios, kad Rytė susitvarkė gyvenimą, vėl ilgam dingdavo. Martynas parsirasdavo kartais gana vėlai, ji niekada neklausinėjo, kur jis buvo ir ką veikė. Kartą pro praviras duris nugirdo, kai vienas iš Martyno draugų pavydžiai pastebėjo:

– Gerai tau, Marti, kad žmona nelenda į tavo reikalus, tokių paieškoti reikia. Maniškei turiu duoti ataskaitą, kur buvau, su kuo, ką dar veikiau, jos niekaip užčiaupti neįmanoma. O, žiūriu, taviškė tyli sau, nesikiša, kur nereikia. Retai taip būna, kad ne tik graži, bet ir protinga, žino savo vietą. Gerai tu ją išdresiravai.

– Niekas jai vietos nenurodinėja ir niekas nedresuoja, šiaip charakteris toks, nemėgsta kištis į kitų reikalus ir pliurpti nesvarbu ką. O taviškė, ko norėti? Norėjai ir turtingos, ir gražios, bet nepagalvojai, kad į komplektą dar ir kvailumas įeina. Tai ir turi dabar, džiaukis. Tipiška blondinė.

– Užtat esu apsirūpinęs, tėvas ir senelis aukštus postus užima, tai ko norėti, galiu ir pakentėti. Gyvenu, kaip pas Dievą užantyje. Būtum vedęs Dianą, kaip Aras tau piršo, ir tu dabar vartytumeisi kaip inkstas taukuose, nereikėtų arti, kasdien rizikuoti.

– Tai gal man, Tadai, ir prostitutu reikėjo pasidaryti, kad tikčiau Dianos firmai? – paniekinamai nusijuokė Martynas. – Tu gyvenk, kaip nori ir su kuo nori, o aš gyvenu taip, kaip patinka man.

Rytė galais pirštų nutykino koridoriumi. Pasirodo, Aras draugui piršo savo seserį. Taip, gamta Dianai nepagailėjo nei proto, nei išvaizdos, nei gabumų verslui, kad ir tokiam nešvariam. „Matyt, Martynas ne toks, nepažįstu aš jo gal dar gerai“, – šiltai apie vyrą pagalvojo Rytė.

Martyno draugų Rytė nemėgo, gal dėl to jų namuose jie nedažnai pasirodydavo. Rytė girdėdavo, kad susitikimus su jais Martynas skiria dažniausiai kavinėse. Gal jis matė, kokie jie nemalonūs jo žmonai. Treninguoti, dažniausiai skustomis galvomis, apsikarstę auksiniais papuošalais. Kartą neiškentusi paklausė Martyno, kas tarp jo ir vadinamų draugų gali būti bendro.

– Tik verslo reikalai, vaikuti, ne daugiau. Kartais tenka bendrauti ir su tais, kurių nepakenti. Ką darysi, toksai gyvenimas, – pakedeno praeidamas jai plaukus. – Matau, kad tu jų nemėgsti, tai ir stengiuosi, kad jie čia nesimaišytų.

Iš ryto jau šalveno, Rytė skubėjo į lauką, bijojo, kad šalnos pakąs jos gėles, skubėjo sunešti į rūsį vazonus. Petrutė, ta samdyta moterytė, paskambino, kad ateis rytoj, o ne šiandien, ir nors tai sujaukė Rytės planus dėl siuvyklos, nutarė šiandien likti namuose ir sutvarkyti savo augalus, kuriuos prižiūrėjo ir puoselėjo tarytum vaikus, neleisdama niekam nei laistyti, nei ravėti. Nurinko nudžiūvusius žiedus, nuskabė gelstančius lapus ir vis vijo šalin jauną vilkšunį Barsą, kuris išdykaudamas bandė iš jos atimti tai kauptuką, tai prišokęs bandė kapstyti žemę. Pagaliau pagriebusi sviedinį pasileido su juo kartu žaisti, mesdama tai lazdą, tai sviedinį, kurį tuoj pat Barsas atnešdavo. Paskui uždėjusi antsnukį ir pavadėlį nutarė pasivaikščioti po greta esantį parką. Žinojo, kai prisibėgiojęs nuvargs, duos jai ramybę ir leis dirbti.

Zita DZIDOLIKIENĖ

Nr. 37 (41), 2013 m. rugsėjo 14–20 d.

56.

Namo išvažiavo jau gerokai įdienojus, Gražina ir Jonas nenorėjo išleisti, bet pagaliau išpešę pasižadėjimą, kad greitu laiku vėl abi pasirodys, prikrovė į Martyno automobilį ir lašinių, ir obuolių, ir daržovių viesiems trims, nors Martynas gynėsi, kad jam nereikia.

– Aš namuose beveik nebūnu, – prieštaravo jis. – Kam man tiek reikia? Na, tiek to… – pagaliau numojo ranka. – Kraukite į bagažinę.

Važiuojant namo abi tylėjo, nors Martynas iš pradžių bandė prakalbinti, bet pagaliau pats nutilo. Taip ir parvažiavo tylėdami. Grįžus namo, padėjo moterims viską sunešti, atidavė ir savo lauktuves.

– Kur aš padėsiu viską? Supus tos daržovės, neturiu laiko gaminimui. Ateisiu kada, pavaišinsite.

– Tai vis tiek gal turi kokį rūsį ar sandėliuką, – bandė įpiršti Ancė.

– Kad dar ne, – nusišypsojo Martynas. – Dar tik statausi namą. Jau artėju prie pabaigos. Va, tada tai ir bus vietos viskam.

– Tai beliks tik žmoną susirasti, – visai rimtai prašneko Ancė. – Nužiūrėk kokią rimtą merginą, o gal jau turi? – pasmalsavo.

– Gal ir turiu, – neapibrėžtai tarė Martynas. – Pamatysime…

– Gal užeisi kavos ar arbatos, – pasiūlė Rytė nuoširdžiai, – tu dėl mūsų tiek sugaišai.

– Nieko aš nesugaišau, – Martynas žvilgtelėjo į laikrodį. – Na, kavos puodeliui tikrai dar laiko atrasiu.

– Žinai, Rytut, tu kavą virk, o aš eisiu prigulti, pavargau vis dėlto, – pareiškė Ancė kopdama į savo butą. – Veskis svečią pas save šį kartą.

Martynas gėrė kavą ir dairėsi po mažą Rytės butą.

– Ankšta čia pas tave, reikia didesnių patalpų. Juk, girdėjau, visokios ponios pas tave eina. Solidžiau atrodytų!

– Kad užtenka kol kas, – atsiduso Rytė. – Ne tiek daug ir siuvu, dar mokslus reikia baigti, tai irgi laiko ima. O dėl ponių… Jei tokioms ponioms nepatinka, tegul neateina, gali pasieškoti kitų siuvėjų.

– Nesakyk, girdėjau, kad pas tave daugelis nori patekti, tik tu ne visas priimi.

– Tai aš ir sakau, kad neturiu laiko, nespėju, – išpūtė akis Rytė. – Dar ir Ancė po insulto nėra tokia stipri, kad visai vieną palikčiau, dar vėl kas nors atsitiks, nes visai nesisaugoja. Man užtenka, kol kas pragyvenimui užsidirbu, o vėliau bus matyti.

– Bet svajonę tai turbūt vis tiek kokią turi? – pasmalsavo Martynas.

– Tai žinoma, – nusijuokė Rytė. – Visi turi svajonių, bet viena yra svajoti, norėti, o visai kas kita turėti. Kada nors norėčiau turėti savo saloną ir kad galėčiau pasisamdyti kelias siuvėjas, nes vienai per sunku. Baigsiu mokytis, susitaupysiu gal per keletą metų, tada ir bus matyti.

– Kas žino, gal atsiras kokia pasakų fėja, kuri iš pelenės karalaitę padarys, – juokavo Martynas. – Vieną dieną imsi ir atsibusi tapusi princese.

– Taip tik pasakose būna, – surimtėjo Rytė. – Žinau tik tiek, kad reikia daug dirbti, o fėjos… Eina jos sau. Jau išaugau iš to amžiaus, kad pasakomis tikėčiau. Geriau papasakok, kaip tu gyveni. Sakei, namą statai.

– Tai kad jau laikas, man tuoj trys dešimtys stuktels, reikia ir apie ateitį pagalvoti, apie šeimą, vaikus. O ant plyno lauko žmonos neparsivesi. Medžių jau daug prisodinau per savo gyvenimą, tėvukas sodininkas buvo, namą jau irgi baigiu pastatyti, beliko sūnų suprojektuoti, ir visi uždaviniai bus įvykdyti, – nei juokais, nei rimtai kalbėjo Martynas.

– Pasirodo, viską mėgsti apskaičiuoti, o toks neatrodei, – įgėlė šiek tiek Rytė.

– Tai nejaugi aš tau panašus į plevėsą? – Martyno balse beveik nuoskauda pasigirdo. – Į gyvenimą, į šeimą reikia rimtai žiūrėti. Iš kur tokia nuomonė apie mane?

– Žinai, kai pirmąkart tave pamačiau, šiek tiek tavęs bijojau, dar kitų kalbos… – sumišo Rytė.

– Apie mane daug ko prišnekėta, ir ne viskas tiesa, – staiga paniuro Martynas. – O bijoti manęs nereikia, manęs bijo tik tie, kurie to verti. Taip, aš tokiems negailestingas ir skaudžiai baudžiu, bet su gerais žmonėmis aš ir pats geras. Geriau baikime apie tai kalbėję, aš į tavo gyvenimą nelendu, tu nelįsk į mano, – staiga supyko.

– Atleisk, nenorėjau įžeisti, – iki ašarų išraudo Rytė. – Tu pats kalbą užvedei.

– Viskas gerai, neimk į galvą, – staiga nusiramino Martynas. – Ačiū už kavą, už šilumą.

– Tai tau ačiū, kad mus parvežei, susitrukdei.

– Baik tu su tom savo dėkavonėm, – vėl susierzino Martynas. – Šiandien vakare išskrendu į Ispaniją, grįšiu po trijų dienų. Jei leisi, užbėgsiu.

– Žinoma, koks kvailas klausimas, – patraukė pečiais Rytė. – Užeik bet kada, jei nerasi namuose, būsiu pas Ancę.

Išėjus Martynui, Rytė ilgai suko galvą, ką ji tokio pasakė, kad vaikinas taip supyko. „Na, ir tegul, baisiai čia svarbu“, – pamanė viena sau.

57.

Ancės duktė ilgai neužtruko, aplaksčiusi parduotuves, pripirko maisto, vaistų, nors Ancė ir gynėsi, kad visko turinti. Nusivedusi į parduotuvę, išrinko brangius gražius batus Rytei.

– Čia tau, kad mamą prižiūri, – pareiškė. – Žinau, kad rūbus pasisiuvi pati, batų nepasisiūsi.

– Man nereikia nieko, – beveik įsižeidė Rytė, – aš juk ne dėl pinigų ar daiktų…

– Žinau, žinau, – nekantriai pertraukė Ancės dukra, – manyk, kad čia lauktuvės, aš taip staigiai išlėkiau namo, kad niekam nespėjau ir lauktuvių nupirkti.

Vos porą dienų pabuvusi, išskrido atgal į Airiją. Rytė, nuėjusi pas tetą, rado šią ašarojančią.

– Dieve, Dieve, augini vaikus, o paskui jie net laiko neranda pas motiną pabūti, – skundėsi. –Bet, kita vertus, tai ir suprantu, neturi jie laiko šalia manęs sėdėti, gi nemirštu. O pas juos savi darbai, savi reikalai. Tik vis tiek širdį skauda, kai reikia vaikus savais keliais paleisti, – vis dūsavo.

– Ko jūs, teta, sielvartaujate, juk aš šalia, – ramino Rytė. – Pati suprantate, kad šeima, vaikai, tai ir laiko neturi. Vis norėjau jūsų paklausti, sakėt, bendrų pažįstamų su Martynu turite, ar tiesa?

– Taigi aš jo mamą šiek tiek pažinojau, Martynui gal buvo dvylika metų, kai ji mirė. Liko jis ir jaunesnė sesutė, kuri jau irgi po žeme. Gal septyniolika tik turėjo. Martynas sako, kad labai tu panaši į ją, gal dėl to ir šokinėja taip apie tave. Ir jo tetos vyrą pažinojau.

– Koks čia šokinėjimas, sakė su Jonu kažkokių bendrų reikalų turi, tai ir palaukė mūsų, – Rytė nepatenkinta susiraukė.

Ancė nieko neatsakė, tik palingavo galva.

– O man atrodo, kad jis apie tave uodegą suka, – kiek patylėjusi pareiškė Ancė. – O ką, vyras visai neblogas, ir pinigų turi, ir išvaizda Dievas nenuskriaudė. Gyventum kaip pas Dievą užantyje.

– Net negalvoju, – šokosi Rytė. – Nerūpi man nė vienas, nerūpi ir Martynas, man jis tik geras pažįstamas. Ir aš jam visai nerūpiu, tik geri draugai esame. Ir šiaip, žmogų reikia mylėti, kad su juo gyventum, o man jis nieko nereiškia.

– Durnele, tu durnele, – nusijuokė Ancė, – ką tu išmanai apie meilę. Žiūrėk, kaip Gražina: nebuvo nei didžiulės meilės, o dabar gyvena kaip du balandėliai. Svarbu ne meilė, svarbu sutarimas, kai abudu viena kryptim žiūri. O kiek tų didelių meilių po metų kitų skyrybomis baigiasi, išsilaksto į visas puses, vaikus drasko kiekvienas į save. Nebūčiau jaunystėje tokia kvailė buvusi, kai tik vienas vienintelis vyras rūpėjo, gal kitaip dabar gyvenčiau. Bet negaliu sakyti, kad ko nors gailiuosi, bent linksmai pagyvenau. Ir meilių, ir visko užteko.

Rytė patylėjo nenorėdama su teta ginčytis. „Tegul jau būna jos teisybė, – pamanė viena sau. –O aš turiu savąją“.

Po savaitės paskambinęs Šarūnas pateikė nemenką siurprizą.

– Rytele, abi su mama po mėnesio atskrisite pas mane į Romą, – vos pasisveikinęs pareiškė. – Ir jokių prieštaravimų, bilietai jau užsakyti ir apmokėti. Pabūsite bent porą savaičių, mam atsigaus ir tau ne pro šalį nors kiek prasiblaškyti. Aš gal daug laiko neturėsiu jums, bet draugo šeima jus paglobos, taip kad jokių rūpesčių. Skambinau mamai, bandė spyriotis, bet kur ji dings. Iš anksto pranešu, kad nereikėtų per galvą verstis ruošiantis kelionei.

Kalbėjo labai trumpai, motyvuodamas, kad neturi laiko, Rytė net paprieštarauti nespėjo. Ir apsidžiaugė, ir susirūpino. Ir lėktuvu nebuvo skridusi, ir apsirengti lyg ir nebuvo kuo, ir lauktuvių nuvežti reikia. Pasišokėdama užstraksėjo pas Ancę, kurią rado dar sėdinčią su telefonu rankoje. Ruošėsi kažką sakyti, bet Rytė pertraukė:

– Žinau, žinau, tik ką Šarūnas skambino, – apsisuko ant vienos kojos. – Niekur nedingsi, reikės skristi. Kas jums? – pamačiusi susirūpinusį Ancės veidą net šiek tiek išsigando.

– Labai bijau lėktuvu skristi, – išspaudė Ancė. – Niekada neskridau ir niekada nenorėjau skristi, nežinau, kaip ištversiu. Geriau jau pėsčia eičiau…

– Kur? Į Italiją? – nusijuokė Rytė. – Kad gal šiek tiek per toli pėsčiai. Nieko, dabar dar turime laiko, tai ir pratinkite save prie minties apie kelionę. Pagaliau galite raminamųjų vaistų prieš skrydį išgerti, valerijonų kokių. Vaje, o man pažadėtus darbus reikia pabaigti, turiu dar tris sukneles pasiūti, iš kurių viena vestuvinė. Ir Gražinai reikės paskambinti, kad nebūsim mieste, tegul klienčių nesiunčia. Vienu žodžiu, skrendam, ir viskas, negi leisime bilietams prapulti.

58.

Kai po mėnesio įsėdo į lėktuvą, Ancės baimės jau buvo praėję. O gal dėl to, kad Rytė buvo sugirdžiusi Ancei raminamųjų tabletę. Todėl ši sėdėjo apsisnaudusi ir ramiai dairėsi. Viso skrydžio metu Ancė miegojo net prasižiojusi ir, nusileidus Romoje, teko net stipriai ją pajudinti, kad pabustų. Pažadinta apkvaitusi dairėsi net nesuprasdama, kur ji papuolė. Pagaliau atsikvošėjusi net nusijuokė:

– Visai nebaisu buvo. Sapnavau, kad tėvelio vežimu į atlaidus važiuojame. O aplinkui taip gražu, laukai, gėlės žydi, aš su balta suknele. Kaip nuotaka. O ką žinia, gal dar ir vyrą prieš smertį nusičiupsiu, – užsikvatojo.

Prunkštelėjo ir Rytė. Ji neužmigo. Pirmą kartą skrisdama lėktuvu godžiai dairėsi, gaudė įspūdžius, šypsojosi kitiems keleiviams.

Roma pasitiko jas alinančia kaitra po ryškiai mėlynu dangumi. Laukė ir Šarūnas su nematytų gėlių puokšte. Šalia jo šypsojosi žavus juodaplaukis, abu buvo su sutanomis.

– Mes tiesiai iš pamaldų, – apkabinęs ir išbučiavęs moteris paaiškino Šarūnas. Graičiau važiuojam, nuo šitos kaitros net smegenys lydosi. Šiandien jus paliksiu viešbutyje, o rytoj važiuosime dar porą šimtų kilometrų į pietus, pas Roberto tėvus.

– Va, ir vėl tas pats, – nepatenkinta suburbėjo Ancė. – Amžinai tu man laiko neturi.

– Mama, ką tu čia dabar, – priekaištingai pažvelgė į Ancę sūnus. – Ar tu pati kada nors metei darbą dėl pramogų? Mane išleido keletui dienų, ir viskas. Bet ten jums abiem nenusibos. Garantuoju.

Šarūno draugas tik šypsojosi ir tylėjo. Rytė matė veidrodėlyje jo besišypsančias juodas akis, sėdėdamas už prabangaus automobilio vairo, jis vis žvilgčiojo į merginą.

– O ten visi tokie simpatiški kaip tavo draugas? – staiga nusijuokė Ancė ir susirūpino. – O kaip mes susikalbėsime, kokia kalba?

– Jų močiutė rusiškai moka, pirmas vyras rusas emigrantas buvo, kažkoks kunigaikštis, pabėgęs iš Rusijos, tai kaip nors ir susigrabaliosit.

– Neprapulsime, – nuramino ir Rytė. – Vis kaip nors, jūs gi teta mokate rusiškai?

– Kažkada gana neblogai mokėjau, – atsiduso Ancė. – Ir aš kavalierių rusą turėjau, gražus žaltys buvo, kaip šitas tavo Roberto. Karininkas.

Rytei knietėjo paklausti, kurios dukros tėvas jis buvo, bet suprato, kad geriau šio klausimo nejudinti. Bus nesmagu ir Šarūnui, ir jo motinai.

Padėję įsikurti mažame jaukiame viešbutyje, abu jaunuoliai paliko jas, nes net ir Rytė jautė, kad nuovargis po kelionės merkia akis joms abiems.

Zita DZIDOLIKIENĖ

Nr. 36(40), 2013 m. rugsėjo 7-13 d.

53.

Žiema buvo ilga ir šalta, net artėjant kovui, nebuvo jokios užuominos apie artėjantį pavasarį. Rytė dažniausiai sėdėjo namuose, tai ką nors siūdama, tai sėdėdama pas Ancę ir klausydama jos nesibaigiančių pasakojimų apie žiūrėtus serialus ar prisiminimų iš jaunystės. Niekas pas jas nėjo ir pačios niekur nekėlė kojos iš namų, nebent į parduotuvę. Ancė vijo Rytę pasivaikščioti, tačiau ši tik abejingai numodavo ranka. Ancės dukros skambino nedažnai, žinojo, kad su motina Rytė, reiškia, bus prižiūrėta, be to, savi darbai ir rūpesčiai gulė ant jų pačių gyvenimo. Net ir Šarūnas – ir tas skambino retokai, motyvuodamas, kad yra labai užimtas. Rytė jautė, kad jis pasikeitė, tarsi dingo ta slapta gija, jungusi juos abu nuo vaikystės, pokalbiai apsiribodavo tik klausimais apie Ancę, apie sveikatą, apie orus. Rytė apatiškai susitaikė su tuo, nusprendusi, kad nereikia visa galva lįsti į jo širdį. „Kas ten žino, kaip jam toje Italijoje, gal tikrai sunku vienam be artimųjų,“ – mintyse teisino Šarūną, tik truputį suspausdavo širdį, prisiminusi jų atvirus pokalbius, brolišką Šarūno atjautą ir supratimą. Tačiau tylėjo ir prieš Ancę dėjosi linksma ir patenkinta.

– Na, vaikeli, išeik gi į lauką, visai išbalai, amžinai susikūprinusi prie tų savo siuvinių. Kur matyta – merga kaip uoga, o ištisai namuose sėdi. Kai buvau tavo metų, manęs net surišę nebūtų išlaikę kambary. Ar pūga, ar lietus, lėkdavome šokti ar susirinkę pas ką nors linksmai vakarodavome. O tu kaip kokia senė: namuose ir namuose.

– Kurgi aš viena eisiu? – atšaudavo Rytė. – Gatvėmis slampinėti šalta, po parduotuves vaikščioti nenoriu, nes pinigų ne per daug, tai kur dar? Gražina kaime užpustyta sėdi, net ir pas ją nusigauti nelabai yra kaip. Va, prasidės sesija, prisivaikščiosiu. Atšils, eisiu darbo ieškoti, kiek galima dykai sėdėti.

Ancė tik atsidusdavo. Rytė dažniau sėdėjo pas tetą nei savo bute, jai atrodė, kad pas Ancę kažkaip net šilčiau. Gal dėl to, kad ne viena buvo. Namo parbėgdavo tik tuomet, jei reikdavo ką nors skubiai pasiūti ar kas nors pasimatuoti ateidavo.

Tačiau paskutinę vasario dieną viskas pasikeitė. Rytę pažadino vandens teškėjimas už lango. Pašokusi iš lovos, pribėgo prie lango – iš apsiniaukusio dangaus dulkė smulkus pilkas lietus, sniegą paversdamas į purviną košę. Žmonės skubėjo susigūžę, prisidengę spalvotais skėčiais, bet vis tiek buvo juntamas pavasario dvelksmas.

 Pavasaris atėjo staiga ir kažkaip net nelauktai. Kiekvieną dieną buvo vis šilčiau ir šilčiau. Rytė vis dažniau išsmukdavo į lauką, mėgo pasivaikščioti netoli namų esančiame nedideliame parke, kartais, atsisėdusi ant suolelio, užsimerkusi atkišdavo veidelį saulei ir pasiduodavo svajonėms. Kartais pavykdavo prikalbinti ir Ancę, kuriai buvo sunkoka lipti laiptais, kažkokia liga įsimetė ir į koją. Rytė su nerimu stebėjo, kaip diena po dienos silpsta tetos sveikata ir bijojo, kad vieną dieną gali jos netekti. O juk tai buvo vienintelė jos atrama gyvenime. Pusseserės buvo labai geros, geras buvo ir Šarūnas, bet jie visi turėjo savus gyvenimus, ir ji niekam nenorėjo užkrauti savų rūpesčių, abejonių, minčių, net ir pasitarti nelabai buvo su kuo. Tiesa, Gražina jos nepamiršo, dažnai skambino, rūpinosi, kvietė į svečius, bet Rytei vis atrodė, kad ji tik visiems maišosi po kojomis, kad ją pakenčia tik iš gailesčio. Norėjosi verkti, bet ji nebuvo pratusi kam nors rodyti ašaras, net pačiai sau, vaikystė su alkoholike motina išmokė ją visas nuoskaudas, nemalonumus nuryti sukandus dantis tylint. Ypač po tarnystės pas Zuzaną.

54.

Atėjo ir praėjo sesija, ne itin pasisekusi, bet šiaip taip Rytė išsikapstė be skolų. Moksle nebuvo tarp geriausiųjų, bet praktiniuose darbuose jai niekas neprilygo. Tarp kurso draugų buvo tyli, santūri, neieškojo jokių draugysčių ir ne dėl to, kad nepatiko naujieji pažįstami, bet manė, kad ji jiems neprilygs nei protu, nei žiniomis. Mokytis jai nelabai patiko, nenorėjo kimšti sau į galvą, jos manymu, nereikalingų dalykų. Žinoma, kai kas jai labai patiko, būtent tai, kas lietė praktinius dalykus. Arba meną, nors ir čia žiojėjo didžiulės žinių spragos. Geriausiai sekėsi perprasti žmogų, atrasti jam tinkamiausią rūbo modelį ar medžiagą. Jos pasiūtus rūbus visada atrinkdavo į kolegijoje rengiamus mados vakarus ir čia net kai kurios dėstytojos kreipė dėmesį į jos patarimus. Namuose užsakymų irgi netrūko, bet nepuldavo prie kiekvieno darbelio. Jei užsakovė atkakliai piršdavo savo nuomonę, Rytė atsisakydavo, motyvuodama, kad labai užimta.

Sniegas dingo taip greitai, kad net užsimiršo aplinkui kūpsoję dideli pusnynai. Nepastebimai išsprogo medžių pumpurai, sužaliavo gatvių pakraščiais pirmoji žolė, pražydo pirmosios gėlės. Rytė įprato vis užsukti į turgų, kur pirmiausiai pereidavo gėlių pardavėjų eiles. Kasdien skambino Gražina, kviesdama atvažiuoti į svečius.

– Viskas, brangiosios, jau nešalta, jau visi sveiki, taip kad nenoriu klausytis jokių atsisakymų. Suprask, ir Ancei, ir tau reikia pakvėpuoti grynu oru, kiek judvi ten tarp miesto dūmų galite dusintis. Sesija jau pasibaigė, taip kad Jonukas atvažiuos šeštadienį judviejų paimti, – jokių prieštaravimų nenorėjo klausytis Gražina.

– Betgi pas jus pats darbymetis, mes tik trukdysime, – bandė prieštarauti Rytė.

– Nebijok, rasime darbo ir judviem, – nusijuokusi Gražina padėjo telefoną.

Tačiau viskas baigėsi visai neplanuotai. Penktadienį vakare paskambino Gražina ir verkdama pranešė, kad mirė Jono mama. Sužinojusi pravirko ir Ancė.

– Mes atvažiuosime autobusu, – pareiškė Rytė.

– Net negalvokite. Kaimynas, tas, prisimeni, kur apie tave uodegą vizgino, kombainininkas, paims jus ir atveš. Laidosime sekmadienį, ten netoli yra gražios kapinaitės, kur motinėlės tėvai palaidoti. Ji irgi ten norėjo…

– Bet kam to kaimyno, atvažiuosime pačios, – prieštaravo Rytė.

– Nesiginčyk, jis vis tiek į miestą paimti vainikų važiuoja. Be to, ir tavo pagalbos reikės, žinoma, jei gali…

– Na, ką tu šneki, žinoma, kad galiu.

55.

Veiklos užteko ir Ancei, ir Rytei, nes Gražina, kokia stipri bebūtų, vis tiek buvo šiek tiek sutrikusi, todėl Ancė viską perėmė į savo rankas, nustūmusi į šoną lėtą ir nedrąsią Jono brolienę. Rytė užsiėmė su Mykoliuku, kuris drąsiai ėjo jai ant rankų. Jis jau vaikščiojo, todėl Rytė tik spėjo jį gaudyti ir atiminėti viską, ką tas bėgdamas nugriebdavo. Ji mokėjo su vaikais apsieiti, juk kaime visa jos paauglystė praėjo prižiūrint kaimynų vaikus. O ir Mykoliukas prisirišo prie jos, sekiojo iš paskos ištiesęs rankeles, kad jį Rytė pakeltų, priglaustų, tarškėjo savo kalba, kurią Rytė puikiai suprato. Ją labai nustebino, kad į laidotuves atvažiavo ne tik Martynas, bet ir Diana su Alvina. Tiesa, jos atvažiavo atskirai nuo Martyno ir matėsi, kad šis visai nenusiteikęs bendrauti su jomis. Pasisveikinęs su Ryte, jis daugiau bendravo su Gražina, Ance, ilgai apie kažką susėdę lauke kalbėjosi su Jonu. Užmigdžiusi Mykoliuką, Rytė šoko padėti šeimininkėms virtuvėje. Kai nutaikiusi minutėlę nubėgo pažiūrėti, ar nepabudo Mykoliukas, grįždama sutiko Alviną su Diana.

– Tai įsitaisė Gražkė kaip reikiant, – su pagieža iškošė Alvina. – Gerai apsisuko, šitokia sodyba, ir viskas jos dabar, kai anyta mirė. Gal numarino, kad greičiau viskas jai liktų?

– Kaip tau ne gėda? – net išraudo Rytė. – Mamelė buvo labai geras žmogus, ir Gražina ją kaip savo mamą prižiūrėjo. Ne dėl turtų.

– Ar tu visai kvaila, ar tik apsimeti? – kreivai šyptelėjo Alvina. – Dėl tokios sodybos ir aš gerą pavaidinčiau.

– Na, tu tai tikrai, – neiškentė Rytė. – Tik kad tavo vaidyba tau nepadeda. Niekas netiki.

– Ką tu supranti? – įsiuto Alvina. – Būčiau norėjusi, Jonas būtų mano buvęs.

– Baik, Alvina, – įsikišo Diana. – Ko tu dabar prikibai?

– Ką čia baigti? Ar nematei, kaip šita kaimo durnė tavo broliukui ant kaklo kabinosi? O ją visi vos ne šventąja laiko. Dar mažai tave miške išvoliojo? – suputojo Alvina.

– Kas čia kam kabinosi? – staiga greta pasigirdo Martyno balsas. Negirdimai priėjęs stovėjo medžio šešėlyje su negera šypsena lūpose. – Eik, Ryte, man reikia su Alvina pasišnekėti.

Nė žodžio netarusi Rytė apsisuko ir nuėjo, atsisukusi matė, kaip Martynas, palinkęs prie Alvinos, kažką jai kalbėjo, o ši stovėjo nuleidusi galvą. Kaip ir Diana, šiek tiek pasitraukusi į šalį. Burnoje buvo neskanu lyg suvalgius kokią šlykštynę, tačiau per jėgą suvaldžiusi ašaras grįžo į virtuvę. Pro langą matė, kaip Diana su Alvina grįžo į trobą.

Po laidotuvių visi dar negreitai skirstėsi. Diana pamojo Rytei, kad prieitų.

– Nekreipk dėmesio į Alviną, argi tu jos nežinai. Dažnai net negalvoja, ką sako, pati įsipiršo važiuoti į laidotuves, jos niekas net nekvietė. Tiesiog buvo nepatogu pasiųsti po velnių, juk kažkada buvo draugės su Gražina, – gynė Alviną Diana.

– Aš ir nekreipiu, bet nepakenčiu, kai užsipuola kitus. Kuo jai Gražina užkliuvo? – vis dar pyko Rytė.

– Elementarus pavydas, – šyptelėjo Diana. – Matai, pati niekaip nesugeba savo gyvenimo susitvarkyti, tai ir siunta ant visų. Norėjau pasiūlyti jus su Ance namo parvežti, bet Martynas sakė parveš. Jis lieka nakvoti, su Jonu kažkokių reikalų turi.

Rytė šiek tiek nustebo, net Jono brolis su žmona namo susiruošė, tai ko gi tam Martynui likti. Ancė su Ryte padėjo nusiverkusiai Gražinai viską sutvarkyti, Diana su Alvina išvažiavo pirmutinės, net neprisėdusios prie gedulingų pietų stalo. Diana pasiteisino, kad darbai laukia, o Alvina, atsainiai burbtelėjusi „viso“, pirmoji nėrė į mašiną. Martynas palydėjo ją negeru žvilgsniu.

– Ką tu jai pasakei, kad išlėkė, kaip įkirpta į uodegą? – nutaikiusi progą paklausė Martyno.

– Tau geriau nežinoti, – nusijuokė Martynas. – Nėra ką čia jai veikti tarp normalių žmonių. Beje, jus su Ance rytoj parvešiu, taip kad tavo kombainininkas gali pailsėti.

– Ką tu čia šneki? – net raustelėjo Rytė. – Nerūpi man joks kombainininkas, Gražina tik juokauja.

– Tai gal kas nors kitas rūpi? – smalsiai į ją pažiūrėjo Martynas.

Rytė net nusijuokė.

– Kas čia, tardymas? Niekas man nerūpi kol kas.

– Bet matau, kaip tu vaikus myli, ar nenori savo šeimos?

– Norėti nedraudžiama, bet dar neradau savo žmogaus, su kuriuo norėčiau vaikus auginti. Ir iš viso dar apie tai negalvoju, reikia ant kojų atsistoti, niekam nenoriu našta būti, – susimąsčiusi pratarė Rytė. – Įpratau viską gyvenime pati pasiekti, todėl nesiruošiu niekam ant sprando atsisėsti.

– Na, na, – neapibrėžtai pratarė Martynas.

– O kodėl tu namo nevažiuoji šiandien? – pasmalsavo Rytė. – Diana sakė, kad mus parveši. Mes ir autobusu galime parvažiuoti. O gal mes dar ir rytoj nevažiuosime, tai lauksi?

– O kas man ir palaukti? – šyptelėjo Martynas nueidamas. – Pasakykite, kai norėsite važiuoti.

Rytė, nesuprasdama, ar jis čia juokauja, ar rimtai kalba, tik galvą pakraipė.

– Ką judu su Martynu taip intensyviai aptarėte? – paklausė Ancės, kai vakare atsigulė miegoti.

– Kad nieko tokio, – nusižiovavo Ancė. – Pažįstamų bendrų atradome. Geriau jau miegokime, pavargau gerokai. Ir nuo darbų, ir nuo kalbų. Jau nelabai kas iš manęs, ne taip kaip anksčiau. Labanakt.

Gražina dar kalbino pasilikti, Rytė beveik norėjo, bet Ancė laukė diena iš dienos žadėjusios atvažiuoti vienos iš dukterų, tai kategoriškai atsisakė. Martynas tylėdamas laukė, ką jos nuspręs. Po sočių pusryčių, kuriuos šį kartą gamino Ancė, pagaliau susiruošė važiuoti.

– Sunku bus be mamelės, – atsiduso vėl susigraudinusi Gražina. – Tokių žmonių paieškoti reikia, ji man kaip tikra mama buvo, gal net geresnė. Ir Mykoliukas ją labai mylėjo. Ką darysi, bent jau gražų amžių nugyveno…

Rytei nedavė ramybės vienas klausimas, todėl pasivedėjo Gražiną į šoną:

– Sakyk, o ko Martynas liko nakvoti? Kad mus parvežtų? Ką jis čia sugalvojo? Aš nemaniau, kad jis ir į laidotuves atvažiuos, juk nebuvote geriausi draugai.

– Rytut, į laidotuves pakvietimo nereikia, nežinau, kaip jis sužinojo, bet labai daug mums padėjo, – atsiduso Gražina. – Visai nelauktai pasisiūlė visu popierius sutvarkyti ir duobkasiais pasirūpino, ir dar daug kuo. Gal visai be reikalo aš jį blogai apšnekėjau, o, be to, žmonės, laikui bėgant, kartais labai keičiasi.

– Ne visi, – atsiduso Rytė, – Alvinos niekas nepakeis.

– Va, iš kur atsirado čia Alvina, ir pati neįsivaizduoju. Kam ją Diana atsitempė, juk kviečiau tik ją. Bet ką čia aš, laidotuvės yra laidotuvės, atvažiuoja tie, kurie nori.

Rytė nutylėjo apie konfliktą su Alvina, nenorėjo skaudinti draugės.

Zita DZIDOLIKIENĖ

Nr. 35(39), 2013 m. rugpjūčio 31-rugsėjo 6 d.

50.

Dienos slinko vienodai ir nuobodžiai, dabar, kai nereikėjo eiti į darbą, Rytė turėjo atliekamo laiko, tačiau, įpratusi turėti užsiėmimą, net nežinojo, ką su tuo atliekamu laiku veikti. Dianai suknelę pasiuvo labai greitai ir šioji, atėjusi atsiimti, ilgai aikčiojo apsivilkusi žiūrėdama į žmogaus ūgio veidrodį, kurį visai nelauktai ir nenoromis Rytei teko nusipirkti. Suknelė iš tiesų buvo labai graži, lengvutė, plevenanti ir stotinga Diana, kuriai ir šiaip išvaizdos nepagailėta, buvo panaši į pasakų fėją. Dosniai sumokėjusi, Diana išplasnojo mestelėdama:

– Dabar tai jau klienčių neatsiginsi, matysi, pas tave eilės nusities, nes mūsų mieste rasti geros siuvėjos neįmanoma.

Rytė tik pečiais patraukė. Jai dabar ne pagyrimai, ne liaupsės rūpėjo. Nors darbo namuose netrūko, tačiau trūko kažko kito , gal bendravimo su žmonėmis, prie kurio jau buvo įpratusi. Dėl to kartais, metusi visus savo siuvinius, bėgo pas Ancę, kad nors išgirstų gyvą žodį, nes šiaip beveik niekur neišeidavo. Nebent į parduotuvę tame pačiame name. Ir tai retai, nes iš Gražinos parsivežtu maistu buvo užgrūstas šaldytuvas. Be to, dažniau valgė pas Ancę, o ne savo namuose.

Ir vis ieškojo darbo. Pirko ir vartė laikraščius su skelbimais, bet jau dabar nebenorėjo griebtis bet kokio darbo.

51.                     

Porą kartų skambino Ievai, kuri liūdnai papasakojo, jog meta visą savo gėlių verslą ir abi su dukra važiuos į Angliją. Ten įsikūrusi Ievos pusseserė ir darbą joms jau suradusi.

– Šitoj šaly tik ubago terbą gali užsidirbti, – vos ne ugnimi spjaudėsi Ieva. – Žinai, vaikeli, ir tau patarčiau kelti sparnus iš Lietuvos. Ką tu čia matai? Gryną vargą, pavydą, o juk jauna, graži esi, gali daug pasiekti, bet tik ne pas mus šitoje ubagynėje. Paieškosiu ir tau ką nors nuvažiavusi, gal susigundysi.

– Kad net kalbos nemoku, – sutriko Rytė.

– Tai manai, kad aš moku? Na, ir kas, išmoksiu, kiek reikės, dar ir vyrą užsienietį susirasiu, – dar pajuokavo Ieva. – Ir tau paieškosiu.

Rytės niekada netraukė svetimos šalys. Ir iš kur ta trauka bus, kad niekur be šito miesto nebuvo išvažiavusi, kol Šarūnas prie jūros neištempė. Geriausiai ji jautėsi savo namuose, gal dėl to, kad niekada savų tikrų namų ir nebuvo turėjusi. Iš apšnerkštos trobelės vis pas svetimus ir pas svetimus. O dabar, kai jau turėjo savą kampą, iš viso niekur nenorėjo važiuoti, na, nebent pas Gražiną į svečius. Bet susirgo mažasis Mykoliukas, paskui ir Jonas atgulė su plaučių uždegimu, tai Rytė nenorėjo jiems trukdyti, lįsti su savo bėdomis ir mintimis. Ir Šarūnas labai retai paskambindavo, dėl to Ancė vis išgyveno, o Rytė ramino, kad jis turintis daug darbų, labai užimtas. Bet argi ją įtikinsi!

– Ką jau čia šnekėt! – piktinosi Ancė. – Jau motinai ir poros žodžių neranda. Va, šitaip būna: augini, augini, o tau paskui vaikai širdį drasko…

– Ką jūs čia šnekate, pati žinote, kad Šarūnas visada jumis rūpinosi, – užstojo ji vaikiną. – Be to, žino, kad aš šalia jūsų, tai ir nelenda į akis. Juk ir Rūta, ir Aldona buvo atvažiavusios, nepalieka nė vienas jūsų likimo valiai.

– Ale sakyk kaip nori, o sugadino Šarūną tos davatkos, – žėrė Ancė, – jei jau vyras apsivilko sijoną, tai jau ir po vyro.

Ir visai netikėtai sausio pabaigoje grįžo Šarūnas.

– Na, ką aš jums sakiau! – džiaugėsi Rytė, žiūrėdama į apsiašarojusią iš laimės Ancę. – Sakiau, kad kai tik galės, tai ir grįš. Ar tu jau visam laikui, ar tik atostogų? – klausinėjo Šarūno.

– Oi, kad tu žinotum, kaip pasiilgau čia visko, labai norėčiau grįžti, bet tik vieną savaitę ištaikiau, o paskui ir vėl atgal, – Šarūnas neatrodė laimingas. – Geriau pasakokite abi, kaip čia be manęs gyvenote. Ko tu, mama, apie savo ligą man nieko nesakei? O ir tu, Ryte, galėjai pranešti, – priekaištingai pažiūrėjo.

– Ko tu čia dabar? – šokosi Ancė. – Gi nemiriau, gyva, sveika esu. Kažin ką jau tu man būtum padėjęs? Nebent šikpuodį po užpakaliu. Mane Rytutė prižiūrėjo, su manim viskas gerai, tu geriau sakyk, kaip ten tau Romoje tarp tų juodų suknelių sekasi? Gal jau ir į Lietuvą negrįši?

– Labai noriu grįžti, bet tai ne vien nuo manęs priklauso, nesu pats sau ponas, – atsiduso Šarūnas. – Gal dar kokius vienus metus užtruksiu, pasimokyti reikia, o paskui tai tikriausiai grįšiu. Man ir Lietuvoje yra ką veikti.

– Na, štai – ir vėl ilgam… – ašarą nusibraukė Ancė. – Ir kas per vaikai, pakriko lyg tos Grigo bitės po svietą. Mergos kaip pauodegin įkirptos visos išsilakstė, dabar tu, ir jei ne Rytutė, likčiau aš čia visai viena.

Ta viena savaitė pralėkė nepastebimai, net abu pasikalbėti neturėjo laiko, vis prabėgom, vis ne apie savo širdperšas, nes ir Ancė nesitraukė nuo sūnaus nė per žingsnį, dar ir viena kita sesuo apsilankė, o paskui Šarūnas vėl į lėktuvą, ir tiek jį tematė. Rytė šoko prie savo siuvinių, kuriuos buvo atidėjusi, nes nebuvo kada siūti. Užteko to darbo, matyt, Diana savo draugėms ją nurodė, nes užsakymų pasipylė gausybė. Tik Rytė ne visų darbų ėmėsi, net ir laiko turėdama, nenorėjo nei apsikrauti, nei įsipareigoti, mėgo viską daryti kruopščiai, tai ir užtrukdavo.

– Tu nepersistenk, – rūpinosi Ancė, – nenusileisk, nes tos bobos tau tuoj ant galvos lips. Pati žinai, kad tam, kas veža, daug ir kraunama yra. Pinigų turi, ir mokesčiams, ir maistui užtenka, ko dar tau! Tai ir nesiplėšyk.

Rytė ir nesiplėšė, bet jau jeigu ką pasiūdavo, tai tikrai buvo į ką pasižiūrėti. Vieną dieną Ancė ją užsipuolė:

– Sakyk, kada pati sau žmonišką drabužį pasisiūsi? Tik pažiūrėk, ką tu turi apsirengti, tik keletą nudėvėtų drabužėlių. Tuos pačius siuvi ir persiuvi, pasisiūk ką nors gražaus ir sau.

– Tai kur aš juos nešiosiu, kurgi aš einu? – šyptelėjo Rytė.

– Tai gražiausia! – net pakilo nuo kėdės Ancė. – Ar jau draugių neturi, ar negali kur su jaunimu pasilinksminti? Sėdi kaip kokia senė namuose, palinkusi prie savo skudurų. Liksi senmerge…

Rytė nusigręžė, kad teta nepamatytų pasirodžiusių ašarų. Ir iš tikrųjų – ką ji mato: tik siuvamąją mašiną ir svetimus rūbus.

– Neturiu aš draugių, nebuvo man laiko jų įsigyti. Mokykloje buvau per didelė vargšė, kad su manim kas draugautų, o paskui pas Zuzaną… Tai kur man jų rasti?

– Oi, vaikeli, tik tu neimk į galvą, – net sutriko Ancė, pamačiusi ašarotas Rytės akis. – Sena aš ir kvaila, nekreipk dėmesio, ką aš čia sapalioju.

52.

Žiema buvo labai šalta. Rytei dienos slinko vienodos ir nuobodžios. Pirmoji gripą pasigavo Ancė, paskui ją atgulė ir Rytė. Abi tūnojo namuose, bijodamos išeiti laukan, kur pūtė stiprus rytys, žerdamas į veidą sniegą. Slaugė viena kitą. Net ir siuvo labai mažai, nes Rytei rankos grubdavo nuo šalčio ir kambaryje. Susiskambindavo su Gražina, kuri skundėsi pablogėjusia Jono motinos sveikata.

– O kaip Mykoliukas, ar sveikas? – labiausiai rūpėjo Rytei.

– Kaip ridikas, tik vis su dantukais kamuojasi, – džiaugėsi Gražina. – Žinau, kad dabar negalite, bet taip norėčiau, kad abi su Ance atvažiuotumėte.

– Bijok Dievo, tik ką abi su teta gripu sirgome, dar vaikeliui užnešime. Palauksime, kol atšils ir tada…

– Jono mamelė visai silpna, siūlo į slaugą atiduoti, bet mudu nė už ką. Ji tiek mums padėjo ir iš viso labai geras žmogus, tai kaip dabar čia imsi ir išmesi lyg nereikalingą daiktą, – atsiduso Gražina. – Tūnome savo kaime sniegais užpustyti, ir tiek. Ir mes niekur neiname, o žiemą ir niekas netvažiuoja, tai tik apie savo gyvulėlius ir šokame. Bet prižadėk, kai tik atšils, abi ir atlekiate.

Visą laiką įpratusi suktis tarp žmonių Rytė nuobodžiavo. Skaityti nelabai buvo mėgėja, bet ir prie siuvimo per tokius šalčius netraukė. „Nors Martynas pasirodytų ar ką… – viena sau pagalvodavo. – Vis gyvas žmogus prieš akis. O dabar niekas nė klebt… Ar sušalo visi? Greičiau jau pavasaris ateitų…“

Taip ir tūnojo namuose, akis pakabinusi į televizorių, žiūrėdavo abi su Ance serialus, kuriuos pastaroji dievino.

– Žinai, kai žiūriu šiuos serialus, man atrodo, kad aš pati ten dalyvauju ir visi veikėjai man kaip giminės, pažįstami, – džiaugėsi Ancė, kuriai visai nebuvo nuobodu.

Zita DZIDOLIKIENĖ

Nr. 34 (38), 2013 m. rugpjūčio 24–30 d.