Laikas viską neatpažįstamai keičia. Kas dabar galėtų patikėti, jog Kalvarija, vienas seniausių Užnemunės miestų, kurio istorija prasideda nuo kaimo, vadinto Triobiais, kažkada buvo tiesiog žydų miestas… Šiandien mieste, pasak kalvarijiečio istoriko Alvydo TOTORIO, su kuriuo ir leidžiamės į kelionę po žydų gyvenimo pėdsakais dar tebealsuojančią Kalvariją, gyvena vos vienas žydas (žmogus jau pensininkas, tačiau savo tautybės neslepiantis: netgi buvusios lietuviškos pavardės atsisakęs ir susigrąžinęs žydiškąją; apie jį, Antaną Segelį, „Mūsų savaitė“ rašė).
Žydų paveldas Kalvarijoje – bent jau garsusis sinagogų kompleksas – ne tik žinomas: netgi unikalus, garsus ir respublikos mastu, nors visas šis unikalumas yra ir didžiulis galvos skausmas, gaubiamas daugybės neaiškumų. O ir kiti išrinktosios tautos žmonių veiklos palikti objektai mena jau ne dešimtimis, o ir šimtais metų skaičiuojamą istoriją…
Istorija mena: Kalvariją įkūrė būtent žydai?
XVIII a. pirmoje pusėje, Kalvarija, kaip valdovo miestas, jau turi išrinktą savivaldą – magistratą, teismą, žydų kahalą. Yra oficiali data, nuo kurios prasideda žydų klestėjimas Kalvarijoje: 1713 m. rugpjūčio 30 d. karalius Augustas II suteikia privilegiją Kalvarijos žydams. Tų pačių metų lapkričio 25 d. seniūnijos valdytoja A.Valavičienė pasirašo miesto steigimo aktą. 1720 m. rugsėjo 5 d. Mykolas Kaributas Servacas Višnioveckis šį aktą patvirtina… To pakanka, kad karalius Stanislovas Augustas 1791 m. gruodžio 27 d. suteiktų Kalvarijai miesto privilegiją ir patvirtintų jo herbą. Karalius Augustas II suteikė Kalvarijos žydams tokias pat teises, kokiomis naudojosi žydai visuose karališkuose LDK miestuose. Jie galėjo užsiimti įvairiais verslais bei amatais, turėti parduotuves bei prekiauti, įrengti kapines, pasistatyti sinagogą (medinę arba mūrinę), tačiau ne aukštesnę už bažnyčią. Tad štai kodėl sakoma, jog Kalvariją būtent žydai įkūrė…
Prieš I – ąjį pasaulinį karą žydai Kalvarijoje sudarė 70–80 proc. visų gyventojų. Per karą Kalvariją, medinį miestą, vokiečiai sudegino, o žydų liko ne tiek ir daug – iki II pasaulinio karo jie sudarė tik 25–30 proc. visų gyventojų.
Žydų gyvenimo pėdsakai šiandieninėje Kalvarijoje
Vis tik žydų gyvenimo pėdsakų šiandieninėje Kalvarijoje gausu. Kalbame ne vien apie sinagogų kompleksą – žydų paveldu dvelkia daugybė miestelio vietų.
Su istoriku Alvydu Totoriu pirmiausiai lankomės prie Šešupės esančio buvusios žydų pirties, kurioje ir krikščionys savo laiku buvo laukiami, pastato, statyto XIX a., o gal net XVIII a. (čia dabar verda vietinis verslas). Pastatas puikiai išsilaikęs, o istorikas, savo srities žinovas, gali smulkiai papasakoti, ne tik apie žydų pastatų statybos ypatumus, bet ir žydų pirties tradicijas. Bet einame toliau.
Laisvės gatvė, Kalvarijos miestelio „veidas“. „Dabartinėje Laisvės gatvėje ne mažiau kaip 80 proc. pastatų žydų statyti, jiems priklausę, – pasakoja A. Totoris. – Retame name nebuvo parduotuvės, o kai kuriuose – net po 2-3“.
Miestelyje caro laikais veikė 130 parduotuvių, o kur dabar bažnyčios šventorius, buvo žydų parduotuvės (vadino jas kromais), vėliau tai buvo panaikinta. Kalvarijoje smulkusis verslas žydų dėka klestėjo: veikė malūnai, siuvykla, elektrinė, batų dirbtuvės, kirpyklos, vaisvandenių, pieno šampano dirbtuvės ir kt. „Žydai ne tik žinojo, bet sąžiningai laikėsi pagrindinio verslo postulato: sėkmės pagrindas – kaina ir kokybė, jiems garbės reikalas daryti gerai, todėl jų verslas klestėjo, nors ir sukeldavo konkurentų pavydą“, – pasakoja istorikas.
Garsiausio žydų kultūros paveldo Kalvarijoje – trijų pastatų komplekso – ateitis neaiški
Šiandien Kalvarijoje visiems labai gerai žinomas žydų istorijos ir kultūros paveldas, išsiskiriantis originalumu ir unikalumu. Kalbame apie sinagogų ir Talmudo mokyklos kompleksą su rabino namu. Šio komplekso unikalumą patvirtino ne vienas jį tyręs urbanistikos ekspertas. Jie akcentavo, kad tai vienintelis Lietuvoje trijų pastatų kompleksas, išlikęs iki šių dienų. Kalvarijos sinagogų kompleksą sudaro XVIII amžiaus pabaigoje statyta senoji barokinio stiliaus Vasarinė sinagoga, šimtmečiu jaunesnė naujoji eklektinio stiliaus Žieminė sinagoga bei nedidelis, žaismingos „plytų stiliaus“ architektūros Talmudo mokyklos, dar vadinamos Rabino namu, pastatas. Vertingiausias pastatas – barokinė Vasarinė sinagoga. Tai vienintelė žinoma mūrinė barokinė sinagoga Lietuvoje.
Restauracijos darbai užstrigo
Iki nepriklausomybės, tarybiniais laikais, sinagogų kompleksas buvo atiduotas vartotojų kooperatyvui (pastatus kaip sandėlius naudojo). 1993 metais sinagogų kompleksas, tuomet dar pusėtinos būklės, buvo grąžintas Lietuvos žydų bendruomenei. Deja, nei tuo metu, nei dabar Kalvarijoje nebuvo ir nėra kam rūpintis grąžintais statiniais. Pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus, saugomų pastatų likimu privalo rūpintis patys savininkai. Jei jie į pastatų atstatymą investuoja savo lėšų, KVAD gali rekonstrukciją finansuoti iki 50 procentų. Nepaisant to, investuotojų į Kalvarijos sinagogų komplekso atstatymą teko ieškoti ne vienus metus. Jų ieškojo ne tik patys griūvančių pastatų savininkai – Lietuvos žydų bendruomenė, bet ir KVAD. Deja, paieškos nieko nedavė. Žydų bendruomenė jau buvo nutarusi savo turtą dovanoti Kalvarijos savivaldybei. Vis dėlto į žydų bendruomenės bei paminklosaugininkų pagalbos šauksmą atsiliepė Vokietijoje veikiantis tautodailės ir paminklų apsaugos centro fondas. Šis jau anksčiau yra finansavęs Kaliningrado katedros atstatymo darbus, pagelbėjęs įgyvendinant Tomo Mano namo Nidoje restauravimo projektą.
2002 m. buvo pradėti sinagogų restauravimo darbai, tačiau 2004 m., atsisakius vokiečių fondui toliau finansuoti, viskas sustojo. Taigi buvo iš dalies restauruota eklektinė sinagoga (liko nebaigta apdaila). Nuo laiko ir gamtos išdaigų apsaugotas iš dalies ir rabino namas (stogas pakeistas), tačiau barokinė sinagoga yra, ji išties atrodo graudžiai: nėra stogo, vidyje pastato jau krūmai, medžiai auga, laimei, užmūrintos dabar įėjimo angos, pro kurias veržėsi anksčiau vandalai, niokodami sinagogą, ieškodami neva ten paslėpto žydų aukso.
Restauruotus Kalvarijos sinagogų komplekso pastatus buvo svarstoma pritaikyti kultūrinei paskirčiai (žydų bendruomenei jų nereikia): barokinėje sinagogoje svarstyta įkurti Sūduvos krašto žydų muziejų, Talmudo mokykloje – svečių namus, eklektinę sinagogą pritaikyti Kalvarijos muzikos mokyklos poreikiams. Vis dėlto šie svarstymai ir liko tik svarstymais… Tiesa, miestelio šviesuomenė bando čia „įskelti“ gyvybę, tačiau vienas kitas kultūrinis renginys čia tėra tik geri norai…
Senosios žydų kapinės
Leidžiamės į miestelio pakraštį, kur yra senosios žydų kapinės, užimančios šiuo metu apie pusės hektaro plotą. Šalia – buvę barakai, sovietmečiu pastatyti vadinamųjų laisvųjų statybų kaliniams apgyvendinti. Šiandien čia taip pat gyvena žmonės, tačiau „barakų“ reputacija išlikusi…
Kapinės, anot A. Totorio, kalba apie žydų laidojimą nuo XIX a. II pusės. Ant žydų antkapių nėra datų – tokios jų laidojimo tradicijos. Žydai antkapiniame akmenyje iškala velionio nuopelnus arba palikuonių palinkėjimus (antkapinius įrašus žydų kapinėse neseniai skaitė Ralfas Salingeris – apie 100 užrašų perskaitė. Laiko „nutrupintus“ įrašus atgaivino barzdai skusti skirtomis putomis, sumaišytomis su vandeniu: tokiu mišiniu užliejus paminklą, įrašai taip išryškėja, kad juos įmanoma perskaityti).
Pasak istoriko, kapinėse išlikęs tik apie ketvirtadalis buvusių paminklų. Beveik visi išlikę paminklai betoniniai, o štai granitiniai išvogti (pamatams, laiptams…), likęs vos vienas kitas. Didžiausias granitinis paminklas skirtas dailininko Krengeliso motinai Gdalijai Krengelis. Dailininkas, anot A. Totorio, vienas iš garsiausių Kalvarijos žydų (kitas žymus iš Kalvarijos kilęs žydas – mokslininkas Londonas Jafimas, garsus širdžių chirurgas), Kaune dvi parodas buvo surengęs, tačiau jį sušaudė, o visus jo darbus sunaikino, išlikęs tik paveikslas „Žydų vestuvės“.
Kalvarijos žydų kapinėse išlikusi ir mikva – ritualinis pastatas. „Kai mirdavo žydas, – pasakoja A. Totoris, – jo nešarvodavo namuose (lavono kulto nebuvo), atveždavo į mikvą, čia velionis būdavo prausiamas (velionio nerengdavo, jis būdavo tik įvyniojamas į drobulę), čia vykdavo ir atsisveikinimas su juo. Laidodavo kuo greičiau: velionis turėdavo būti palaidotas iki saulės laidos. Žydų kapai nebūdavo užversti vainikais per laidotuves: kukli gėlytė ir piniginė auka mirusiojo artimiesiems. Net kapų nepaversdavo gėlių darželiais.“
„Iš žydų daug ko galėtume pasimokyti, – apibendrina istorikas ekskursijos po žydų paveldu alsuojančią Kalvariją pabaigoje. – Jie labai rūpinosi miestu, atsakingai žiūrėjo į savo darbą ir buitį, todėl ir svetimas jiems buvo kasdienis verkšlenimas“.
Autorės nuotraukos.
