Ieškokit savojo paparčio žiedo visada!

Ieškokit savojo paparčio žiedo visada. Ne tik tada, kai Joninių naktis miegot neduoda, Kai džiugina jus sniego arba obelų pūga – Balta balta, gera ir glostanti tarsi paguoda. Lai Joninių lauže ir vėl sudegs Mūs smulkios bėdos, rūpesčiai, intrigos.  Vieni jį rasti spės, kitiems nepasiseks, Trečius galbūt „pagaus“ nelauktos Meilės ligos. Juk Joninės – tik vasaros šitos pradžia. Kokia

Plačiau

Lietuviškas žodis

Taip lengvai mes atiduodame kitiems Taip ilgai  brandintą gimtą žodį, Knygnešių  takais, keliais tremties, Vežtą, grūdintą, širdy nešiotą. Katekizmo žodžiai  paprasti, Liuterono Mažvydo rašyti, Amžiams bėgant, nepamesti,  neprarasti Ir šiandieną aukso raidėm švyti. Na, ir kas, kad dulkės padengė senas knygas, O jų autorių vardus ištrint mėgino Laikas, Daug blogiau, kad per globalizacijos sunkias  bangas Kirvarpos į mūsų gimtą žodį taikos. Nebelieka

Plačiau

Eilėraščiai, sukurti per karantiną

*** Piene, piene, nuostabi gėlele, Sveikini pavasarį ir vėl. Medžiai savo baltus žiedus kelia, Tyliai klausinėdami, kodėl Taip pasikeitė pasaulis šitas. Nebemato skubančių dienų. Lyg ne jam šis Laikas parašytas, Kviečiantis ištarti „Ateinu!“ Paklausyti vėlei paukščių trelių, Pasidžiaugti kilimu žolės, Apkabinti gaivų grožį vėlei Ir skrajot su vėjais, ir mylėt! Dingo džiaugsmas, čiulbesiu pražydęs, Ateitis – lyg temstanti naktis. Tiktai nerimas šį keistą metą

Plačiau

Metų sandūrai artėjant

Metai baigiasi Bėgo, nubėgo šie metai greiti, Rūpesčiais mėnesius klodami. Rodėsi, viskas dar ateity, Lėkėm su jais ieškodami Savo prasmingų, laimingų dienų. Savo taip trokštamo džiaugsmo. Laukėm, kol Meilė ištars: „Ateinu!“, Viltį brandinom, ne skausmą. Lėkė savaitės greitais traukiniais, Dienos nuskriejo lėktuvais. Grįžt metų pradžion jau niekas neleis, Jų  neatšauksi – lyg šūvio. Tik sumirgėjo gegužis  žiedais, Vasaros karštis „paglostė“, Net apie rudenį sakom „Kadais...“, Esam

Plačiau

Gruodžio etiudai

Belaukiant stebuklo I: kas mirs, o kas tik apmirs ...Paskutiniai lapkričio vėjai, sujaukę padangės mėlį ir visiškai užtemdę saulę švino miglomis, įsisuko ir į medžių šakas, palikdami jas visiškai be lapų. Ori medžių nuogybė į pačios juodžiausios metų nakties dugną brenda su nebyliu spėliojimu – liks mirtyje ar nugalės ją? Niūrioje

Plačiau

Lapkričio etiudai

* * * ...Šitaip sruvena laikas, vėjais išginęs vasarą, obuoliais apsvaidęs rugsėjį, suskaldęs ir išbarstęs kaštonų dėželes, ant visų takų pažėręs spalio dažų paletę ir tyliai stabtelėjęs prie mažomis liepsnelėmis pražydusių vėlių kalnelių. Laikas, tas nenumaldomas pokštininkas, persukęs metų ratą, visą pasaulį giliai gramzdina į Marą – sąstingio ir ramybės metą,

Plačiau

Rudens simfonija

Rudens simfonija Į rudeninę puokštę įsilieja Ir vėjo gūsiai, ir lietaus lašai, Ir auksaplaukis skubantis rugsėjis, Ir pirmos šalnos – sniego pranašai. Ir kuždesys tylus bejėgių lapų, Ir deimantinė rudenio žolė, Ir liūdesio paminklais medžiai tapę, Nakties šaltos paglostyta gėlė. Ir vėl ruduo simfoniją užgroja, Įpindamas kitokius vis jausmus, Vėl metų  ciklą mėnesiai kartoja, Nustebindami, džiugindami mus. Rudens allegro toks veržlus, toks greitas, Lyg

Plačiau

Spalio etiudai

  Atsisveikinimo parade Bobų vasara, dar tebeglostanti jau išeinančia šiluma, visu gražumu plieskia paskutinėmis ryškiomis šių metų spalvomis. Atrodo, šis nuostabus aukso ir ugnies paradas, apėmęs visą pasaulį, niekada nesibaigs... Deja... Už Rudens lygiadienio vartų paliktas šviesos pasaulis kiekvieną dieną vis garsiau kalba apie ėjimą į tamsą, į naktį, į tą metą,

Plačiau

Rugsėjo etiudai

  Kai vasara išeina I Žaibų botagų nuplakta, liūčių numerkta, saulės ir vėjo nugairinta vasarėlė suklupo prie rugsėjo vartų ir – nebepakilo. Jos nublukusį apdarą (ak, veltui jį ryškiomis spalvomis bando gelbėti jurginai, astrai, kardeliai) pasigauna naktis, švysteli aukštyn, apgaubia juo visą dangaus skliautą – tespindi nors tamsoje išeinančios vasaros grožio šviesa. ...Vasara

Plačiau

Rugpjūčio etiudai

  Su duonos kvapu – į visa apimančią skalsą ir pilnatvę I Pakalbėkime šiandien apie pilnatvę, kuri lyg subrendusio rugio grūdas visaapimančiu duonos kvapu sklando rugpjūčio laukuose, pilnuose dienos karščio ir pamažėl ilgėjančios nakties vėsos. Kalbėkime apie širdį, kurioje pilnatvė apglėbia nerimo šauksmą, laimės akimirkas, meilės stebuklą, kančios ašmenimis raižantį laiką. Pilnatvė

Plačiau

Liepos etiudai

  Prabylant moters prigimčiai I Vasarvidžio nakties burtais ir pievų gėlių medumi kvepiančios dienos tirpsta liepos slėpstyje... Bręsta vasara, mojuodama nokstančiomis rugių varpomis, basomis kojomis brendanti per lygų aukšto dangaus lanką... ...Lyg nustebusi mergaitė baltažiedė lelija pakėlė savo galvą ir sustingo – mėlynė, ežero ir dangaus, apsvaigino ją. Tiek gaivumo ir... jau po

Plačiau

Vasarėlė

Vasarėlė, auksaplaukė vasarėlė Kaip kasmet plačiai vartus atkėlė. Vėl prie stalo, kvepiančio avietėm, Ir paukščius, ir žmones pasikvietus, Saulės šiluma visus vaišino,  Vėl taures pripylė pienių vyno. Joninių žiedais stalus nuklojo, Ryto rasomis visus viliojo. Kažkodėl tik MEILĖ neskubėjo. Gal kitu vardu ją šaukt reikėjo?.. Irenos Tamulynienės nuotrauka.

Plačiau

Birželio etiudai

  Pakeliui į vasarvidžio nakties sapną I Būkite pasveikinti, metų laikų ratu atnešti į vasaros glėbį, į saulės nukaitintą, vėjo nugairintą neaprėpiamą dangaus skambėjimą, į žalių pievų jūrą ir gaivių upių bei ežerų purslų versmę, mažais žingsneliais nyrančią į trumpiausios metų nakties alpėjimą, kaip legendos sako, svajones pildantį, širdies troškimus įkūnijantį... „Taip... ne...

Plačiau

Dvelkiant vasarai

Vasaros darbai  (pagal Donelaitį)  Lietuvėlė mūsų maža Skuba vytis Europos brolius, Juk lemtinga ta atkarpa, Per kurią mes nuo jų nutolom. Kaip norėtume būti šalia Prancūzijos ir Vokietijos, Kad klastinga priešų galia Negrasintų. Mes jų nebijom. Juk praėjo jau būrų laikai Ir tikrai ne mėšlavežis rūpi, O gal mes atsilikę vaikai, Atkeliavę į klestintį ūkį? Kur tiek blizgesio, tiek šviesų! Technologijos naujos vilioja… Viskas sukas

Plačiau

Balandžio etiudai

Prisikėlimo metas I: į atgimimo fiestą! ...Ar jaučiate, kaip teka laikas svyrančiomis beržo šakomis, jau labai labai pasiruošusiomis išdidžiai mojuoti žalsvomis vėduoklėmis? Geras šitas tekėjimas... Pilnas gyvenimo aistros ir meilės. Ar jaučiate, kaip ilgėja dienos styga, jau ne taip greitai panyranti į vėsų nakties klavišą? Ar girdite: plevenančių žvaigždžių chorą pakeičia

Plačiau

Kovo etiudai

Į naują gyvybės ratą – per Moters dieną I Ištirpusio sniego fone – pamažu atsivėrusi žemė. Dar nepasipuošusi sodria žaluma, dar tik labai nedrąsiai atgaunanti tą kvėpavimą, kuris verčia viską augti ir žydėti. Bunda gamta... ...Atokioje galulaukėje jau šiltesnės saulutės spindulius godžiai į save geria vienišo medžio išdidi nuogybė – tokia tyra

Plačiau

Mūsų metai – donelaitiškai

Pavasario linksmybės Kaip kasmet „Sveiks, svieteli margs!“ Vėl pasveikina žemę saulė, Tais pačiais Donelaičio keliais  Atskubėjus į mūsų pasaulį. Vėl atnešus  viltis ir džiaugsmus, Vėl darbais apipylusi žmones, Užrakinus žiemos vartus, Palinkėjus sėkmingos kelionės Varnoms, šarkoms, pelėdoms, gandrams, Žiurkėms, kurmiams, pelėms ir musėms, Ir gyvūnams, ir vabalams, Netgi tiems, kas nespėjo pabusti. Kai lakštingala vėl užgiedos Savo giesmę „Kinkyk, Jurguti...“, Pasidžiauksim linksmybėm gamtos Ir suprasim :

Plačiau

Meilei

Aš ieškojau tavęs saulei tekant, Dienai tampant skaudžia lyg žaizda, Nors tu būtum iliuzijų takas Ar pavargusio senio lazda. Nors tu būtum gležnutis žiedelis Ar mažylio šilta šypsena. Gal manajai neskirta tu daliai, Neatplauksi kaip laumių daina. Na, ir kas. Aplankysi gal kitą. Jis tave  apkabins ir priglaus, Gal jo knygoj esi išrašyta Kaip nurodymai iš dangaus... Irenos Tamulynienės nuotrauka.

Plačiau