Meilės triptikas

„Prieš 50 metų dalyvavau Alytaus dramos teatro veikloje. Jauna režisierė Aldona Dobrovolskytė-Balalienė tuomet statė poezijos spektaklį pagal M. Martinaičio eiles „Virš žydinčios gluosnio šakos“. Tuomet jaunas aktorius Antanas Žilinskas ten skaitė ir savo „Meilės triptiką“. Nuotraukoje – stovi greta kairėje Rita Ališauskienė, toliau – Kazytė Paršeliūnienė, Onutė Kašelionienė ir Aldona

Plačiau

Dingusio Rūdos kaimo elegijos (X)

TEN                Ten, kur kryžkelėje rymo kaimo kryžius Kučiausko Romo, Gižų seniūno, Statytas,  gyveno Valaitis, o už Rausvės – Dūminio trobelė su baltomis langinėmis, Toliau gyveno Žilinskų Vladelis, ne giminė, O jo akordeonas kartu su Prano Maziliauskų Skripka išvingiuodavo gražiausias melodijas. Tai jis, mano krikšto motinos Kastulės vyras. Ją ims į žmonas turtingas ūkininkaitis – Biedniokią Šilkalnio kaimo merginą, Bemokslę, bet

Plačiau

Dingusio Rūdos kaimo elegijos (IX)

TĄ Tą rytą, kai liepos pakvipo medumi, Labai anksti, gal šeštą valandą ryto, Kieme sugirgždėjo šulinio svirtis. Ten tėvas girdė kolūkio arklius, o mama Švelniai glostė man galvą, sakydama: – Kelkis, mano užvadėli, laikas važiuoti! Rankoje spaudžiu storą naminės duonos Riekę su šmulte užteptą. Ir dardu vežimo Gale  sėdėdamas į Antupius, kur Šilkalnio Ir Antupių vyrai matuos pievoje žymes ir

Plačiau

Dingusio Rūdos kaimo elegijos (VIII)

DAN Dan... Dan... Dan... – gaudžia Gižų bažnyčios varpas. Takeliais palei Rausvę Šilkalnio moterys ir vaikai Basomis mina juodą paupio taką ir už Paikio upelio Panyra į Gižų dvaro liepų alėją, ašaromis laistytą. Senoliai kalba, kad liepas sodinant baudžiauninkės Ašaromis laistė, o neklusniuosius pievoje, Plaktine Vadinamoje, kur už Dailidienės klojimo, plakė. Vasarą liepos žiedais apsipila ir kvepia medumi, O

Plačiau

Dingusio Rūdos kaimo elegijos (VII)

JAU        Jau šventa Ona šviežia duona pakvipo: Baltuoja kviečių, rugių laukai. Zajančkauskas kinko bėrius į kertamąją, Sukasi sparnai Žvingilo laukų plotuose. Mano draugas Julius Zaleckas mojuoja Išdidžiai medine šake, suklodamas pėdus, Balta skarelių vora vos spėja pilnus Usnių pėdus tvirtai surišti. Čia ir mano Mama nuogomis rankomis gobia pėdą, Ne ką mažesnį už mane, dešimtmetį pyplį. Aš sėdžiu ant Rausvės

Plačiau

Dingusio Rūdos kaimo elegijos (VI)

KUR Kur nameliai, namai už klojimo seno, Ten rytais, kylant saulei, sugirgžda Seno šiaudiniu stogu namo durys. Ir kibirai sutarška plūktoje asloje. Ten Prie krosnies ugnies liežuviai apšviečia Šviesų motinos veidą. Ir tyliai suskamba Daina lyg ryto malda iš motinos lūpų. Ji ilgisi motinos savo, kuri jos neaugino, Tad ir melodija graudi, ir žodžiai skaudūs... Ji skamba man ir dabar,

Plačiau

Dingusio Rūdos kaimo elegijos (V)

PER    Per ražienas, susiūtas rudens voratinklių siūlais, Pirmą kartą iškeliauju mokyklon, po pažastimi Spausdamas elementorių „Saulutė“ ir porą pieštukų, Kuriais lyg hieroglifais marginti  pradėsiu sąsiuvinį.  Tą rytą per ražienas ėjau lydimas kaimyno, jau Pusbernio Algimanto Mickevičiaus, kuris pradinę Mokyklą baigs 16-os metų. Susigūžęs sėdėsiu Paskutiniame suole, kur mane alkūne niukins Antrametis pirmokas Bielskų Jonas, peraugęs pirmą klasę, Gižų bažnyčios

Plačiau

Dingusio Rūdos kaimo elegijos (IV)

VAI Vai, baltame sniege ištįso rogių kelias. Stasys Vizbara niūkčioja arklioką, ką tik atsivedęs iš Kačergiaus kluono kolchozo arklį. Bėris nerimsta, jis ilgisi šeimininko, Išvežto į Sibirą, įskundus kaimynui X – Tegul jo vardas išnyksta iš kaimo atminties. Tik Kazys Šulinskas jį prisimins Sugrįžęs 1956 metų pavasarį iš Sibiro tolių, O vėliau abu susės ant grabkrančio po kolchozo darbų Ir 

Plačiau

Dingusio Rūdos kaimo elegijos (III)

OI     Tai buvo rytai, kai sekmadienį Net sargiausi kaimo šuneliai užsnūsdavo Savo mažuose nameliuose, o vištų tuntai lekiodavo po kiemą,   Prižadinti žąsų gagenimo. Triušiai mėlynomis akimis Baigščiai žvelgdavo pro vielų grotas, Laukdami  to kito ryto, kai kieta tėvo ranka Paims juos už ilgų ausų ir kraujas Suvarvės jų trūkčiojančiose iš skausmo lūpose. Virtuvėje motina triušieną barstys druska

Plačiau

Dingusio Rūdos kaimo elegijos (II)

ACH Ach, lazdynų jūroje paskendusi Mano vaikystės kaimyno Jono ūkelė, Kur bičių aviliai per liepžiedį spiečiais dūzgia Seno sodo ūksmyne, ten  užmerkęs akį Prisnūdo mažas prūdas – šioželkėlė, Kur teta Marija ryte klėtelėje žadina Dukrą šokėjėlę, ką tik grįžusią iš Robokso Žilinskų beržynėlyje... Ji miego pataluose gal sapnuoja tvirtas Mylimojo rankas ir karštus jo bučinius Prie kaimyno klėties prieklėčio. Senoji Magdalena suvytusiomis

Plačiau

Dingusio Rūdos kaimo elegijos (I)

ČIA  Čia kyla baltas atminties rūkas Virš Rausvės žalių krūmynų. Kur žala karvė rupšnoja žalią atolą Ir žali žiogai goglinėja lyg pasiklydę vaikystės pasakų elfai, Kur Grigaičio trobelė margų žiedų jūroje, Kur Barzdaičio gilynė lyg Dzūkijos Ūlos akis Vilioja vėsuma ir gelme. Ten, Kur pavasarį lydekos kelia tuoktuves, Ten Baršauskų Antano armonika graudžiai verkia prie siauro liepto Ir skrieja melodija

Plačiau

Kritikų išpeikta literatūra, kurią pamilo skaitytojai

Literatūros kritikas – tai viena iš „paslaptingiausių“ profesijų, kurių darbo esmę ir prasmę supranta ne kiekvienas. Dažnai susidaro nuomonė, jog kritikas – tai žmogus, kuris tik kritikuoja, kitaip tariant pateikia savo neigiamą nuomonę apie kūrinį. Dar baisiau, jog neretai tampa norma kritiką pateikti sarkastikšai ir įžeidžiai. Vis dėlto, kritiko darbas

Plačiau

Hallelujah

Tremties ir holokausto aukoms atminti (sekant L. Cohen) Kokia tyla, girdi, kaip aušta Akla naktis, kurti diena? Už kelio vingio – ateitis... O gal mirtis? -----------------------------------------------------------                  Skamba dusliai Coheno H A L L L U J A H  Pakilęs balsas Iš Būdviečių pievų, Rūku apsigobusių, Nukaukši žirgai Senuoju Virbalio grindiniu – Lyg kalinių žingsniai Ocvencimo

Plačiau

Birželio etiudai

  Pakeliui į vasarvidžio nakties sapną I Būkite pasveikinti, metų laikų ratu atnešti į vasaros glėbį, į saulės nukaitintą, vėjo nugairintą neaprėpiamą dangaus skambėjimą, į žalių pievų jūrą ir gaivių upių bei ežerų purslų versmę, mažais žingsneliais nyrančią į trumpiausios metų nakties alpėjimą, kaip legendos sako, svajones pildantį, širdies troškimus įkūnijantį... „Taip... ne...

Plačiau

Plevena žvaigždės sukūrius gyvenimo…

Šįkart savo kūryba su skaitytojais dalijasi vilkaviškietė poetė Janina KURTINAITIENĖ, Vilkaviškio rajono literatų klubo „Seklyčia“ narė (daug metų vadovavusi klubui), Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narė, išleidusi keturias poezijos knygas: 2000 m. – „Spindulių tavųjų sidabru“, 2005 m. – „Rasotos žolės tyla“, 2010 m. – „Dvelksmas rugiuose“ ir 2017 m.  –

Plačiau

Balandžio etiudai

Prisikėlimo metas I: į atgimimo fiestą! ...Ar jaučiate, kaip teka laikas svyrančiomis beržo šakomis, jau labai labai pasiruošusiomis išdidžiai mojuoti žalsvomis vėduoklėmis? Geras šitas tekėjimas... Pilnas gyvenimo aistros ir meilės. Ar jaučiate, kaip ilgėja dienos styga, jau ne taip greitai panyranti į vėsų nakties klavišą? Ar girdite: plevenančių žvaigždžių chorą pakeičia

Plačiau

Kovo etiudai

Į naują gyvybės ratą – per Moters dieną I Ištirpusio sniego fone – pamažu atsivėrusi žemė. Dar nepasipuošusi sodria žaluma, dar tik labai nedrąsiai atgaunanti tą kvėpavimą, kuris verčia viską augti ir žydėti. Bunda gamta... ...Atokioje galulaukėje jau šiltesnės saulutės spindulius godžiai į save geria vienišo medžio išdidi nuogybė – tokia tyra

Plačiau

Prieš naujuosius: kai susitinka Žiurkė ir Jautis

Žiurkė Sukas greitai Laiko ratai, baigias mano – Žiurkės – metai. Žmones jie nuvylė baisiai, o juk buvo tokie skaičiai! Dukart du ir dukart nulis, tarsi saulė ir mėnulis! Tiek pareikalavo valios šitų metų „Kaukių balius“. Pratūnojo jie urveliuos tarsi žiurkės arba pelės. Samdėsi vieni „Barborą“ – negalėjo „eit į orą“, Užsienin ne daug kas vyko, be

Plačiau

Tas tirpstantis laikas

„Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“ O juk buvo tokie vakarai: Saulė, vasara, vakaras, gėlės, Kai širdis man kartojo :„Gerai, Danguje tik  lengvi debesėliai!“ Kai sūpuoklės vis kilo aukštyn, Aš skridau su jomis tarsi  vėjas, Bet ir Laikas skubėjo greityn, Barstė Būtį vilties trupinėliais. Nuskubėjo Vaikystė basa Ir Jaunystė lyg vaškas ištirpo. Pina Vasara saulės kasas, „Suvalkijoj vėl vyšnios prisirpo“... Tas tirpstantis laikas Tas tirpstantis laikas,

Plačiau