Žiurkė Sukas greitai Laiko ratai, baigias mano – Žiurkės – metai. Žmones jie nuvylė baisiai, o juk buvo tokie skaičiai! Dukart du ir dukart nulis, tarsi saulė ir mėnulis! Tiek pareikalavo valios šitų metų „Kaukių balius“. Pratūnojo jie urveliuos tarsi žiurkės arba pelės. Samdėsi vieni „Barborą“ – negalėjo „eit į orą“, Užsienin ne daug kas vyko, be
Plačiau
„Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“ O juk buvo tokie vakarai: Saulė, vasara, vakaras, gėlės, Kai širdis man kartojo :„Gerai, Danguje tik lengvi debesėliai!“ Kai sūpuoklės vis kilo aukštyn, Aš skridau su jomis tarsi vėjas, Bet ir Laikas skubėjo greityn, Barstė Būtį vilties trupinėliais. Nuskubėjo Vaikystė basa Ir Jaunystė lyg vaškas ištirpo. Pina Vasara saulės kasas, „Suvalkijoj vėl vyšnios prisirpo“... Tas tirpstantis laikas Tas tirpstantis laikas,
Plačiau
Ieškokit savojo paparčio žiedo visada. Ne tik tada, kai Joninių naktis miegot neduoda, Kai džiugina jus sniego arba obelų pūga – Balta balta, gera ir glostanti tarsi paguoda. Lai Joninių lauže ir vėl sudegs Mūs smulkios bėdos, rūpesčiai, intrigos. Vieni jį rasti spės, kitiems nepasiseks, Trečius galbūt „pagaus“ nelauktos Meilės ligos. Juk Joninės – tik vasaros šitos pradžia. Kokia
Plačiau
Taip lengvai mes atiduodame kitiems Taip ilgai brandintą gimtą žodį, Knygnešių takais, keliais tremties, Vežtą, grūdintą, širdy nešiotą. Katekizmo žodžiai paprasti, Liuterono Mažvydo rašyti, Amžiams bėgant, nepamesti, neprarasti Ir šiandieną aukso raidėm švyti. Na, ir kas, kad dulkės padengė senas knygas, O jų autorių vardus ištrint mėgino Laikas, Daug blogiau, kad per globalizacijos sunkias bangas Kirvarpos į mūsų gimtą žodį taikos. Nebelieka
Plačiau
*** Piene, piene, nuostabi gėlele, Sveikini pavasarį ir vėl. Medžiai savo baltus žiedus kelia, Tyliai klausinėdami, kodėl Taip pasikeitė pasaulis šitas. Nebemato skubančių dienų. Lyg ne jam šis Laikas parašytas, Kviečiantis ištarti „Ateinu!“ Paklausyti vėlei paukščių trelių, Pasidžiaugti kilimu žolės, Apkabinti gaivų grožį vėlei Ir skrajot su vėjais, ir mylėt! Dingo džiaugsmas, čiulbesiu pražydęs, Ateitis – lyg temstanti naktis. Tiktai nerimas šį keistą metą
Plačiau
Metai baigiasi Bėgo, nubėgo šie metai greiti, Rūpesčiais mėnesius klodami. Rodėsi, viskas dar ateity, Lėkėm su jais ieškodami Savo prasmingų, laimingų dienų. Savo taip trokštamo džiaugsmo. Laukėm, kol Meilė ištars: „Ateinu!“, Viltį brandinom, ne skausmą. Lėkė savaitės greitais traukiniais, Dienos nuskriejo lėktuvais. Grįžt metų pradžion jau niekas neleis, Jų neatšauksi – lyg šūvio. Tik sumirgėjo gegužis žiedais, Vasaros karštis „paglostė“, Net apie rudenį sakom „Kadais...“, Esam
Plačiau
Belaukiant stebuklo I: kas mirs, o kas tik apmirs ...Paskutiniai lapkričio vėjai, sujaukę padangės mėlį ir visiškai užtemdę saulę švino miglomis, įsisuko ir į medžių šakas, palikdami jas visiškai be lapų. Ori medžių nuogybė į pačios juodžiausios metų nakties dugną brenda su nebyliu spėliojimu – liks mirtyje ar nugalės ją? Niūrioje
Plačiau
* * * ...Šitaip sruvena laikas, vėjais išginęs vasarą, obuoliais apsvaidęs rugsėjį, suskaldęs ir išbarstęs kaštonų dėželes, ant visų takų pažėręs spalio dažų paletę ir tyliai stabtelėjęs prie mažomis liepsnelėmis pražydusių vėlių kalnelių. Laikas, tas nenumaldomas pokštininkas, persukęs metų ratą, visą pasaulį giliai gramzdina į Marą – sąstingio ir ramybės metą,
Plačiau
Rudens simfonija Į rudeninę puokštę įsilieja Ir vėjo gūsiai, ir lietaus lašai, Ir auksaplaukis skubantis rugsėjis, Ir pirmos šalnos – sniego pranašai. Ir kuždesys tylus bejėgių lapų, Ir deimantinė rudenio žolė, Ir liūdesio paminklais medžiai tapę, Nakties šaltos paglostyta gėlė. Ir vėl ruduo simfoniją užgroja, Įpindamas kitokius vis jausmus, Vėl metų ciklą mėnesiai kartoja, Nustebindami, džiugindami mus. Rudens allegro toks veržlus, toks greitas, Lyg
Plačiau
Atsisveikinimo parade Bobų vasara, dar tebeglostanti jau išeinančia šiluma, visu gražumu plieskia paskutinėmis ryškiomis šių metų spalvomis. Atrodo, šis nuostabus aukso ir ugnies paradas, apėmęs visą pasaulį, niekada nesibaigs... Deja... Už Rudens lygiadienio vartų paliktas šviesos pasaulis kiekvieną dieną vis garsiau kalba apie ėjimą į tamsą, į naktį, į tą metą,
Plačiau
Kai vasara išeina I Žaibų botagų nuplakta, liūčių numerkta, saulės ir vėjo nugairinta vasarėlė suklupo prie rugsėjo vartų ir – nebepakilo. Jos nublukusį apdarą (ak, veltui jį ryškiomis spalvomis bando gelbėti jurginai, astrai, kardeliai) pasigauna naktis, švysteli aukštyn, apgaubia juo visą dangaus skliautą – tespindi nors tamsoje išeinančios vasaros grožio šviesa. ...Vasara
Plačiau
Su duonos kvapu – į visa apimančią skalsą ir pilnatvę I Pakalbėkime šiandien apie pilnatvę, kuri lyg subrendusio rugio grūdas visaapimančiu duonos kvapu sklando rugpjūčio laukuose, pilnuose dienos karščio ir pamažėl ilgėjančios nakties vėsos. Kalbėkime apie širdį, kurioje pilnatvė apglėbia nerimo šauksmą, laimės akimirkas, meilės stebuklą, kančios ašmenimis raižantį laiką. Pilnatvė
Plačiau
Prabylant moters prigimčiai I Vasarvidžio nakties burtais ir pievų gėlių medumi kvepiančios dienos tirpsta liepos slėpstyje... Bręsta vasara, mojuodama nokstančiomis rugių varpomis, basomis kojomis brendanti per lygų aukšto dangaus lanką... ...Lyg nustebusi mergaitė baltažiedė lelija pakėlė savo galvą ir sustingo – mėlynė, ežero ir dangaus, apsvaigino ją. Tiek gaivumo ir... jau po
Plačiau
Vasarėlė, auksaplaukė vasarėlė Kaip kasmet plačiai vartus atkėlė. Vėl prie stalo, kvepiančio avietėm, Ir paukščius, ir žmones pasikvietus, Saulės šiluma visus vaišino, Vėl taures pripylė pienių vyno. Joninių žiedais stalus nuklojo, Ryto rasomis visus viliojo. Kažkodėl tik MEILĖ neskubėjo. Gal kitu vardu ją šaukt reikėjo?.. Irenos Tamulynienės nuotrauka.
Plačiau
Pakeliui į vasarvidžio nakties sapną I Būkite pasveikinti, metų laikų ratu atnešti į vasaros glėbį, į saulės nukaitintą, vėjo nugairintą neaprėpiamą dangaus skambėjimą, į žalių pievų jūrą ir gaivių upių bei ežerų purslų versmę, mažais žingsneliais nyrančią į trumpiausios metų nakties alpėjimą, kaip legendos sako, svajones pildantį, širdies troškimus įkūnijantį... „Taip... ne...
Plačiau
Vasaros darbai (pagal Donelaitį) Lietuvėlė mūsų maža Skuba vytis Europos brolius, Juk lemtinga ta atkarpa, Per kurią mes nuo jų nutolom. Kaip norėtume būti šalia Prancūzijos ir Vokietijos, Kad klastinga priešų galia Negrasintų. Mes jų nebijom. Juk praėjo jau būrų laikai Ir tikrai ne mėšlavežis rūpi, O gal mes atsilikę vaikai, Atkeliavę į klestintį ūkį? Kur tiek blizgesio, tiek šviesų! Technologijos naujos vilioja… Viskas sukas
Plačiau
Kartojant Motinos maldą ...ir visai nesvarbu, kiek mums metų, kokia gyvenimo patirtis lyg jaukiai murkiantis katinas nutūpusi ant mūsų pečių, – šiuo metu mes mąstome apie savo mamas – tą pirmapradę versmę, kuria per klystkelius, praradimus, laimės pajautas mes gyvi iki paskutinio atodūsio... Mama... Šiandien norėčiau Tave matyti, girdėti, jausti Tavo
Plačiau
Prisikėlimo metas I: į atgimimo fiestą! ...Ar jaučiate, kaip teka laikas svyrančiomis beržo šakomis, jau labai labai pasiruošusiomis išdidžiai mojuoti žalsvomis vėduoklėmis? Geras šitas tekėjimas... Pilnas gyvenimo aistros ir meilės. Ar jaučiate, kaip ilgėja dienos styga, jau ne taip greitai panyranti į vėsų nakties klavišą? Ar girdite: plevenančių žvaigždžių chorą pakeičia
Plačiau
Įtikt mums, moterims, labai sunku: Mums nepatinka ir kai karšta, ir kai lyja, Kad viskas vyksta mums nepatogiu laiku, Kad gal per greit mus raukšlės pasivijo. Kai myli mus, mums irgi negerai – Galbūt anas geresnis? Turtingesnis? Net jei mums stalą dengtų aitvarai, Kaimynui tektų gal skanesnis kąsnis? Kai spintos lūžta nuo parėdų ir daiktų, Sutikime – nėra kuo
Plačiau
Į naują gyvybės ratą – per Moters dieną I Ištirpusio sniego fone – pamažu atsivėrusi žemė. Dar nepasipuošusi sodria žaluma, dar tik labai nedrąsiai atgaunanti tą kvėpavimą, kuris verčia viską augti ir žydėti. Bunda gamta... ...Atokioje galulaukėje jau šiltesnės saulutės spindulius godžiai į save geria vienišo medžio išdidi nuogybė – tokia tyra
Plačiau