Pagrindinis > Kitos temos > Dingusio Rūdos kaimo elegijos (V)

Dingusio Rūdos kaimo elegijos (V)

PER   

Per ražienas, susiūtas rudens voratinklių siūlais,

Pirmą kartą iškeliauju mokyklon, po pažastimi

Spausdamas elementorių „Saulutė“ ir porą pieštukų,

Kuriais lyg hieroglifais marginti  pradėsiu sąsiuvinį. 

Tą rytą per ražienas ėjau lydimas kaimyno, jau

Pusbernio Algimanto Mickevičiaus, kuris pradinę

Mokyklą baigs 16-os metų. Susigūžęs sėdėsiu

Paskutiniame suole, kur mane alkūne niukins

Antrametis pirmokas Bielskų Jonas, peraugęs pirmą klasę,

Gižų bažnyčios špitolninko sūnelis. Krapštausi

Pakaušį ir graužiu obuolį, kol mokytoja, liesa kaip

Lazdyno šaka, marga suknele švytinti

Mą nesuprantama mokslo šviesa. Vėliau sužinojau

Jos neįprastą vardą – Izabelė Zapūstienė. Ir ji

Glosto mano trumpai nukirptus plaukus, kviečia

Prie lentos, kur įrašau vienintelį man žinomą

Žodį didžiosiomis raidėmis MAMA. Ir jau po šešių

Mėnesių su Jonu brendu į Gižų miestelį, kur Jonas

Perka duonos ir žibalo, o aš miestelio bibliotekoje

Iš gražuolės vedėjos Gražinos rankų paimu

Pirmą knygą, ukrainiečių liaudies pasaką PIRŠTINĖ.

Skaitau greitai, tiesiog ryju knygeles, net naktį

Lovoje prožektoriaus šviesoje nyru į kelionių po

Pasaulio platybes klajones. Tik aritmetika stringa –

Į galvą nelenda daugybos lentelė. Daug metų jau slegia

Pečius, o mokyklėlė Kazlausko stuboje išliko

Lyg stebuklų šalies pilis tolimose planetose.

…Kur vaikystė bėgiojo po laukus ir pievas

Ir pavasarį rūgštynės buvo gardžios

Lyg medus iš gimtojo parausvio pievų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite