Pagrindinis > Antanas Žilinskas

Meilės triptikas

„Prieš 50 metų dalyvavau Alytaus dramos teatro veikloje. Jauna režisierė Aldona Dobrovolskytė-Balalienė tuomet statė poezijos spektaklį pagal M. Martinaičio eiles „Virš žydinčios gluosnio šakos“. Tuomet jaunas aktorius Antanas Žilinskas ten skaitė ir savo „Meilės triptiką“. Nuotraukoje – stovi greta kairėje Rita Ališauskienė, toliau – Kazytė Paršeliūnienė, Onutė Kašelionienė ir Aldona

Plačiau

Paežerių dvare – Aleksandras Puškinas

Rudenėjančio Paežerių parko apsuptyje galima pažinti  poeto Aleksandro Puškino literatūrinio muziejaus parengtą parodą. Markučių dvare Vilniuje muziejus įkurtas Grigorijaus ir Varvaros Puškinų gyvenamajame name. Ekspoziciją sudaro autentiškai įrengti šeši kambariai, apstatyti XIX amžiaus baldais, papuošti paveikslais. Dvarą supa 18 ha parkas, šeimos kapinės, šv. Varvaros koplyčia. Autoriaus nuotraukose – parodos Paežerių

Plačiau

Atminties plytelės – Holokausto aukoms atminti

Rugsėjo 23 iąją Lietuvos žydų Holokausto aukų pagerbimo dieną  Vilkaviškyje (Maironio g.21) prie pradinės mokyklos atidengti "Atminimo akmenys"". Idėjos autorius – Vokietijos menininkas Gunteris Demingas, kuriantis pasaulinį memorialą "Atminimo akmenys" . Šaligatvyje įmūrytos keturios plytelės primena, kad šioje mokykloje dirbo ir gyveno mokytojas Moisiejus Kleinšteinas, jo žmona Estera, sūnus Zev-Cvi,

Plačiau

Gyvenimą dovanojusios širdys: nepaisydami mirtino pavojaus, gelbėjo pasmerktuosius mirti

Kiekvieną rugsėjį, minint Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, prisimenami ir pagerbiami jų gelbėtojai. Lietuvoje žydų gelbėtojai apdovanojami Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o Jad Vašem institutas Jeruzalėje apdovanoja žydų gelbėtojus Pasaulio Tautų Teisuolio medaliu, kuriame išgraviruoti žodžiai: ,,Išgelbėję vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį! Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda 2021 m. rugsėjo 10

Plačiau

Trys susitikimai su Gabriele Karaliene

Rugsėjo 19 d. netekome Vilkaviškio rajono garbės pilietės, Vilkaviškio krašto muziejaus įkūrėjos Gabrielės Karalienės. Gabrielė Karalienė gimė 1932 m. gražiame Dzūkijos krašte, Giraitės kaime. Baigusi mokslus 1953 m. atvyko dirbti į Vilkaviškio rajoną. 1963 m. buvo paskirta atsakinga už kraštotyrininkų darbą rajone. Jos rūpesčiu darytas senųjų kaimų aprašymas, surinkta gausybė muziejinės

Plačiau

Paroda ant namo sienos rodo prieškario Vilkaviškį

Vilkaviškio miesto centre, ant parduotuvės sienos, atidaryta unikali paroda, atkeliavusi iš Izraelio žydų tautos muziejaus. Kadaise šis pastatas buvo gaisrinė. Dauguma miesto namų buvo mediniai, tad gaisrai buvo didžiulė , dažnai viską aplink niokojanti stichija. Vilkaviškyje prieš Pirmąjį pasaulinį karą daugiau nei pusė gyventojų buvo žydai. Jie draugiškai sugyveno su

Plačiau

Lietuvių dvasios tėvas – Šveicarijos kunigas Jonas Juraitis. Atradimas Šveicarijoje

Prieš dešimtmetį su grupe Marijampolės gimnazistų teko laimė keliauti po Šveicariją – lietuvių rašytojų – S. Nėries, V. Putino, Maironio, J. Biliūno keliais. Sūduvos krašto gimnazistus atstovavo viktorinos ,,Pasakyk savo kraštui myliu!“ nugalėtojai. Kelionės globėja žurnalistė Daiva Klimavičienė su jaunimu į tolimą Alpių šalį pakvietė ir grupę Sūduvos krašto intelektualų.

Plačiau

Dingusio Rūdos kaimo elegijos (X)

TEN                Ten, kur kryžkelėje rymo kaimo kryžius Kučiausko Romo, Gižų seniūno, Statytas,  gyveno Valaitis, o už Rausvės – Dūminio trobelė su baltomis langinėmis, Toliau gyveno Žilinskų Vladelis, ne giminė, O jo akordeonas kartu su Prano Maziliauskų Skripka išvingiuodavo gražiausias melodijas. Tai jis, mano krikšto motinos Kastulės vyras. Ją ims į žmonas turtingas ūkininkaitis – Biedniokią Šilkalnio kaimo merginą, Bemokslę, bet

Plačiau

Kunigaikščių galerija ant… sandėliuko sienos

Pilviškių seniūnijoje, Bebrininkų kaime, savo ūkiu garsėja veikli jo savininkė ir bendruomenės pirmininkė Ramutė Čižauskienė. Tačiau aplsilankę jos sodyboje nustebsite ne tik gražiai tvarkomu ūkiu, sodyba, bet ir išvysite nežinomo savamokslio dailininko ant pastato sienos nutapytus kunigaikščių portretus. Sovietmečiu tai buvo iššūkis sistemai, bet , matyt, pikta akis jų neišvydo,

Plačiau

Dingusio Rūdos kaimo elegijos (IX)

TĄ Tą rytą, kai liepos pakvipo medumi, Labai anksti, gal šeštą valandą ryto, Kieme sugirgždėjo šulinio svirtis. Ten tėvas girdė kolūkio arklius, o mama Švelniai glostė man galvą, sakydama: – Kelkis, mano užvadėli, laikas važiuoti! Rankoje spaudžiu storą naminės duonos Riekę su šmulte užteptą. Ir dardu vežimo Gale  sėdėdamas į Antupius, kur Šilkalnio Ir Antupių vyrai matuos pievoje žymes ir

Plačiau

Dingusio Rūdos kaimo elegijos (VIII)

DAN Dan... Dan... Dan... – gaudžia Gižų bažnyčios varpas. Takeliais palei Rausvę Šilkalnio moterys ir vaikai Basomis mina juodą paupio taką ir už Paikio upelio Panyra į Gižų dvaro liepų alėją, ašaromis laistytą. Senoliai kalba, kad liepas sodinant baudžiauninkės Ašaromis laistė, o neklusniuosius pievoje, Plaktine Vadinamoje, kur už Dailidienės klojimo, plakė. Vasarą liepos žiedais apsipila ir kvepia medumi, O

Plačiau

Dingusio Rūdos kaimo elegijos (VII)

JAU        Jau šventa Ona šviežia duona pakvipo: Baltuoja kviečių, rugių laukai. Zajančkauskas kinko bėrius į kertamąją, Sukasi sparnai Žvingilo laukų plotuose. Mano draugas Julius Zaleckas mojuoja Išdidžiai medine šake, suklodamas pėdus, Balta skarelių vora vos spėja pilnus Usnių pėdus tvirtai surišti. Čia ir mano Mama nuogomis rankomis gobia pėdą, Ne ką mažesnį už mane, dešimtmetį pyplį. Aš sėdžiu ant Rausvės

Plačiau

Vinco pasikalbėjimai su Jonu apie Antaną Smetoną ir šliaužiančią okupaciją

V. – Guodotinas broli Jonai! Ar žinai, kokia šiandien diena? J. – Liepos 21 –oji, Vinculi. Kuo tau ji ypatinga: diena – kaip diena. Lyg ir karščiai aplėgo. Kalendoriuje irgi nieko nežymėta. V. – Matau, primiršai, kad prieš 81-erius metus mūsų Lietuvėlė prarado laisvę ir nepriklausomybę. Rusų tankams įvažiavus į Kauną, Maskva

Plačiau

Po Pilviškių kraštą

Pilviškių seniūnija garsėja kultūros paveldo paminklų gausa. Su istorijos ir kultūros paveldo saugojimu ir priežiūra teko susipažinti plačiau, keliaujant su Vilkaviškio savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja Vita Valaitiene ir vyriausiąja specialiste paminklotvarkininke Daiva Ambrasaite. Aplankyta 18 paveldo objektų. Beveik visi seniūnijos paminklai tvarkomi, nušienauti. Tokią gausą saugomų paminklų seniūnijai

Plačiau

Dingusio Rūdos kaimo elegijos (VI)

KUR Kur nameliai, namai už klojimo seno, Ten rytais, kylant saulei, sugirgžda Seno šiaudiniu stogu namo durys. Ir kibirai sutarška plūktoje asloje. Ten Prie krosnies ugnies liežuviai apšviečia Šviesų motinos veidą. Ir tyliai suskamba Daina lyg ryto malda iš motinos lūpų. Ji ilgisi motinos savo, kuri jos neaugino, Tad ir melodija graudi, ir žodžiai skaudūs... Ji skamba man ir dabar,

Plačiau

Dingusio Rūdos kaimo elegijos (V)

PER    Per ražienas, susiūtas rudens voratinklių siūlais, Pirmą kartą iškeliauju mokyklon, po pažastimi Spausdamas elementorių „Saulutė“ ir porą pieštukų, Kuriais lyg hieroglifais marginti  pradėsiu sąsiuvinį.  Tą rytą per ražienas ėjau lydimas kaimyno, jau Pusbernio Algimanto Mickevičiaus, kuris pradinę Mokyklą baigs 16-os metų. Susigūžęs sėdėsiu Paskutiniame suole, kur mane alkūne niukins Antrametis pirmokas Bielskų Jonas, peraugęs pirmą klasę, Gižų bažnyčios

Plačiau

Vytauto Didžiojo paminklui – 90

Prieš 90 metų istorinis Perlojos miestelis pasistatė patį aukščiausią paminklą Lietuvoje kunigaikščiui Vytautui, kuris nuo aukšto postamento žvelgė į Lenkijos okupuotą Lietuvą. Perloja išgarsėjo Nepriklausomybės kovų metais, kai 1918 metais paskelbė Perlojos respubliką su sava valdžia. Statydami paminklą, dzūkai patriotai negailėjo lėšų ir tvirtų medžiagų. Lyg nujausdami, kad ateityje paminklui

Plačiau

Dingusio Rūdos kaimo elegijos (IV)

VAI Vai, baltame sniege ištįso rogių kelias. Stasys Vizbara niūkčioja arklioką, ką tik atsivedęs iš Kačergiaus kluono kolchozo arklį. Bėris nerimsta, jis ilgisi šeimininko, Išvežto į Sibirą, įskundus kaimynui X – Tegul jo vardas išnyksta iš kaimo atminties. Tik Kazys Šulinskas jį prisimins Sugrįžęs 1956 metų pavasarį iš Sibiro tolių, O vėliau abu susės ant grabkrančio po kolchozo darbų Ir 

Plačiau

Dingusio Rūdos kaimo elegijos (III)

OI     Tai buvo rytai, kai sekmadienį Net sargiausi kaimo šuneliai užsnūsdavo Savo mažuose nameliuose, o vištų tuntai lekiodavo po kiemą,   Prižadinti žąsų gagenimo. Triušiai mėlynomis akimis Baigščiai žvelgdavo pro vielų grotas, Laukdami  to kito ryto, kai kieta tėvo ranka Paims juos už ilgų ausų ir kraujas Suvarvės jų trūkčiojančiose iš skausmo lūpose. Virtuvėje motina triušieną barstys druska

Plačiau

Dingusio Rūdos kaimo elegijos (II)

ACH Ach, lazdynų jūroje paskendusi Mano vaikystės kaimyno Jono ūkelė, Kur bičių aviliai per liepžiedį spiečiais dūzgia Seno sodo ūksmyne, ten  užmerkęs akį Prisnūdo mažas prūdas – šioželkėlė, Kur teta Marija ryte klėtelėje žadina Dukrą šokėjėlę, ką tik grįžusią iš Robokso Žilinskų beržynėlyje... Ji miego pataluose gal sapnuoja tvirtas Mylimojo rankas ir karštus jo bučinius Prie kaimyno klėties prieklėčio. Senoji Magdalena suvytusiomis

Plačiau