V.: Godotinas broli, Jonai! Ar girdėjai naujieną? Europos Taryba skelbia Napoleono kultūros kelią turistams nuo Ispanijos, Prancūzijos, Italijos iki Lietuvos. Juk karo su Rusija paskelbimo vieta – Vilkaviškis – ko gero, taps to kelio svarbiausia dalimi.
J.: Vilkaviškyje Napoleonas paskelbia savo garsųjį kreipimąsi į karius, kuriame skamba iš tiesų pranašiška mintis apie carinės Rusijos elgesį XIX a. pradžioje Europoje. Įsiklausyk: ,,Antrasis lenkų karas, kaip ir pirmasis, atneš šlovę prancūzų ginklui. Bet taika, kurią mes sudarysime, bus užtikrinta ir padarys galą pražūtingai įtakai, kurią Rusija štai jau 50 metų daro Europoje“.
V.: Istorijos vadovėliai 1812 metų karą su Rusija nušviečia gan paviršutiniškai, lyg tai Napoleonas iš pasalų užpuolė Rusiją su pačiais blogiausiais norais. Bet ar iš tiesų jis siekė karo su Rusija? Gal to karo kilimo aplinkybės yra kitokios?
J.: Tikėtina, kad po Tilžės taikos Napoleonas neplanavo pulti Rusijos ir žygiuoti į Maskvą. Tai Rusijos caras Aleksandras I ruošėsi karui su Prancūzija.
V.: Kai Prancūzija paskelbė Anglijai kontinentinę blokadą, ji paveikė ir Rusijos ekonomiką. Iš Napoleono susirašinėjimo su Rusijos caru matyti, kad jis neplanavo keisti Rusijos sienų ir žygiuoti link Maskvos.
J.: Prie sienos su Varšuvos kunigaikštyste jau 1810 metais caras sutelkė daug kariuomenės, ją modernizavo ir pilnai parengė puolimui. Ir jau po metų Aleksandras I Napoleonui įteikė ultimatumą – pareikalavo išvesti kariuomenę iš Prūsijos ir Švedijai priklausiusios Pomeranijos.
V.: Teko skaityti maršalo Davu laiškus, kur jis įspėjo Napoleoną apie Rusijos armijų judėjimą pasienyje. Napoleonui caro ultimatumas, atiduodant Prūsiją caro įtakai, buvo akibrokštas, jo garbės įžeidimas.
J.: Ir tuomet Napoleonas pradeda rinkti didžiąją armiją caro agresijai atremti, tikėdamasis gintis prie Prūsijos – Rusijos sienos. Prancūzai greitai įsitikino, kad Rusija jų laukia savo teritorijoje, nes sutelkė milžinišką armiją prie Vilniaus, kur turėjo įvykti lemiamas mūšis.
V.: Caras nuo puolimo susilaikė, nes neturėjo gerų karvedžių, jie buvo pralaimėję visus mūšius su prancūzais. Kai Napoleonas pasiuntė derybininką, caras pasiūlymo derėtis nepriėmė. O caras surinko didžiulę armiją ir visa Europa laukė, Napoleonui teko pulti pirmam.
J.: Manau, kad Napoleonui reikėjo pulti anksčiau, bet nesiveržti į Rusijos gilumą. Vos Napoleonas persikėlė per Nemuną, caras, buvęs Vilniuje išsigando ir pabėgo. Napoleonas tikėjo sumušti caro kariuomenę generaliniame mūšyje ir pasiekti naują sutartį ir išeiti nugalėtoju. Mūšio dėl Vilniaus nebuvo, Napoleonas bajorų sutiktas su duona ir druska.
Napoleonas atsisakė žygio į Peterburgą, nes užkariauti Rusijos nesiruošė. Be to, į sostinę vedė keliai per pelkes, miškus, o į Maskvą kelias, kur galima papildyti resursus.
V.: Napoleonas vis dar tikėjosi taikos pasirašymu, bet caro pasiuntinių nesulaukė. Patraukęs į Maskvą, Napoleonas tikėjosi sutriuškinti rusus ir sėsti prie derybų stalo. Grįžti į Paryžių, be laimikio, Napoleonui buvo nepriimtina. M. Kutuzovas bėgo nuo Napoleono ir atidavė jam Maskvą. Atėjus ankstiems šalčiams, Napoleonas planingai pradėjo atsitraukimą. Prie Prūsijos sienos prancūzų maršalai atvedė tik 30 tūkst. karių.
Palikęs armiją maršalams Napoleonas per Vilnių, Kauną, Marijampolę, Kalvariją, Seinus patraukė į Varšuvą ir Paryžių. 1913 m. dar sumušė rusus prie Liutzeno ir Bautzeno (Prūsijoje), vėl surinko milžinišką armiją ir stojo į mūšį prie Leipcingo, po kurio žlugo jo imperija ir laukė tremtis į Elbos salą.
V. Klarko, J. Heavisedo piešiniai (1816 m.).