Pagrindinis > Toli - arti > Tradicijos

Apie šv. Velykas kalbiškai

Velykos yra kilnojamoji šventė, visada švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Velykų pavadinimas baltarusių k. – „Velikij denj“, pažodžiui – „Didžioji diena“. Toks pavadinimas buvo ir senojoje slavų kalboje. Pirmuosiuose lietuvių raštuose daugiausia buvo vartota vienaskaitinė forma – Velyka. Velýkos yra 1-osios kirčiuotės žodis ir turi tvirtapradį pastoviai kirčiuotą antrą nuo

Plačiau

Tūkstantmetės žydų tautos tradicijos: kas turi būti ant Pesacho stalo

Kovo 27 d. prasideda Pesachas – pati svarbiausia žydų šventė, truksianti net aštuonias dienas. Tradiciškai šios šventės data nustatoma pagal mėnulio kalendorių ir švenčiama stojus pirmajai pilnačiai po pavasario lygiadienio. Šventės pavadinimas kilo nuo žodžio PESAH, reiškiančio „praėjo pro šalį“ ir primena istorinį žydų tautos, vedamos Mozės, išėjimą iš Egipto

Plačiau

Purimo išvakarėse žydų bendruomenė kviečia išsikepti „Hamantašen“ sausainių

Vasario 25 d. švenčiamas Purimas – pati linksmiausia iš žydų švenčių, skirta prisiminti stebuklingą žydų tautos išsigelbėjimą nuo išnykimo. Šią dieną tradiciškai valgomi trikampiai „Hamantašen“ sausainiai, kuriais šiemet Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė vaišins ir valstybės vadovus. „Purimo esmė – švęsti gyvenimą visame jo pilnume. Tai linksma šventė – tą dieną reikia

Plačiau

Etnologas L. Klimka: šiųmetės Kūčios – pirmos tokios po 800 metų

Dėmesys šeimai, etnografiniai papročiai ir senolių tradicijos. Kalbėdamas apie tokias šv. Kūčias, lietuvių fizikas, gamtos mokslų daktaras, etnologas Libertas Klimka per artėjančias šventes ragina grįžti prie praeities, santūrumo ir šiltesnio šeimos bendravimo. Jo teigimu, ši šventoji vakarienė yra ypatinga, Lietuvoje nuo seno turėjusi išskirtinę simboliką, o šiemet dėl išskirtinio planetų

Plačiau

Vėlinės: menant amžinąjį ryšį tarp gyvųjų ir mirusiųjų

Vis greičiau dienai, vis dažniau sunkiai bepraskverbiančiai saulei iš po sunkios juosvų debesų marškos nyrant į juodą nakties širmą, vis pastebimiau gamtai žengiant į Maros (mirties) žemę, stabtelime prie kauburėlių – tarsi parašytų ir jau užverstų knygų, kad pabūtume su tais, kurie jau anapus ribos, skiriančios du pasaulius: gyvųjų ir

Plačiau

Per Jonines į gamtą – laisvadienis puiki proga pažinti savo kraštą

Jau šią savaitę švęsime vasaros saulėgrįžą, dar vadinamą Rasos švente arba Joninėmis. Ilgiausią metų naktį Lietuvos miestai ir miesteliai kviečia sutikti trankiose šventėse, o šalies nacionaliniai parkai skatina laisvadienį išnaudoti mūsų gimtojo krašto pažinimui. Vasaros saulėgrįžos šventė, tai mitologija apipinta diena, dar senovėje dedikuota gamtos stichijų pagerbimui, ypatingą dėmesį skiriant vandeniui,

Plačiau

Vėlinės – dvasinio šventumo, susikaupimo ir atminimo metas

  Kažkada tu vaikščiojai siaurais takeliais, Šiandien netikėtai aš ten praėjau... Kažkada tu plaukiojai giliais upeliais, Šiandien netikėtai aš ten panirau... Kažkada tu klaidžiojai aukštais kalneliais, Šiandien netikėtai aš ten pakilau... Kažkada ten ilgesį įžiebdavai žvakelėm, Na, o šiandien aš tą ilgesį įžiebus palikau... Šis laikas, kai ryškios rudens spalvos maišosi su pilkais lietaus debesimis, kai vėjas nugali saulę,

Plačiau

Žolinė: metas, kai susitinka vasara su rudeniu

  Rugpjūčio 15-ąją Lietuvoje švenčiama Žolinė – Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena. Ši šventė, kaip tradicinė, yra įtraukta į valstybinių švenčių ratą. Pagal seną lietuvių paprotį per Žolinę reikėtų susitikti su giminėmis, pagal šios šventinės dienos orus galima nuspėti, koks bus ruduo. Nuo senų laikų lietuviai tikėjo gamtos ir augalų

Plačiau

Misterija ,,Uždegta žibėki“: ir edukacija, ir atgaiva sielai

Trumpiausios nakties šventė kulminacija Kalvarijos Karališkajame parke buvo premjera – misterija ,,Uždegta žibėki“ (scenarijaus, muzikos autorė bei režisierė Žydruolė  Mankauskaitė-Zenevičienė). Rodos, Joninių šventė, proginis renginys, kurį vietos kolektyvai puošia tuo, ką jau turi (ir tai, be abejo, puiku!), tačiau Kalvarijos kultūros centro folkloro kolektyvas „Diemedis“ bei jo talentingoji vadovė žiūrovui

Plačiau

Senieji vestuvių papročiai iš Onos Griniūtės-Bacevičienės prisiminimų

Ona Griniūtė-Bacevičienė (1884–1972), Prezidento Kazio Griniaus sesuo, knygnešė, gyvenusi Selemos Būdos kaime (Kazlų Rūdos sav.), priklausiusi Marijampolės „Artojų“ draugijai, paliko prisiminimus, kuriuose atgyja to meto gyvenamoji tikrovė, daug dėmesio skiriama etnografijai, papročiams, ypač vestuvių tradicijoms atskleisti. O. Griniūtės-Bacevičienės artimųjų sutikimu, skaitytojas gali pažvelgti į senąsias lietuvių vestuvių tradicijas iš arti.   Vestuvės trukdavo

Plačiau

Pasaulio tradicijos Naujųjų sutikimui, kad jie būtų turtingi

Bent vienas iš mūsų Naujųjų metų pažadų dažnai yra susijęs su finansine padėtimi. Prisipažinkime – nors kartą esame žadėję sau mažiau išlaidauti, susitaupyti dideliam pirkiniui ar net užsidirbti milijoną. Naujų metų pradžioje motyvacija tokius tikslus pasiekti būna didžiausia ir viskas atrodo įmanoma, tačiau kodėl savo sėkmės nepastiprinus keliais ritualais? Nors lietuvių

Plačiau

Lietuvos kulinarijos paveldas: žąsys Lietuvoje ir žąsis šv. Martynui

  Iš žąsų istorijos Lietuvoje Paukštininkystė Lietuvoje turi gilias tradicijas. Istoriniai dokumentai liudija, kad Lietuvos karaliaus nuostatose dvarų valdytojams minima duoklė vištomis ir kiaušiniais, „kurie paliekami mūsų virtuvėms“. Lietuviai iki mūsų dienų išlaikė 40-ties paukščių šventę, o žemaičiai tebežino ir tebemoka ruošti apeiginius sakralinius valgius iš kiaušinių. 1557 m., Lietuvos karaliaus Žygimanto Augusto

Plačiau

Žengiant pro simbolinius Rudens lygiadienio vartus

Laiko ratas, ištirpdęs ledo rūmų spindesį, išbarstęs pavasario sodų žydėjimą, kieton saujon surinkęs vasaros šilumą, trumpam stabteli prie pilnos rudens kraitės – meto, kai susilygina diena su naktimi. Rugsėjo 22 - oji – ne vien Rudens lygiadienis, bet ir Baltų vienybės diena. Ko gero, nedera manyti, kad tai, jog tautų,

Plačiau

Rasos, Kupolinės, Joninės – kaip pavadinsi, taip nepagadinsi

  Vasaros saulėgrįža – birželio 21-oji diena, astronominės vasaros pradžia, ilgiausia metų diena ir trumpiausia naktis. Po vasaros saulėgrįžos praėjus porai dienų tradiciškai švenčiamos Joninės, Rasos arba Kupolinės. Jei pažvelgtume į tradicinį kalendorių, nesunkiai suprastume, jog vasaros saulėgrįžos apeigos iškilesnės už kitas šventes. Sudėtingos sakralinės apeigos su žolynais, vandeniu ir ugnimi buvo

Plačiau

Mūsų didelės storos lietuviškos Kalėdos

Kalėdos – tai ypatingas metas, kai pakyli virš kasdienybės, kai tiesiog ranka gali liesti svajonę, plika akim matyti, kaip atsiveria dangūs, kai šviesos sugrįžimą pasitinki su meile ir pagarba... Kalėdos – tai stebuklas, tai angelo sparnas, vos užkliudęs blakstienas, sidabrinis Vakarės žvaigždės skambėjimas ir tyli tyli naktis, savo tyloje slepianti

Plačiau

Senieji mūsų tautos papročiai ir advento, Kūčių ir Kalėdų valgiai

Nė viena pasaulio tauta nebeturi, o gal ir niekada neturėjo išskirtinių sakralinių apeiginių, tik šioms gamtos dievybių gerbimo ir garbinimo šventėms gaminamų valgių: Avižienio, Bangpūčio (tinklų metimui), Bičiulių (bitinėjimo) dienai, Bobų vasaros, Bulviakasio dienai, Derliaus šventei, Gandrinėms (Starkinėms), Rasoms (Joninėms), Keturiasdešimties paukščių dienai, Pavasario, Vasaros, Rudens ir Žiemos lygiadieniams, Paskutinio

Plačiau

Kalėdų dvasią atnešantis ir dovanas dalijantis Kalėdų Senis: tikroji istorija

  Sunku net įsivaizduoti, iš kur kilo tas raudonais rūbais apsirengęs dėdulė, kuris yra visų laukiamas, visiems dalinantis dovanas, pro užrakintas duris stebuklingai įslenkantis į namus, visada linksmas, visada besijuokiantis. Kas jis? Kas yra tikroji Kalėdų dvasia – kokia ji, ką laikui bėgant prarado žmonija? Deja, bet tikroji Kalėdų Senelio istorija

Plačiau

Gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių ribai išsitrinant, arba Apie rietenas prie kapo, žmogiškosios egzistencijos trapumą ir ryšius, kurių net mirtis nenutraukia

Spalio pabaiga – lapkričio pradžia nuo seno buvo suvokiama kaip laikas, kai atsiveria vartai, leidžiantys trumpam susilieti dviem pasauliams: gyvųjų ir mirusiųjų. Kai žvarbaus rudens dangų ima šildyti mažos ugnelės, uždegtos ant mirusių artimųjų kapų, o nuo kasdienybės rutinos surambėjusią sielą – gerumo, atlaidumo šiluma. Kada, ko gero, kiekvieną žmogų

Plačiau

Žydų kultūros paveldas Kalvarijoje: ir žinomas, ir „nematomas“, ir unikalus, ir… nereikalingas

Laikas viską neatpažįstamai keičia. Kas dabar galėtų patikėti, jog Kalvarija, vienas seniausių Užnemunės miestų, kurio istorija prasideda nuo kaimo, vadinto Triobiais, kažkada buvo tiesiog žydų miestas... Šiandien mieste, pasak kalvarijiečio istoriko Alvydo TOTORIO, su kuriuo ir leidžiamės į kelionę po žydų gyvenimo pėdsakais dar tebealsuojančią Kalvariją, gyvena vos vienas žydas

Plačiau