Pagrindinis > Naujienos > Lietuviškas kryžius

Lietuviškas kryžius

Septynios lietuviško kryžiaus taisyklės: darna, spinduliai, aidai, skrietas, vilnis, nenatūra, nemodernas.

Nustebau nustebinęs menotyros daktarę, savadarbį kalvio kryžių pavadinęs lietuvišku — „Kaip tai lietuviškas, kodėl? Du dešimtmečiu tyrinėju kryžiaus dailės niuansus, bet nežinau tokio — nėra savito lietuviško kryžiaus!“ Apsidairiau: tikrai, nei mokslinėje, nei mistinėje, nei dogmatinėje bažnyčios literatūroje, enciklopedijoje, jokiuose žinynuose neradau lietuviško kryžiaus aprašymo, tokios sąvokos apibrėžimo. Bičiulį kalvių kalvį jau išlydėjau aukštan kalnelin, nespėjęs to paklausti tiesiai, tai tenka imtis pačiam. Nors turėtų būti keista, kas čia neaiškaus, štai palyginkime oficialų Lenkijos paminklą „Koniūchams“ (Kaniūkams) su savadarbiu lietuvių paminklu Pilsudskiams — abu jie kryžiai:

Tokį ryškų skirtumą išvysime ir daugelyje Lietuvos varpinių, neišskiriant pačios Vilniaus arkikatedros bazilikos didžiulio paauksuoto „polska wiara“ kryžiaus kontrasto su kukliu kalvišku jos varpinės kryžiumi sostinės širdyje:

Lietuviškas kryžius yra dailus, sodrus, tikslus, grakštus ir skambus. Nors nuosaikus ir santūrus, be jokių puošmenų, bet puošnus savo darna, logika ir griežtu geometriniu dėsningumu. Tačiau toks būtų pernelyg bendras apibūdinimas, galima jį pavadinti net gražbylyste (demagogija) — apibrėžkime aiškias ribas tarp lietuviško ir kitokio kryžiaus griežtai, atsirinkime visas septynias taisykles aritmetiškai tiksliai. Lietuviškas kryžius yra: 1) darnus, 2) spinduliuojantis, 3) aidintis, 4) su raidos skrietu, 5) su vėlės vilnele, 6) be puošmenų, 7) nesidarkantis.

1. Darna

Lietuviškas kryžius pirmiausia patraukia akį ir suvirpina širdį visokeriopu darnumu: stačia, gulsčia ir spinduline simetrija, pusiausvyra, proporcingumu, dėsningumu. Iš katalikų, tiesiatikių, liuteronų ir kitų krikščionių kryžiaus kanonų iš esmės išsiskiria jau tuo, kad yra lygiakraštis (nes griežtai laikosi darnos, dėsningai vienodų atstumų visomis kryptimis — ir į apačią):

Šie Trakų Švč. M. Marijos apsilankymo bazilikos kryžiai pavyzdiniai dar ir tuo, kad savo tikslumą pabrėžia vienodo skersmens auksiniais skrituliukais tiek viduryje, tiek ir kraštuose. Toks griežtas skritulių vienodumas išlaikytas ir Vilniaus Dievo gailestingumo šventovės, Šv. arkangelo Mykolo, Šv. Kotrynos, Švč. Trejybės, kai kurių kitų sostinės bažnyčių kryžiuose, nors dažniau, kaip antai Bazilijonų vartų, Šventų Jonų, Visų šventųjų varpinių kryžiaus vidurinis skritulys stambesnis ir ryškesnis — bet tai nėra nukrypimas nuo lietuviško kryžiaus, o laikymasis aido taisyklės, kurią aptarsime netrukus.

Nutaustant nyksta darnos nuovoka, dėsningumų supratimas, simetrijos paisymas, tad ir kryžiai vis prastėja. Katalikų kanono spaudimu pirmiausia pažeminamas arba visai pašalinamas apatinis kryžmuo. Kryždirbių išmone jį iš dalies atstoja vilnies, žvaigždės ženklas, koks nors bent pastorinimas toje vietoje — taip dar išsaugant lietuviško kryžiaus dvasią.

2. Spinduliuotė

Kaip matome jau iš pirmų pavyzdžių, savitas ir neatsiejamas lietuviško kryžiaus bruožas yra jo spinduliavimas. Nenuostabu — tokia paties kryžiaus ženklo prigimtis, tik kitur ji pamiršta, išvis nesuvokta, o lietuviškame kryžiuje dargi išryškinta. Lietuviškas kryžius trykšta kūrybinėmis kibirkštimis, žaižaruoja žaizdro liepsnomis, spindi Saulės spinduliais.

Logiška, kad spinduliai sklinda iš jų šaltinio — iš kryžmens vidurio. Spinduliai gali būti tiesūs, vingiuoti, jų gali būti po vieną, du arba daugiau, įvairaus ilgio, kaip geriau dera — todėl būtinai simetriški, vienodais tarpais ir tapataus ilgio su priešingos krypties savo atitikmeniu.

Nėra nukrypimas nuo lietuviško kryžiaus jo išplakimas įvairiais atspindžių paviršiais, bent vietomis paryškinant geležies, žalvario, aukso, sidabro blizgesiu.

3. Aidai

Lietuviškas kryžius yra aidintis — atsikartojantis savo atvaizdais mažėjančiu masteliu, tolygiai sklindantis spinduline simetrija į visas šalis vis smulkesniais atitikmenimis, aidintis ritmiškai ir rimuotai kaip tautos giesmės.

Visi kryžiaus galai baigiasi tokiais pat, tik proporcingai mažesniais kryžmenimis, kurių galai savo ruožtu irgi yra kryžmenys, besibaigiantys dar drabnesniais kryžiukais — ir taip be galo, kol ištirpsta jų vaizdas.

Nors smulkinti be galo neįmanoma, bet ir nereikia, nes aukštai iškelto kryžiaus galai akyse iš tolo vis tiek susilieja, todėl aido seka užbaigiama kryželį primenančiais rombais arba bent išplatėjimais, kurie nutaustant keičiami medžio lapo, gėlės žiedo ir kitokiais natūriniais vaizdiniais.

4. Raidos skrietas

Tas skritulys dažno lietuviško kryžiaus viduryje tėra katalikų ✝ kanono spaudimu sugniaužtas skrietas, dabar dažniausiai vadinamas Saulės kryžiumi ⊕, nes skrietą kryžmuo suskaido į keturias dalis, tarsi į keturis dienos ir metų laikus, gyvybės raidos pakopas: rytą, dieną, vakarą, naktį; pavasarį, vasarą, rudenį, žiemą; vaikystę, jaunystę, brandą, senatvę; mirtį ir vėl prisikėlimą, atgimimą, naują pavasarį — gyvenimo sūkurį, amžinybės verpetą.

Krikščioniškas kryžius su raidos skrietu 🕈 (kurį grynu pavidalu matome Želvos kapinėse) dabar vadinamas keltų kryžiumi — nedidelė klaida, nes keltais, seniau dar trakiais, punimis, finikiečiais, o vėliau vykingais buvo vadinti mūsų gabentojai. Bet raidos skrietas kryžiuje tebėra gyvas lietuvių taudodailėje, ypač gausu tokių senovės radinių ikikrikščioniškoje Lietuvoje. Štai archeologų akad. Eugenijaus Jovaišos ir meno istoriko prof. Adomo Butrimo ištirtas 220-260 m. e. m. lietuvės vėrinys su dvylika lygiakraščių žalvarinių kryželių – raidos skrietukų:

Rusijoje kai kur užsilikę tokie skreituoti kryžiai dabar vadinami airiškais, ten dargi išplėtota juokinga, vien prielaida grįsta teorija, neva „airiški“ kryžiai yra Senovės Rusioje veikusių airių misionierių palikimas. Painiava kilusi iš to, kad airiai, arijai ir arijonys — vieno kilmės kelmo žodžiai.

Mat pirmųjų krikščionių dauguma buvo kultūrinės tautos ūkininkai, žemdirbiai — ariai, ir apsikrikštiję ilgai tebesilaikę lietuviškų papročių. Kol, įsiplieskus teroristiniams abraominių religijų karams, seniausia taiki arionių (arijonų) tikyba buvo paskelbta erezija. Patys lietuviai savo arius dabar vadiname keistokos darybos žodžiu — artojais. O skrietas pašalintas iš lietuvių kalbos žodyno, netiksliai vadinamas sudurtiniu ratlankiu, apskritimu, žiedu, netgi ratu, nors ratas — sudėtingas įtaisas, sutvertas iš veleno arba ašies, stebulės, skridinio arba stipinų, ant jų jau skrieto ir galop apkausto, padangos arba krumplinio, kitokio vainiko grandinei, diržinei staklių rato pavarai.

5. Vėlės vilnis

Vilnelė ⏝ lietuviško kryžiaus apačioje dabar kone visuotinai vadinama mėnuliu. Delčią ji šiek tiek primintų, jei tik apatinis lankas būtų tiksliai pusės apskritimo, betgi čia Mėnulis niekada nebūna matomas tokioje padėtyje — aukštielninkas jis atrodo tik Žemės pusiaujyje (o Pietų pusrutulyje delčia atrodo kaip pas mus jaunatis). Iš arių papročių islamo ženklu perėmę musulmonys tai iš tikrųjų jį laiko mėnuliu — todėl delčią ⏾ arba ☪ visada rodo tikroviškai, ne gulsčiai. Krikščionių kanonuose nė panašaus ženklo nėra, bet jis dažnas lietuvių tautodailėje, net Švč. M. Marijos ikonose, apsikrikštijusių bajorų gerbuose irgi daug kas perimta iš senųjų geometrinių tautos ženklų.

Tačiau vilnis tinka ne visiems lietuvių kryžiams. Kodėl? Atsakymas nepaprastos svarbos, atskleidžiantis ne vien Senovės Europos raidą ir istorinių įvykių pagrindą. Apybraižą (jei tilps, neprireiks knygos) ketinu surašyti tik baigęs kalbų raidos gramatiką, kurioje bus daug nenuginčijamų įrodymų. Kol kas tenka apsiriboti tuo, kad tautos valstybingumas iki krikšto buvęs dvilypis, tad ir mirusiųjų pakasynos skyrėsi nuo laidojimo (tiedu visai skirtingi būdai dabar trikdo archeologus, etnologus ir istorikus, kurie laiko juos skirtingų tautų papročiais): kapuose būdavo užkasami tik sėslūs valsčiaus valstiečiai, tėviškės vietininkai (vytingai), o tėvo dvaro nepaveldėjusių išeivių (daugių) palaikai sudeginami ir pelenai paleidžiami (palaidojami) upe, ežeran, jūron, mariosna.

Todėl ir ta vilnelė lietuviško kryžiaus apačioje primena ne kape užkastą, o vandenyje palaidotą vėlę. Vilnelės ženklą galima įsivaizduoti ir kaip vėlės laivelį amžinybėn, ir kaip pačią bangelę — šviesos atspindį, netgi Mėnulio atvaizdą vandenyje. Kaip kryžmuo yra gyvybės ir kūrybos šaltinio Saulės ženklas, taip vandens gelmė, jo paviršiaus raibuliavimas, ypač mėnesienoje blausiai spindinti vilnelė taikliausiai primena į vandenį palaidoto artimo velionio vėlę.

6. Nenatūra

Mėgindami apibūdinti tautų dailės raštų skirtumus, nesunkiai įžvelgtume bendrą dėsningumą: kuo žmonės ir jų papročiai labiau nutolę nuo lietuviškų, tuo labiau geometrinę jų raišką keičia augaliniai, gyvūniniai ir kitokie natūriniai vaizdiniai. Tokia pat priklausomybė ir istorijos tėkmėje: kai Pietuose Antika ištobulino tikrovišką žmogaus kūno vaizdavimą, mūsų protėviai liko ištikimi geometrijai, dangaus sodų logikai, o išeivių menas buvo tarpinis, ryškus to pavyzdys — galių mazgų dailė (celtic knot design).

Ir tėvynėje, dylant tautos atminčiai, kryžiai, ypač moterų atminimui, imami puošti žiedeliais, paukšteliais, spinduliai virsta žalčiukais arba bibliniais vaizdiniais. Ilgainiui natūrinė puošyba neišvengiamai tampa besaike, prarandama darna, meno lygis smunka. Nors matomos gamtos vaizdavime nėra nieko blogo, bet tokia raidos kryptis rodo kultūrinio žmogaus, kaip protingos būtybės, blėstančią kūrybinę dvasią, palaipsnį grįžimą į laukinį (natūrinį) būvį.

7. Nemodernas

„Menas turi būti modernus“, „Tik pažangi kūryba gali būti meniška“, „Meno kūrinys turi išreikšti šiuolaikines aktualijas“, „Tikras menas yra improvizacija ir saviraiška“ — tokiomis paradogmomis dabar ugdomi mūsų vaikai, taip ruošiami profesionalūs menininkai. Nepaisant ir neraustant dėl „praėjusio amžiaus modernizmo“ ir kitų madingų „juodos šviesos“ pavidalo sąvokų akivaizdaus nelogiškumo (nesąmonių).

Kas yra kūryba? Lietuvio požiūriu Kūrėjas yra vienas, bet žmogus turi jo dovaną bent savo patirties ribose suprasti turto, darnos ir grožio kūrybos dėsningumus ir patirti laimę juos įgyvendindamas, dovanodamas, talkinda­mas, džiaugdamasis kūrybiniais atradimais. Net labiausiai pavykęs, savitas, naujoviškas kūrybinis sumanymas tebus įžvalga to, kas beasmenio gamtos proto seniai žinoma — neatrasi ir nesukursi nieko, ko nėra ir negali būti. Gamtoje viskas nuolat mainosi ir kaitaliojasi, bet tos kaitos dėsniai — amžini.

Vilniaus dailės akademija, surinkusi menui gabiausius jaunuolius, juos dabar perauklėja atvirkščiai: improvizuoti, džiazuoti, fluksuoti, beatodairiškai siekti kitoniškumo, laužyti „pasenusias“ taisykles, ardyti darną — vadinant tai skambiais kūrybos naujovių, pažangos, originalumo, avangardo šūkiais. Tas darkymasis, bjaurojimas, griovimas, tarša, antimenas turi savo ideologiją, tik dar ne visai atvirą. Satanizmas — tai nenaudėlių maištas prieš gamtos dėsnius, prieš „proto priespaudą“, prieš Sutvėrėją. Kylantis iš silpnadvasiškumo, pavydo, iš proto baimės, nepasitikėjimo savo galva, tiesioginiu ryšiu su Kūrėju ir jo dosnumu, palankumu visiems, siekiantiems gėrio, darnos ir grožio.

Lietuviški kryžiai — saviti ir labai įvairūs, bet be jokios saviraiškos, juose nieko asmeniško, tik priminimas žmogui, kas amžina. Įtaigiomis mokslo ir meno priemonėmis — menas lietuvio akimis yra savotiška mokslo išraiška, gamtos dėsnių grožio parodymas. Nes kultūriniam žmogui duota Dievo dovana ne tik matyti, girdėti, uosti, liesti medžiaginius dalykus, bet ir suvokti priežastines priklausomybes, atrasti reiškinių dėsningumus, išrasti jau žinomų dėsnių naujus pritaikymo būdus gyvenimui gerinti, turtui ir grožiui gausinti, žmonių ir gamtos darnai sodrinti.

———————————————————————————–

Be aptarto ✥, ❈, ⊕, ☼, ☸, ⎈, nuo seniausių laikų tautos savastyje yra ir kitokių geometrinių kryžių: dvigubas ‡ (⇞, iš jo ☨, ☦), įžambus ⨯, 卍 ir 卐 sūkurys — kryžmuo sukinyje, kalviaratis, kūrybinis ugnies verpetasžvaigždikisPerkūno kryžius. Savo ruožtu kryžius yra ir žvaigždė: greta keturių spindulių ✢ arba ✦, tautos raštuose tebėra gyvos ir trijų spindulių (trikampės), penkiakampės ☆, šešiakampės ✡ (Dovydo), aštuonkampės ir kitokios geometriškai taisyklingos žvaigždės. Ypač savita lietuviška žvaigždė yra šešių vienodų skrietų persiklojimo būdu išgautas taisyklingas šešialapis žiedas „saulutė“, išraižyta kiekvienos lietuvės verpstėje. Vien raitelių tautos yra ir žirgelių kryžius lietuviško namo stogo kreigo galuose (kreigas, kraigas, kriegas, kryga, krekva, grįžulas — to paties kelmo, kryžiaus kilmės žodžiai).

Eventually and especially in the eighteenth and nineteenth centuries crosses became so widespread that the land and particularly Samogitia used to be called the fatherland of crosses, chapels in miniature and chapels, the sacred land of crosses or simply the cross marked Lithuania.

Ypač aštuonioliktajame ir devynioliktajame amžiais kryžiai, koplytstulpiai, o Žemaitijoje dar ir smulkios koplytėlės buvo tokios gausios, kad Lietuva buvo vadinta kryžių tėvyne, šventąja kryžių žeme, kryžius tiesiog reiškė Lietuvą.

Kryžiai“ („Lietuvių liaudies meno“ III t. „Mažoji architektūra“) — „Vaga“ Vilniuje 1992 m.

Išvada svarbi, bet kaip dabar vertinamas, suprantamas, kaip išvis atpažįstamas lietuviškas kryžius? Artimiausią į sąvokos apibrėžimą radau tokį:

Seniausiais, nors būdingais ir kitų tautų menui, K. Čerbulėnas ir daugelis kitų laiko geometrinius ornamentus, kuriems lietuviai sugebėjo suteikti naują, tautinį pobūdį ir padaryti juos grynai lietuviškus.

Česlovas Kontrimas, Antanas Stravinskas: „Lietuvos geležiniai kryžiai“ — 17 psl. „Mintis“ Vilniuje 1991 m.

Vienu sakiniu įmantriai sunarpliotos net trys loginės prieštaros:

  1. grynai lietuviški, būdingi ir kitoms tautoms;
  2. seniausia naujovė;
  3. tautinė geometrija.

Bet aš juk pats geometrinį tikslumą ir abstraktumą vadinu lietuvišku? Tikrai, dargi apibendrindamas, kad ir visi kiti senieji geometriniai ženklai yra lietuviški. Nes lietuvius aš tapatinu su pirmykšte kultūrine tauta, dabar pravardžiuojama „indoeuropiečiais“. Netikslu? Ne, bet tiksliausia iš kitų įmanomų teiginių. Jei tektų rinktis, aš greičiau išsižadėčiau savo lietuvybės dabartine jai brukamos amoralios antikultūros prasme, užuot išsižadėjęs dieviškos išminties, švento padorumo ir bitės darbštumo protėvių atminties. Tautos papročiai, priešingai etnologų, švietimo sistemos ir žiniasklaidos apkalboms — ne okultiniai prietarai, kaip dabar, o gamtamokslė tikyba.

Nes tik moksline pasaulėžiūra buvo įmanomi didieji žmonijos išradimai ir atradimai, tik gamtamoksle tikyba yra sukloti šiuolaikinės gerovės pamatai, tik teisinga santvarka skatina darbštumą ir kūrybinę galią, ugdo orumą ir svetingumą, laiduoja žmonių santarvę ir darną gamtoje.

Vladas Palubinskas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite