Pagrindinis > Naujienos > Vėlinės: menant amžinąjį ryšį tarp gyvųjų ir mirusiųjų

Vėlinės: menant amžinąjį ryšį tarp gyvųjų ir mirusiųjų

Vis greičiau dienai, vis dažniau sunkiai bepraskverbiančiai saulę iš po sunkios juosvų debesų marškos, nyrant į juodą nakties širmą, vis pastebimiau gamtai žengiant į Maros (mirties) žemę, stabtelime prie kauburėlių – tarsi parašytų ir jau užverstų knygų, kad pabūtume su tais, kurie jau anapus ribos, skiriančios du pasaulius: gyvųjų ir mirusiųjų.  

Ilgės, Vėlinės, Visi šventieji… Tai šventė. Tai metas, kai trumpam prasivėrus amžinybės vartams bei išsitrynus ribai tarp šių pasaulių galime sieloje švęsti su tais, kurie jau niekada mums nepaskambins, neparašys, neprabils balsu, neapkabins, bet kurie likę mūsų širdyse, mintyse, kad ir kur dabar mus blaškytų gyvenimo vėjai. Su tais kurie, jaučiame, mus tebemyli iš Anapus, kuriuos mes mylime nepriklausomai nuo erdvės ir laiko atstumų, transcendencijos paslapčių.

Tai giedras metas, kai ant kapo uždegta žvakelė kalba apie bendrystę, nepripažįstančią jokių rėmų – sielų bendrystę. Tai šventė, likusi mums nuo pačių seniausių laikų, mat tai, kas tikra, lieka amžiams. Tiesa, ši šventė keitėsi (kaip ir jos pavadinimai), keitėsi jos papročiai, tradicijos, tačiau išliko pagarba išėjusiems, puoselėjamas jų atminimas.

Apie šios šventės bei jų tradicijų raidą šįkart kalbamės su Žydruole Mankauskaite-Zenevičiene, Kalvarijos kultūros centro folkloro ansamblio „Diemedis“ vadove, kurios gilinimasis į senąsias mūsų tautos tradicijas, mitologiją neatsiejamas nuo jos kasdienio darbo.

Nuo viso vėlėms skirto mėnesio – iki dviejų dienų

„Lapkritis senajame suvokime buvo vadinamas vėlių mėnesiu. Senesniais laikais vėles minėdavo visą mėnesį, vėliau joms skirtas laikas sutrumpėjo iki savaitės, mūsų laikais – beliko tik dvi dienos: lapkričio 1-oji, Visų šventųjų diena, ir 2-oji – Vėlinės“, – sako Žydruolė.

Žydruolė Mankauskaitė-Zenevičienė

Vėlinės turi ir kitą pavadinimą – Ilgės, tačiau tarp šių pavadinimų yra skirtumas: šiandieninės Ilgės – Visi šventieji (lapkričio 1-oji diena), per kurią minimi visi šventieji, tie mirusieji, kurie galėtų būti mums pavyzdžiu (štai taip krikščioniškoji tradicija „perdengė“ senąją baltiškąją šventę) , o per Vėlines minimi visi kiti mirusieji.

Ilgės (tai pirmiausiai viskas, kas susiję su ilgesiu: mirusiųjų artimųjų ilgesys, dvasinio tyrumo, skaistumo ilgesys), kaip pasakoja Žydruolė, – pagoniška senovinė žemdirbių rudens šventė, skirta mirusiesiems pagerbti, padėkoti dievams, ypač Perkūnui, Žemėpačiui, Velionai, už metų derlių, pagarbinti juos, paprašyti jų palankumo artimųjų vėlėms. Vėlyvas ruduo, kai jau būdavo nuimtas visas derlius, kai tamsos metas vis labiau įsigalėdavo paros rate, skatindavo stabtelti, atsigręžti į praeitį, prisiminti tuos, kurie jau nebesisuka įprastame kaimo darbų sūkuryje.

Tai būdavo visos bendruomenės šventė. Genties, kaimo bendruomenė rinkdavosi miške, kūrendavo laužus, ten pat būdavo ir vaišės. Šiai šventei specialiai kepdavo duoną, skirtą protėviams, o dievams aukodavo gaidį ar avį (pirmieji kąsniai – auka). Būdavo geriamas apeiginis vėlėms skirtas alus, jo būdavo ir ant žemės nuliejama. Tai būdavo giedra šventė: būdavo grojama (paprastai – ilgomis dūdomis), šokama, dainuojama. Paprastai ta šventė tęsdavosi iki savaitės.

Ir atėjus krikščionybei per Vėlines būdavo deginami laužai – juose būdavo deginami seni sutrešę kryžiai. Tikėta, kad ugnis pritraukia vėles. Ugnis simbolizuoja dviejų pasaulių – gyvųjų ir mirusiųjų – amžiną ryšį.

XIX a. pabaigoje jau laužų nebedegino – imta lieti žvakes ir dėti jas ant kapo.

Mirusiųjų vėlės – gyvenimo dalis

Tikėta, kaip sako Žydruolė, kad tuo metu mirusiųjų vėlės gali ateiti į šį pasaulį ir aplankyti savo artimuosius, tad tai būdavo galimybė pabūti visiems kartu – esantiems šiapus ir anapus transcendentinės ribos. Ne nuostabu, kad per Vėlines dažnai pučia stiprus vėjas – tikėta, kad būtent vėjas padeda vėlėms grįžti iš anapusinio pasaulio.

Apskritai senasis suvokimas griežtos ribos tarp šių pasaulių nebrėžė – mirusiųjų vėlės buvo gyvenimo dalis, o mirtis buvo suvokiama kaip natūralus procesas, nekeliantis jokios baimės.

Senajame suvokime ryšys su mirusiaisiais būdavo itin akcentuojamas: per metus tokios „susitikimų“ šventės vykdavo keturis kartus – kiekvienu metų laiku. Tikėta, kad žmogui mirštant jo vėlė, atsiskyrusi nuo kūno, niekur toli neišeina: lieka buvusioje gyventoje aplinkoje, tik kitu pavidalu: būna medyje, vėjyje…

Taigi buvęs natūralus išėjimo iš šio pasaulio suvokimas. Pro vėlių vartelius ant vėlių suolelis – tokia kiekvieno mirusiojo kelionė. Iki mūsų dienų, aiškina Žydruolė, tų vartelių samprata liko pasąmoniniu lygiu: nė vienų kapinių nerasime, į kurias įeiti būtų galima kitaip nei tik per vartus. Juk vėlę reikia pro vartus pervesti, o išėjus iš kapinių būtina vartus paskui save uždaryti – kad vėlė neišeitų.

Pagoniškoms ir krikščioniškoms tradicijoms susiliejus

Vėlesniais laikais Vėlinių šventė iš miškų persikėlė į namus. Čia taip pat būdavo rengiamos vaišės, prieš kurias gerai iškūrendavo pirtį, kurioje pirtindavosi, kaip tikėta, ir mirusiųjų vėlės.

Vaišių metu į namų kertes mesdavo maisto, nuliedavo gėrimo – tai auka dievams, o maistu, kaip tikėta, gyvieji tuo metu dalindavosi su išėjusiaisiais – jų vėlėmis. Po šventės vaišių likučius užkasdavo į žemę – tai būdavo auka žemės dievams.

Jau atėjus krikščionybei, valgius Vėlinių stalui, kaip sako Žydruolė, ruošdavo kaip per šermenis. Susėsdavo visi prie valgiais išdėlioto stalo, duris palikdavo atdaras, pastatydavo kryželį, pakviesdavo vėles. Patiekalai turėdavo būti 9 (kiti šaltiniai teigia, kad 12 – kaip per Kūčias), o per šią šventę valgydavo nenaudodami peilio. Kiekvieno valgio po 3 kąsnius numesdavo į namų kertes kaipo auką. Po to kalbėdavo Visų šventųjų litaniją, per rankas leisdavo graudulinę žvakę, o kai toji apkeliaudavo visus, būdavo įstatyta į dubenį su grūdais.

Jei į namus per Vėlines užklysdavo koks nors prašalaitis, šeimininkai jį priimdavo kaip laukiamiausią svečią, vaišindavo, mat buvo tikima, jog tai vėlių pasiuntinys. Labai gerbiami būdavo ir elgetos. Buvo tikima, kad jie turi paslaptingą ryšį su mirusiaisiais, yra tarpininkai tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Todėl elgetas senovės lietuviai maitino, davė išmaldą. Namuose netgi būdavo įrengti specialūs gultai,  kuriuose apnakvydindavo užklystančius elgetas.

Rytų Lietuvoje (apskritai ilgiausiai Vėlinių šventimas pagal pagoniškus papročius išliko Dzūkijoje) buvo renkamos piniginės aukos bendroms mišioms už mirusiuosius („diedai“), ir elgetos (dažniausiai prie bažnyčių) melsdavosi už vėles. Tą dieną specialiai elgetoms kepdavo duoną (diedaduonę) ir ją jiems išdalindavo. Taip pat kitą dieną eidami į bažnyčią ubagams (elgetoms) išdalindavo ir Vėlinių vaišių stalo likučius.

Išraiška kita, o esmė ta pati

„Krikščionybei atėjus, – sako Žydruolė, – Vėlinės siejamos ir su giminių lankymu, o šiais laikais – ir beprotišku kapų tvarkymu. Anksčiau kapo puošybai nebuvo skiriamas toks dėmesys. Net ir senasis pavadinimas – pilkapis – rodo, jog kapai būdavo labai kuklūs: paprasti kauburėliai.“

Šiandien Vėlinės – rimties metas, skirtas mirusiesiems paminėti, pabūti šeimai, giminei kartu. Išraiška kita, o esmė ta pati: mat lietuviai visada gerbė mirusiųjų atminimą, o kapines laikė šventomis. Tai išliko iki šių dienų.

Asociatyvi Viktorijos Kajokaitės nuotrauka.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite