J. – Godotinas broli Vincai! Kaip smagu tave linksmą regėti, gal ką naujo apie savo klėtelę išgirdai?
V. – Pamačiau savo tėvų kapelį ir savo akimis netikiu, koks gražus antkapis. Tai daktaro iš Vizgirdų kaimo Antano Vizgirdos rūpesčiu ir suaukotomis lėšomis tai atlikta. Patiko architekto Jono Mačio projektas. Tokio grožio visose Paežerių kapinaitėse nesurasi. Girdėjau, Antanas su Jonu, lydimi istoriko Antano Žilinsko, jau lankėsi Seinuose prie mano bičiulio iš Varšuvos laikų Juozo Kauko apleisto kapelio. Parengė rekonstrukcijos projektą. Tad kitais metais, minint Juozo Kauko 160-ąsias metines, kapelis, tikiu, irgi gal atsinaujins.
J. – Garsi ta Kaukų giminė. Giminiuojasi su Valaičiais, Brundzais, Andziuliais. J. Kauko sesers Uršulės dukra garsėja kaip pirmoji Lietuvoje istorijos mokslų daktarė, mokslus baigusi Šveicarijoje. Jos kapelis Paežeriuose, pakeliui prie tavo tėvų kapo. Prisiminkime šią primirštą mokslininkę, mokytoją.
V. – Gimė Marija 1896 m. gruodžio 16 d. Smalinyčios kaime Jono ir Uršulės Andziulių šeimoje, netoli mano tėviškės Kudirkynės ir Paežerių ežero. Marijos motina Uršulė yra mano draugo ir bendraminčio Juozo Kauko sesuo. Ji mirė anksti, palikusi vos vienerių metų Mariją ir dvejų su puse sūnų Vincą.
J. – Šviesus žmogus buvo ir Marijos tėvas Jonas Andziulis. Buvo baigęs keturias Suvalkų gimnazijos klases. 1906 m. išrinktas Paežerių valsčiaus viršaičiu. Dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje, o 1920 m. buvo išrinktas Steigiamojo Seimo nariu. Nuo 1922 metų Jonas Andziulis iki mirties 1927 metais buvo išrinktas Vilkaviškio apskrities valdybos viršininku.
Būsimoji istorijos mokslų daktarė mokslus pradėjo Paežerių pradžios mokykloje, gimnaziją baigė 1914 m. Vilkaviškyje. Pirmojo pasaulinio karo audra Mariją nubloškė į Voronežą ir Maskvą, kur ji pradėjo istorijos studijas, vėliau mokslus tęsė Petrograde. Susipažino su iškiliomis asmenybėmis: J. Tumu-Vaižgantu, St. Šilingu, P. Leonu, K. Petrausku.
V. – Naujas posūkis jos gyvenime – pažintis su Vincu Mykolaičiu-Putinu. Atsiminimuose rašo: ,,Vieną sekmadienio popietę sėdėjau savo kambarėlyje ir skaičiau. Kažkas tyliai pasibeldė. Paprašius įeiti, tarpdury pasirodė simpatiškas kunigėlis. Pasisakė esąs Mykolaitis. Jam esą pavesta pasiūlyti man vykti į Šveicariją studijuoti. Svečias paaiškino, kad Friburgo studentai lietuviai išsirūpino iš Amerikos lietuvių Tautos fondo kelias stipendijas norintiems studijuoti Šveicarijoje.
J. – Kiek žinau, kartu su V. Mykolaičiu išvyko keturios merginos. Per Suomiją ir Švediją pasiekė Stokholmą ir per Vokietiją – Šveicariją.
Friburgo universiteto studentai lietuviai įkūrė korporaciją ,,Lithuania“. Jos pirmininku išrinktas V. Mykolaitis-Putinas, vicepirmininke – M. Andziulytė. Studijuodama universitete mokėsi prancūzų kalbos ir gavo prancūzų kalbos mokytojos teises.
V. – Įdomu tai, kad ji lankėsi Vatikane, rinkdama medžiagą savo disertacijai. 1923 m. universitetą baigė su filosofijos daktaro laipsniu. Tais pačiais metais apgynė disertaciją ,,Apie Žemaičių, christianizacijos pradžią“. Šį jos darbą įvertino L. Ivinskis ir kiti mokslininkai.
J. – Noriu priminti, kad grįžusi į tėviškę iš Šveicarijos pradėjo dėstyti istoriją Vilkaviškio ,,Žiburio“ gimnazijoje. Lietuvių kalbos ir literatūros institute saugomas M. Andziulytės rankraštis ,,Trys susitikimai su Salomėja Nėrimi“. Pirmas jos įspūdis apie moksleivę Saliutę: ,,Čia iš karto krito į akį pirmame suole sėdinti viena, smulkutė, neįprastai rimta, visada apie ką tai giliai susimąsčiusi mergaitė. Vėliau sužinojau, kad ji rašo eilėraščius“. O 1938 m. Marija ir Salomėja kartu keliavo ekskursijoje po lietuviškas vietas Lenkijoje. Sovietmečiu jos vyras patyrė Sibiro tremtį, o Marija persekiojimus. Vykdant jos valią, po mirties palaidota Paežeriuose, greta motinos ir senelių.
– Sakoma, kad pagarba mirusiems yra pagarba gyviesiems, ji išreiškia gyvųjų kultūringumą ir padėką mirusiems už jų dvasinį ir materialinį palikimą.
Autoriaus nuotraukos.
