Pagrindinis > Toli - arti > Istorijos pėdsakais > Motinos širdyje vietos užtenka visiems

Motinos širdyje vietos užtenka visiems

Pedagogas, muziejininkas, gidas, istorinių publikacijų apie Vilkaviškio kraštą autorius istorikas Antanas ŽILINSKAS  vasario 11 d. pasitinka garbingą 75- čio jubiliejų.  Kūrybinis kraitis solidus. 2015 išleista pirmoji istorinių apybraižų knyga apie Vilkaviškio krašto žydų paveldą “Dingusios tautos pėdsakais “. Anglų kalba išleistas knygos vertimas iškeliavo pas Vilkaviškio žydų palikuonis JAV, Kanadoje , Izraelyje, PAR, Australijoje. 2020 m. skaitytojus Suvalkijoje pasiekė solidi istorinė studija apie gimtąjį kraštą “100 Vilkaviškio krašto istorijų “. Gimtajam kaimui  skirtame leidinyje “Dingusio Rūdos kaimo elegijos” (2021 m.) A. Žilinskas poetine proza palietė visų kaime vaikystę išgyvenusių skaitytojų širdis.

Publikuojame jubiliato rašinį, skirtą šviesiam jo motinos atminimui.    

Gimiau ir augau Rūdos kaime, Gižų valsčiuje, Sibiro tremtį patyrusioje šeimoje. Mano motinos mylimą vyrą, prieškario patriotinių organizacijų narį Kazį Žilinską Į Sibirą išvežė 1941 m. birželio 14 dieną. Mano mamytė,  pėsčiomis atėjusi vyrą dar kartą išvysti  į Vilkaviškio geležinkelio stotį, paklaikusiomis akimis bėgiojo palei vagonus ieškodama savo Kazelio. Vėliau prisiminimuose ji pasakos, kad nepavyko perduoti maisto. Beje, tame Vilkaviškyje suformuotame tremtinių ešelone  Sibiran buvo išvežtos ir žydų šeimos iš Virbalio, Pilviškių, Vilkaviškio.

Mano mieloji motina paliko skurdžiame ūkelyje su vienerių metukų sūneliu Vincuku ir ligotais vyro tėvais.  Karo metais jai teko patirti alkį, skurdą, jauną moterį užgriuvo visi ūkio darbai.

Okupacinė vokiečių valdžia išleido įsaką, kad nukentėjusių nuo bolševikų teroro aukų šeimos, taip pat ir ištremtų į Sibirą šeimų nariai, kaip kompensaciją gali gauti žydų, sušaudytų Marijampolėje ir Vilkaviškyje, turto dalį. Buvo paskirta diena kruvino grobio dalyboms. Mano motina su vyro giminaičiu Kaziu Bulkausku paskirtą dieną, pasikinkę į vežimą ištikimąjį šyvuką, iškeliavo į Marijampolę. Šią istoriją iš motinos lūpų išgirdau dar vaikystėje. Pasakojimas pasiliko giliai širdyje.

Ką gi išvyko į Marijampolę atvykusi mano mama?

“Mes pamatėme didžiulę salę, kuri buvo pilna drabužių, batų, baldų. Mano sūnelis našlaitėlis augo be batukų, be megztinuko… O čia jų buvo gausybė. Žmonės rinkosi sušaudytų žydų daiktus, vežėsi baldus, indus. Bet kai pamačiau mažo  vaikelio batukus ir pagalvojau, kad juos gal avėjo tas, kuris guli masinėje kapavietėje prie Šešupės, nutirpo širdis, nusviro rankos.  Mudu su Kaziu apsisukome ir tuščiu vežimaičiu tylėdami grįžome į Gižus. Pravažiavome kraupią vietą – Rudžių giraitę, kur į bendras duobes kartu su žydais atgulė ir mūsų kaimynų Dailydų sūnelis, buvęs Lietuvos kariuomenės karys. Vien todėl  kad dirbo sovietinėje įstaigoje”, – pasakojo ji.

Vėliau motina prisimins, kaip iš seno maišo pasiuvo sūneliui batukus, o iš sijono – megztinį.

Kai po daugelio metų, jau vadovaudamas Vilkaviškio krašto muziejui,  perskaičiau M. K. Oginskio priesakus sūnui, supratau, kiek daug gyvenime lemia motinos žodis ir poelgiai.  Juk ir tuo baugiu  laiku lietuviai slėpė nelaimės ištiktus kaimynus žydus, o policininkų motinos klaupė prieš savo sūnus, prašydamos palikti gyvybę tariamam priešui.

Perfrazuodamas M. K. Oginskio priesakus sūnui, girdėjau savo motiną.   “Nesiimk jokių žygių, nekalbėk ir nieko nedaryk prieš tai savęs  nepaklausęs – ar motina už tai pagirs, pritars?” Jeigu į šį klausimą sąžinė tau atsakys: “Mano motina pritartų” , veik ryžtingai, nes nuojauta tavęs neapgaus.  O jei vidinis balsas sakys priešingai, nedaryk to, ką ketinai,  išvengsi skaudžios klaidos ir graužaties.

Net ir sulaukęs žilo plauko aš visuomet skubėdavau pas savo motiną, nes ji davė svarbiausia, kas sudaro gyvenimo esmę ir prasmę – Meilę ir aplinkinių Pagarbą. Pati vargdama, ji pokaryje visuomet surasdavo duonos kriaukšlelę elgetai, čigonui ar dulkėtam vokiečių kariui, iš karo grįžtančiam pas savo motiną,  ar klajojančiam, išbadėjusiam, po kaimus klaidžiojančiam vokietukui “vilko vaikui”,  sovietų kareivių išguitam  iš gimtinės.

Visi jie turėjo motinas. Ir aš be galo dėkingas savo  motinai, paprastai kaimo moteriai , lietuvei, kuri išugdė manyje meilę skriaudžiamam, niekinamam, beteisiui.

Kęstučio Inkratos nuotraukoje – istorikas, muziejininkas Antanas Žilinskas su dailininke, muziejaus mecenate M.B. Stankūniene Paežerių dvare 2011 metais.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE