Pagrindinis > Toli - arti > Istorijos pėdsakais > Klaipėdos sukilimo istorijoje – ir vilkaviškiečių pėdsakas

Klaipėdos sukilimo istorijoje – ir vilkaviškiečių pėdsakas

Prieš 100 metų, 1923 m  sausio 15 d., po Klaipėdos sukilimo šis lietuviškas kraštas tapo Lietuvos valstybės dalimi. Tai įvyko po vienos iš sudėtingiausių ir puikiai suorganizuotų slaptųjų karinių operacijų mūsų šalies istorijoje.

Po Melno taikos  Sūduva ir Žemaitija įėjo į Lietuvos valstybės sudėtį, išskyrus Mėmelį (Klaipėdą) ir Mažąją Lietuvą. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Vokietijos imperijai priklausęs Klaipėdos kraštas nuo 1920 m. buvo perduotas Prancūzijos globai.  Atsikūrusi Lietuvos valstybė, netekusi Vilniaus krašto, bijojo prarasti ir Klaipėdos kraštą, į kurį pretendavo Lenkija. Klaipėdos uosto atgavimas tapo žūtbūtinu Lietuvos užsienio politikos klausimu. Ilgus šimtmečius buvusi Prūsijos, vėliau Vokietijos imperijos globoje Mažoji Lietuva labai skyrėsi nuo Didžiosios Lietuvos. Čia vyravo evangelikų liuteronų tikėjimas, buvo gan anksti panaikinta baudžiava, įvestas privalomas pradinis mokymas. Vien tik lietuvių kalba šį kraštą darė panašų su Lietuva. 

Lietuvos vyriausybė 1922 metais savo atstovu Klaipėdoje paskyrė Joną Žilių-Jonylą. Jonas Žilius-Žilinskas buvo kilęs iš Jurkšų kaimo, netoli Pilviškių. Būtent atvykęs į Klaipėdą ir susipažinęs su esama padėtimi, Jonas Žilius atvykęs į Kauną ir  pasiūlė Ministrui Pirmininkui Ernestui Galvanauskui ginklu atkariauti Klaipėdą. Buvo parengtas planas, kad Klaipėdos atvadavimo operacijos imsis Šaulių sąjunga ir savanoriai, o Vyriausybė į sukilimo rengimo planus nesikiš. Tuo metu Šaulių sąjungai vadovavo rašytojas Vincas Krėvė-Mickevičius, tad jam priklausė dalis sukilimo vadovavimo rūpesčių. Buvo suformuota beveik dviejų tūkstančių savanorių Ypatingoji rinktinė, kur daugumą vyrų sudarė šauliai ir kariai savanoriai. Persirengę civiliniais rūbais, su padirbtais dokumentais sukilėliai per laukus, pelkes ir klampynes patraukė link Klaipėdos. “Daugeliui nuo purvų suiro pusbačiai, pasilikome basi,” – atsiminimuose rašė vienas iš sukilimo dalyvių. Tai buvo rizikingas žygis. Sukilimui nepasisekus, jo organizatoriams, taip pat ir V. Krėvei, grėsė areštas. Prancūzų misijos vadas G. Petisne lietuvių atstovą Joną Žilių grasino sušaudyti.

 Sėkmingai įžengę į Klaipėdą sukilėliai, prie kurių prisidėjo ir dalis Klaipėdos krašto lietuvių, su prancūzais susikovė prie prefektūros. Pastarąją granatomis apmėtė karininko Šepečio (leitenantas Viktoras Burokevičius) vyrai. Kautynėse žuvo dvylika Lietuvos savanorių, tarp jų ir V. Burokevičius, Nepriklausomybės kovų savanoris iš Jakiškių kaimo (Pajevonio seniūnija.) Žuvę savanoriai slapta rogėmis išvežti į Lietuvą. Kėdainių miesto kapinėse Dotnuvos gatvėje be iškilmių palaidotas ir didvyris leitenantas Viktoras Burokevičius.

Sausio 15-ąją, per pietus, Jonas Žilius išsiuntė telegramą Lietuvos vyriausybei. Archyve išlikusi telegrama labai trumpa: “Sausio 15- tą dieną 13 val. sukilėliai užėmė Klaipėdą, mieste visiškai ramu.” Klaipėdos sukilimo  vienas iš iniciatorių  Jonas Žilius-Jonyla- Žilinskas 1925 m. buvo paskirtas Klaipėdos gubernatoriumi.  Šis garbingas mūsų kraštietis ilsisi Smiltynėje. 

Savo ženklą Klaipėdos atvadavime paliko ir kapitonas Vincas Vitkauskas, sukilime dalyvavęs Viliaus Kremerio pavarde.  1923 m. jis buvo paskirtas Klaipėdos kariniu komendantu, slopino antilietuviškus išsišokimus mieste. Už kovas klaipėdoje Vincui Vitkauskui buvo suteiktas majoro karinis laipsnis, apdovanotas medaliu.

Nuotraukoje – J. Žiliaus antkapinis paminklas Kopgalio kapinaitėse.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite