Pagrindinis > Toli - arti > Kelionės > Lietuvybės takais Seinuose

Lietuvybės takais Seinuose

Jotvingių žemė

Seinai – lietuvybės salelė Lenkijoje, XIX amžiaus antroje pusėje tampusi svarbiu lietuvybės skleidimo centru, kai lietuviškas žodis buvo persekiojamas  carinės Rusijos imperijos valdomoje  Lietuvoje. Čia įkurtoje Seinų kunigų seminarijoje mokėsi Suvalkijos krašto sūnūs, pasirinkę dvasininko kelią, čia palikta ir daug su Vilkaviškio krašto asmenybėmis susietų ženklų. 

Šis kraštas – tai senosios sūduvių, jotvingių gyvenamos vietos. Archeologiniai tyrimai atskleidė, kad jotvingių čia gyventa jau V amžiuje. Tai buvusi labai karinga gentis, rengusi karo žygius į rusų ir lenkų žemes. Kronikose net išlikęs įrašas, kad „pamatę jotvingių karius, rusai skuosdavo kaip zuikiai“. Deja, XIII amžiuje jotvingiai neatlaikė kryžiuočių puldinėjimų ir ši gentis buvo beveik visa išnaikinta. Tačiau liko jotvingių palikimas: piliakalniai, kapinynai, upių ir vietovių pavadinimai. Suvalkų kraštovaizdžio parke galima aplankyti garsiuosius Šiurpilių ir Eglinės piliakalnius. Jotvingiškos kilmės vietovės Lenkijoje yra Vygriai, Ančia, Šelmentas, Rospuda, Vižainis, Sūduva, Turtulis, Lietuvoje – Veisiejai, Seirijai, Sasnava. Po jotvingių išnaikinimo dėl šių žemė kovėsi kryžiuočiai ir lietuviai. Ginčas buvo išspręstas Melno taika, 1422 metais pasirašyta prie Melno ežero. Nuo XV amžiaus Suvalkų-Seinų krašte kuriasi lietuviai, rusėnai, totoriai, o nuo XVIII a. – ir žydai. Nacionalinio lietuvių ir lenkų atgimimo pradžioje tarp lenkų ir lietuvių vyko daug ginčų, net smurtinių atvejų dėl lietuviškų pamaldų bažnyčiose, galiausiai 1919–1920 metais Seinų, Suvalkų, Augustavo apylinkėse vyko kruvini kariniai susidūrimai tarp kadais viduramžiais vienoje valstybėje gyvenusių tautų–  lietuvių ir lenkų. Tų įvykių atspindžiai ryškiai pastebimi ir atsikuriant abiem valstybėm po sovietinio periodo.

Lietuvių namai Seinuose

Keliaujant po Suvalkų, Seinų kraštą verta apsistoti nakvynei Lietuvių namuose Seinuose. Kainos viešbutyje neaukštos, čia pat ir Lietuviška karčema, kur nebrangiai galima paskanauti lietuviškų ir lenkiškų patiekalų. Lietuvių namų direktorė Onutė Nevulienė visuomet šiltai sutinka svečius iš Lietuvos, padeda surasti kelionės gidus ar pasiūlo individualius turistinius maršrutus. Lietuvių namuose įrengtos konferencijų salės, veikia parodos, vyksta lietuviškos muzikos koncertai. Nakvynę čia pasirinkau norėdamas švęsti Valstybės dieną ir kartu su Seinų lietuviais giedoti himną prie vyskupo, poeto Antano Baranausko paminklo greta puikiosios Seinų bazilikos. Atvykęs į Seinus, aplankiau Seinų baziliką ir vyskupo A. Baranausko palaidojimo vietą joje. Lietuvių namuose įsikūręs Lietuvos konsulatas, keletas lietuviškų leidinių redakcijų. Greta Seinų daug puikių turistinių vietovių, tai Seinų barokinė bazilika, paminklas vyskupui A. Baranauskui, domininkonų vienuolynas, Ožkinių kaime – Prūsų-Jotvingių gyvenvietė-muziejus, kamaldulių vienuolynas Vygriuose, Lietuvos savanorių kapai Berznyke. Plačiau apie Seinus ir lietuvybę šiame krašte teko išgirsti iš puikaus gido, Lenkijos lietuvių šv. Kazimiero draugijos pirmininko Algirdo Vektoriaus. Jo kabinete perverčiau  1910 m. Seinuose leisto laikraščio „Šaltinis“  komplektą.

„Šaltinis“ – Lietuvos idėjos skleidėjas

Lietuvių namuose ant sienos stenduose gausybė informacijos apie šį  leidinį ir jo redaktorius. Neabejotinai čia ryškus Vilkaviškio krašto sūnų pėdsakas. Po spaudos draudimo panaikinimo, 1905 metais, Seinuose grupė Seinų kunigų seminarijos profesūros įkuria „Šaltinio“ spaustuvę („Laukaitis , Dvaranauskas, Narijauskas ir Bendrovė“). Įkuriama ir „Žiburio“ draugija, prie jos choras (vadovas V. Dvaranauskas.).

„Šaltinis“ turėjo priedus: „Artoją“, „Šaltinėlį“, „Vadovą“, „Spindulį“.  Katalikiškos krypties savaitraštis tapo vienu reikšmingiausių leidinių Lietuvoje. Spaustuvės kūrėjai – Jurgis Narijauskas ir Vincas Dvaranauskas, kilę iš Pilviškių krašto. Trap redaktorių – kunigas Kazimieras Prapuolenis iš Lauckaimio, šakietis kunigas Juozas Vailokaitis, J. Laukaitis, A. Civinskas, Marijampolės krašto kunigai.  „Šaltinio“ spaustuvė išleido kelis šimtus knygų, brošiūrų, rūpinosi Seinų krašto lietuvių gyvenimu, organizavo kultūrinį darbą, rėmė nepasiturinčius miestelėnus. 1909 metais į Seinus sukvietė įžymius kalbininkus, kurie padėjo sureguliuoti lietuviškus poterius, sutarta dėl naujos lietuviškos gramatikos parengimo. „Šaltinio“ redaktoriai vadovavosi šūkiu: „Norime ne tik apšviesti, bet ir sumažinti žmonių vargus“. Seinuose gyveno ir kūrė daug garsių iš Vilkaviškio krašto kilusių ryškių asmenybių. Seinų kunigų seminarijoje lietuvių kalbą dėstė Jurgis Narijauskas (gimęs Parausių kaime 1876 m.).  Jis ne tik vienas iš spaustuvės kūrėjų, bet ir lietuviškos spaudos bendradarbis. Atkūrus Lietuvos valstybę, Lietuvai 1919–1922 metais atstovavo Vatikane.Vincas Dvaranauskas, 1871 m. gimęs Pilviškiuose, nuo 1903 m. Seinų kunigų seminarijos profesorius, vicerektorius, 1917 m. dalyvavo lietuvių konferencijoje Vilniuje, Seinų „Žiburio“ gimnazijos steigėjas. „Šaltinio“ redaktorius Kazimieras Prapuolenis į Seinus atvyko 1904 metais, redagavo savaitraštį, parašė veikalą „Lenkų apaštalavimas Lietuvoje“, kuriame atskleidė lietuvių lenkinimą per bažnyčias. Nuo 1912 metų gyveno Romoje, buvo neoficialus Lietuvos atstovas Vatikane. Kartu su J. Basanavičiumi dalyvavo Lietuvių mokslo draugijos veikloje, palaidotas Palangoje, bažnyčios šventoriuje. Seinų kunigų seminarijoje dėstė kunigas Juozapas Oleka, vėliau vyskupas, palaidotas Vilkaviškio katedros šventoriuje, bei Andrius Oleka (Andreas Hollak), 1838 m. paskirtas Seinų kunigų seminarijos rektoriumi, palaidotas Gražiškių bažnyčios šventoriuje.

Prie V. Kudirkos bendražygio kapo

Seinų senosiose kapinėse palaidotas vienas iš „Varpo“ leidėjų, dr. V. Kudirkos bendražygis, gydytojas Juozas Kaukas, gimęs 1863 metais Penkvalakių kaime, miręs 1895 metais Berne (Šveicarija). Kartu su V. Kudirka ir kitais Varšuvos studentais 1888 metais įsteigė Varšuvos lietuvių studentų draugiją „Lietuva“, „Varpo“” leidybai aukojo du tūkstančius caro rublių, buvo studentų draugijos iždininku. Kaip draugijos narys, dalyvavo pirmajame varpininkų suvažiavime Marijampolėje, puoselėjo siekius šviesti lietuvių tautą, saugoti ją nuo nykimo, gerbti ir saugoti dailę ir literatūrą, stipendijomis šelpti studentus, steigti mokyklas, neleisti lietuvių lenkinti per bažnyčias, stabdyti emigraciją, neišleisti žemės iš lietuvių rankų. Kokios  aktualios šios temos ir mūsų laikais! Studentavimo laikais buvo  pravardžiuojamas Pukša, nes pukšėdamas rūkė pypkę.  Išliko pasakojimas apie V. Kudirkos ir J. Kauko viešėjimą V. Kudirkos tėviškėje Paežeriuose.

Paskutines studentiškas atostogas Vincas Kudirka praleido tėviškėje. Namo parvažiavo draug su kaimynais studentais: Juozu Kauku ir Jonu Byla. Per atlaidus nuėjo į Paežerių bažnytėlę. Savo studentiškais rūbais blizgančiomis sagomis drabužiais traukė visų dėmesį ir žmonės daugiausia žvalgėsi į juos. Girdėdami juos garsiai kalbant lietuviškai, viens kitam reiškė nusistebėjimą: „Tik pamanykit, tokie mokyti ponaičiai ir nesidrovi viešai lietuviškai kalbėti .Tai ko sulaukėm.“

Po studijų baigimo Juozas Kaukas 1889–1891 m. dirbo gydytoju Lazdijuose. Čia jis organizavo lietuviškos spaudos platinimą Veisiejų, Rudaminos, Būdviečio, Lazdijų apylinkėse. Kaimo žmonės stebėjosi gydytojo paprastumu ir draugiškumu. Užkalbintas lenkiškai ar rusiškai atsakydavo lietuviškai, sergantį dėmesingai išklausydavo.  1891 m. persikėlė į Seinus, susirgo džiova, gydėsi Šveicarijoje, ten ir mirė. 1895 m. palaidotas Seinuose.

Išvykdamas į Seinus, turėjau tikslą aplankyti varpininko Juozo Kauko kapą. Su gidu Algirdu  Vektoriumi stovime prie žolėse paskendusio, sukrypusia metaline tvorele aptverto kapelio, raunu kelias arkliarūgštynes. Lietuvių namuose aplankau jų vadovę  Onutę Nevulienę, konsulatą, sutarėme kartu su Lietuvių namais ir Vilkaviškio savivaldybe ieškoti galimybių atnaujinti iškilaus mūsų krašto sūnaus kapą.

Lietuvių karių savanorių kapai Berznyke

Kai lenkų I brigada 1920 m. rugsėjo 22–23 dienomis puolė piečiau Berznyko įsitvirtinusius lietuvių savanorius, kilo aršios grumtynės. Narsiai kovėsi lietuvių šarvuočio kariai, vadovaujami kapitono Kazio Musteikio.  Berznyko kapinėse ilsisi dešimt lietuvių savanorių. Tarp jų – leitenantas Petras Saldukas iš Kalvarijos, Tadas Gelžinis, Kazys Liutinskas, Silvestras Petkevičius, Jonas Stimburys, skyrininkas Motiejus Aleksa, šaulys Vincas Marcinkevičius, eilinis Stasys Golberis, žydas Abraomas Zibermanas.  Savanoriai kovėsi 5-o pulko sudėtyje, vedami karininko Kazio Škirpos.  Antkapiai  lietuviams kariams savanoriams pastatyti Lietuvos konsulato Seinuose rūpesčiu. Toks lietuvių poelgis suerzino dalį lenkų ekstremistų. Per vieną naktį greta lietuvių savanorių kapų iškilo aukštas kryžius,  skirtas žudynėms Paneriuose atminti. Obeliske – įrašas, įžeidžiantis lietuvių jausmus. Nors ten, kur stovi kryžius ir obeliskas, nėra palaidotų lenkų tautybės asmenų, įrašas skelbia, kad egzekucijas  Paneriuose, kur nužudyta tūkstančiai lenkų, vykdė „lietuvių specialusis būrys – „Panerių šauliai“, tarnaujantys hitlerininkų saugumo tarnybose“. Greta atidengtas ir memorialas lenkų kariams, žuvusiems kovose 1920 metais. Atidengiant Berznyke lenkišką paminklą, arkivyskupas W. Ziemba kalbėjo: „Šiandien prisimename tuos, kurie už šią žemę kovojo. Ši žemė tiek lietuviams, tiek lenkams buvo gimtoji žemė. Ši mažoji tėvynė šventai priklauso ir vieniems ir kitiems.“

Berznyke radau sąsajų ir su savo gimtuoju Rūdos kaimu. Kai Berznyke lenkai neleido lietuviams melstis gimtąja kalba, buvo priimtas sprendimas parapiją skelti per pusę ir įkurti Kučiūnų parapiją, kuria rūpintis paskirtas kunigas Juozapas Galeckas, gimęs Rūdos kaime ir Dzūkijoje pastatęs dvi bažnyčias (Kučiūnuose ir Šventežeryje).

Antilietuviškų  ženklų galima rasti ir daugiau. Seinų vyskupų rūmuose, kur gyveno ir vyskupas Antanas Baranauskas, įsteigtas muziejus vyskupui lietuvybės priešininkui Romualdui Jalbžykovskiui, Seinų bazilikoje yra  plokštė kunigui S. Rogovskiui, atkakliam lietuviškų pamaldų Seinų bazilikoje priešininkui.

Malonu, kad lietuvių bendruomenė tolerantiška, vysto savo kultūrą, puoselėja lietuviškumą netgi stipriau nei mes tėvynėje.

Autoriaus nuotraukos.

Varpininko Juozo Kauko kapas Seinuose
Gidas po Seinus - Algirdas Vektorius
Lietuvių savanorių kapai Berznyke Antilietuviškas obeliskas priešais lietuvių karių kapus Berznyke Paminklas lenkų kariams Berznyke Lenkų kovų vietų memorialas
Paminklas vyskupui A. Baranauskui prie Seinų vyskupų rūmų
Restauruotas žydų namas Seinuose
Kryžius kankiniui Brunonui
Irašas apie V. Kudirką ant buvusios seminarijos sienos
Vyskupo A.Baranausko palaidojimo vieta Seinų bazilikoje Seinų bazilikos madona Lietuvių namai Seinuose
Seinų bazilika "Šaltinio" redaktorius K. Prapuolenis Kunigas Jurgis Narijauskas
Kunigas Petras Dvaranauskas
J. Jablonskis Seinuose
lightbox gallery phpby VisualLightBox.com v6.1

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite