Į gimtajį Rūdos kaimą Gižų valsčiuje Kazys Žilinskas grįžo po penkiolikos metų. Jis – vienas iš tų tūkstančių lietuvių, tapusių pačios pirmosios sovietų okupantų represijų bangos auka… Atsiminimų fragmentus dar 1989 metais iš tremtinio lūpų užrašė mokytojas Andrius Damušis. VIDURNAKTIS
Miegojau klėtyje. Švito. Pro klėtelės langą išvydau prašmėžavusius kariškus štikus. Pradėjo belsti į duris. Klausiu: kas. ?Atsako, kad kaimynas. Atstūmiau duris. Šalia kaimyno Jono Stalgio stovėjo dar du: civilis ir kariškis. “Otdaj ružjo. Ruki vierch.” Nesuprantu rusiškai. Jonas paaiškina, kad reikia pakelti rankas. Buvau tik su baltiniais, vienas iš jų apčiupinėjo, po to paliepė rengtis.
– Ką šitai reiškia, Jonai?
– Nežinau, areštuoja.
– Už ką?
– Nežinau.
Nuėjome į trobą, žmona verkauja. O mama gulėjo paraližuota: vienos kojos ir rankos nevaldė. Ta irgi į ašaras. Tėvelis tylus sėdėjo, silpnai matė, paliegęs buvo. Neištvėriau.
– Jonai, sakyk, tegul greičiau veda.
Nuvarė į Gižus, į būstinę. Čia vėl krata. Į tualetą lydėjo su pistoletu rankoje.
Prašvitus atėjo žmona Salomėja, sesuo Agotėlė. Atnešė dešros, du sūrius. Sūrių neėmiau, nes nemėgau. Lageryje kiekkart gailėjausi: kodėl aš jų nepaėmiau?
DUNDA VAGONO RATAI
Nuvežė į Vilkaviškio autobusų stotį. Vagonų pristatyta, kiek akys užmato. O vežamiejim- tai iš Vilkaviškio, Marijampolės, Šakių.
Ešelonas pajudėjo birželio 16 dieną. Ties Naująja Vilnia perrūšiavo, moteris su vaikais į vienus vagonus, vyrus – į kitus. Gulėjom ir sėdėjom ant grindų. Langų grotos – ant mažučių angų, o durys taip įtaisytos, kad prasivertų tik tiek, kad tilptų kibiras. Vandens neduoda, tik silkių kasdien. Gerai, kad vienas iš mūsų perspėjo: nevalgykit. Kai lydavo, pro angos grotas iškišdavome skardinę. Kiek ten to vandens… Bet gerdavome iš eilės prisiliesdami lūpomis.
Birželio 29 d., per Petrines, netoli Dono upės išgirdome griausmą. Tik dabar sužinojom, kad prasidėjo karas. Džiaugėmės. Giedojom Tautos himną. Gal ir pasivys vokiečiai.
Vežė, vežė… Uralo kalnai. Po to Krasnojarsko kraštas. Sibiras. Kad Sibiras, tai kažkas raminosi – nors duonos ir tabako turėsim.
Et… Nei duonos, nei tabako…
UŽ KĄ???
Lageryje tardė.
– Prie tarybų valdžios niekuo nenusikaltau.
-Nenusikaltai? Būtum nusikaltęs, – atsakė.
Čia kaip tas čigonas: muša savo vaiką už tai, ką jis galėjo padaryti
LIKIMO BROLIAI
Daugiausia buvo mokytojų. Iš dvidešimt penkių mūsų brigadoje – septyni mokytojai.
Pjovėm kelmus, nes prieš mus dirbę paliko juos labai aukštus. Trūko pjūklų. Davė vieną trims. Papuoliau kartu su buvusiu Lietuvos prezidentu Stulginskiu ir Švietimo ministru Tonkūnu. Juokais neišlaikiau. Klausia, ko tu dabar… “Ai, – sakau, – čia iš praeities juokingą atsitikimą atsiminiau”. O pats netveriu: prezidentas, ministras ir aš, kaimo bernas.
Atvežė numirt. Pats pirmas mirė Lietuvos kariuomenės vyriausiojo kapeliono Mirono tėvas. Visi tada stovėjome nusiėmę kepures . O vėliau, ypač 1943 metais, nebūt laiko kepurę užsidėt. Išlikau tik todėl, kad iš to septintojo Rešiotų lagerio papuoliau į kitą.
Laikė norėdami apkaltinti, kaip ir Lietuvos generolo Raštikio ir tarybinio generolo lietuvio bolševiko Uborevičiaus brolius. Bet jie jokiai organizacijai nepriklausė, tebuvo Lietuvos ūkininkai. Kuo juos apkaltinti? Kalinių gretose – Lietuvos teisingumo ministras Šilingis, veik visi Lietuvos diplomatai, dar nepriklausomos Gruzijos Sveikatos apsaugos ministras, daug profesorių.
ČIKAMBILI
Kartą per savaitę vesdavo pirtin. Čia pamatydavom, kad iš mūsų telikę skeletai. Ar sveikas, taip nuspręsdavo: Dviem pirštais suimdavo žemiau dubens, jeigu suims mėsos – sveikas. Arba sverdavo. Jei mažiau nei 35 sveri, netinkamas darbui. Tuos netinkamus kažkur išveždavo. Sutikti dar kartą jų neteko… Kiek mažiau nusilpusius siųsdavo į vadinamus atpenėjimo punktus. Ten buvo auginamos daržovės: kopūstai, morkos, bulvės… Po žiemos laukus dar kartą perkasdavome. Rinkdavome bulves. Randi ir nubraukęs žievę valgai. Tas bulves sušalėles vadindavome čikambili. Čikambiliu vadindavome Staliną.
SAULĖ VAKARUOSE
Žinau, kodėl grįžau: meldžiausi visada. Kiekvieno atokvėpio akimirką. Dievo prašiau, kad tik grįžčiau į Lietuvą numirt.
Jau po karo susirenkam kur, būdavo, meldžiamės, giedam. Žvelgdavome į besileidžiančią saulelę. Rusai nesuprasdavo lietuviškai. “Aš žinau , kodėl ten žiūrite, – pasakė vienas iš jų generolas tremtinys, – tam vaša rodina” (ten jūsų tėvynė).
ŠUNELIS
Alkanas šuo ir vabuolę ėda, sakoma. Taip ir mes. Kriminaliniai mito žmogiena. Kartą iš mirusio Marijampolės žydelio išpjovė šlaunies ir virė sultinį. Na, o mudu su Ankevičiumi, mokytoju iš Šakių krašto, nužiūrėjome po lagerio kiemą besitrainiojantį komendanto šunėką. Nutarėme surengti sau pietus. Griuvome ant vargšo šunelio, nusukome sprandą, tik va – bėda, atsikelti nėra spėkų. Šiaip taip atsistoję nuošaliai sukūrėme lauželį, katiliuke kaulelius šunelio virėme. Kvapą pajuto ir žydelis iš Vilkaviškio Pūstopedskis. Šnekus buvo vyras, puikiai lietuviškai karines dainas niūnuodavo. Į puotą priėmėme ir Izraelio sūnų. Šunelio skūrą užkasėme, o vos prašilusius šunelio kaulelius kaip mat sudorojome. Saldi mėselė. Pustopedskis, sako, Paryžiuje varles valgęs, panašus skonis. O vėliau ir tą šunelio skūrelę atsikasėme, vėl šutinome. Vis koks sultinėlis. Mūsų prezidentą Stulginskį kartą patėminome šliaužiantį prie šuns bliūdo, į saują graibė maisto likučius. Laisvėje valgė tik baltą duoną, nes turėjo kažkokią ligą. Tai labai viduriavo. Visai klipatėle buvo patapęs.
BANDERININKAI
Po karo lagerius papildė buvę rusų frontovikai, tie, kurie pabuvojo vokiečio nelaisvėje. Buvo ir Tarybų Sąjungos didvyrių, daug japonų, lietuvių, miško brolių… Su vienu labai susidraugavau. Bet karingiausi buvo iš Vakarų Ukrainos, rusai juos banderovcais vadino. Vakarais galėjome ant krosnelės pasišildyti karšto vandens. Pasidėjau ant kraštelio ir savo konservukę su vandeniu ir miško žolelėmis, tai arbata vakarienei. Atėjo ruskelis kriminalinis ir manąją nužėręs padėjo savąją. Ukrainietis kalinys, mūsų brigadininkas, tas banderininkas, tai pamatęs trenkė suskiui kriminaliniam ruskeliui. Tas net po stalu parkrito. Paėmė mano skardinukę, atgal uždėjo, ištraukęs iš po stalo išsigandusį ruselį pagrasė manęs neliesti. Po to ruskis tapo mano geriausiu draugu, ir konservukės jau niekas nelietė. Žinai, rusas toks tipas, kad draugu tampa, kai jį primuši. Ukrainiečiai sakydavo: “Geras rusas – tik negyvas rusas”.
Atsiminimus papildė istorikas Antanas Žilinskas (Iš Kazio Žilinsko, Stasio Ankevičiaus, Šmujelio.Pustopedskio atsiminimų, išgirstų iš pačių tremtinių lūpų)
Nuotraukoje iš Bronės Žilinskaitės-Padolskienės albumo – Gižų šaulys, Sibiro tremtinys Kazys Žilinskas