Vilkaviškio krašto muziejaus muziejininkės Aušros Mickevičienės iniciatyva Paežerių dvare gimė ypatinga šventė, iš praeities prikelianti senuosius Sūduvos (Suvalkijos) regiono amatus, papročius, folklorą. Minint Sūduvos metus, kai prieš šešis šimtmečius, po Melno taikos (1422 m.), Sūduva tapo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės dalimi, ši šventė Paežerių dvare ypatinga. Vykstant ginčams, kaip įvardinti šį Lietuvos regioną: Suvalkija ar Sūduva, nepaisant skirtingų nuomonių, į Paežerių dvarą sugužėjo amatininkai, dainorėliai, šokėjėliai iš viso regiono, nuo Marijampolės iki Šakių savivaldybės pakraščių. Gausybė senuosius amatus demonstruojančių sūduvių atskleidė savo talentus. Šventės lankytojai buvo nustebinti gausa amatininkų darbų: nuo medžio dirbinių iki skaniausių senovinių patiekalų, Galima buvo pasivaišinti stirnienos sriuba bei žuviene. O Kernavės archeologas profesorius Aleksiejus Luchtanas vaišino senovine kruopiene, virta ant laužo, ir vytinta jautiena. Senais amatais garsėjantys Lietuvos totoriai net sovietmečiu turėjo leidimą puoselėti senąsias kailiadirbystės tradicijas. Jas šventėje vaizdžiai demonstravo kailiadirbys totorius Virginijus Jakubauskas. Be įvairių dirbinių įsigijimo ir patiekalų, sūrių, medaus, sriubų, košių ragavimo, galima buvo paskanauti ir ateities maisto džiovintų svirplių sudžiovintais su česnakais.
Kaip toje liaudiškoje pasakoje: “Ir aš ten buvau, midų gėriau” ir… džiovintais svirpliais užkandau.
Autoriaus nuotraukos.
