Pagrindinis > Toli - arti > Kelionės > Vokiškosios dvasios ir didybės beieškant (XXVII dalis)

Vokiškosios dvasios ir didybės beieškant (XXVII dalis)

Kartais Vokietijoje važiuojant iš taško A į B, kai galutinis tikslas koks nors objektas Meklenburge-Pomeranijoje, tenka “kirsti” ir kitos Vokietijos žemės teritoriją. Juk natūralu, kad žemių ribos nėra tiesios it styga. Taip įvyko ir šį kartą. Pasukome keliasdešimt kilometrų į Brandenburgo valdas. Įdomu, ką čia rasime ir kokių siurprizų laukti?

Vitenbergė (Wittenberge) – didis šiaurės vakarų Brandenburgo miestas, prigludęs prie Elbės, pusiaukelėje tarp Berlyno ir Hamburgo metropolijų, egzistuojantis nuo viduramžių. Gaila, bet šio miesto didybė turi liūdną pabaigą.

Vitenbergė (Wittenberge).

Pradėsiu nuo to, kad 1300 m. liepos 22 d. miesto ponas Otto I. Gansas patvirtino Vitenbergės, kaip miesto, teises. Nesigilinsiu į viduramžių istoriją – kam kimšti į galvas tai, ko niekad neatsiminsite… Juk puikiai gliaudydami Lietuvos miestų istorijas it saulėgrąžas, visuomet turite “užmesti” akį į istorinius vadovėlius ar metraščius… Todėl praleidžiu šį etapą pasakojimą,  pradėdamas nuo šio miesto klestėjimo pradžios.

1820 m. pirmasis keleivinis garlaivis Berlynas-Hamburgas prisišvartavo Vitenbergėje. Tai reiškė, kad miestas buvo gerai žinomas ir dažnai lankomas atvykėlių. Miesto pramonės pakilimas buvo pasiektas 1823 m., pastačius naftos gamyklą, 1835 m. buvo užbaigtas Elbės uostas, 1846 m. jau buvo nutiestos geležinkelio linijos iki Berlyno bei Hamburgo. Lemiamą įtaką ekonominei Vitenbergės plėtrai padarė 1846 m. pastatytas muilo fabrikas bei aliejaus malūnas, 1849 m. – chemijos gamykla ir 1875 m. – geležinkelių remonto dirbtuvės. O dabar sukluskite: 1903 m. Niujorke įsikūrusi „Singer Manufacturing Company“ įkūrė siuvimo mašinų gamyklą, kuri toliau plėtėsi iki 1920 m. Siuvimo mašinos „Singer“ čia buvo gaminamos iki 1945 m. Na, pasakykite, kurios močiutės ar mamos kambarėlio kampe nestovėjo toks įrenginys? Siuvimo mašinos iš Vitenbergės dabar vadinosi VERITAS ir NAUMANN ir tapo pasauliniu produktu.

Dėl naftos gamyklos, „Singer“ ir geležinkelio darbų, taip pat kitų gamyklų, tokių kaip Šiaurės Vokietijos mašinų gamykla, celiuliozės gamykla, Vitenbergė tapo svarbiausiu pramonės miestu visame regione. 1912–1914 m. Buvo pastatyta Vitenbergės rotušė (bokšto aukštis 51 m), kuri savo monumentaliu dizainu aiškiai simbolizavo kylančio pramonės miesto urbanistinius siekius.

Vitenbergės rotušė.

Priartėjome prie lūžio taško… Antrojo pasaulinio karo metu, 1944 ir 1945 m., Vittenbergę penkis kartus atakavo JAV 8 -osios oro pajėgos. Bombonešiai virš miesto išmetė 345 tonas bombų, taip sunaikindami pramonės įmones, transporto priemones ir gyvenamuosius rajonus. Nuniokotas miestas atiteko VDR, tapdamas pasienio zona (kas nutikdavo pasienio miestamas, jau rašiau ankstesnėje dalyje). Miesto veidas visiškai pasikeitė – nepavyko pastatams suteikti paminklų apsaugos statuso, todėl jų pradinė būklė buvo prarasta dešimtmečiais. Rodos, kad pokario miesto vadovams buvo visai vis tiek, kas vyksta jų mieste. Kas ką norėjo, tas tą statė arba griovė. Galbūt trūko lėšų ir noro ką nors šiame mieste keisti…

Žuvusių sovietų karių kapai miesto centre.

Tokį miestą radome ir mes. Kažkada didį ir galingą… Susivienijus Vokietijoms, čia iš didžiųjų bendrovių beliko tik geležinkelių techninės priežiūros įstaiga. Dėl darbo vietų praradimo dauguma gyventojų emigravo iš Vitenbergės, o geležinkelio mazgas tarp Berlyno ir Hamburgo dramatiškai prarado savo svarbą.

Jeigu kam nors teko lankytis Karaliaučiuje (Kaliningrade) prieš 20 metų, vaizdas šiandieninėje Vitenbergėje kažkuo panašus. Norėdami mieste aptikti kokį likusį istorinį objektą, turėsite nueiti gerą kelio galą pro nualintus, nesutvarkytus kiemus ir apgriuvusius namus…

Visiškai nevokiškas vaizdelis…
Bingo! Šį tą aptikome. Akmens vartai, seniausias pastatas Vitenberge, pirmą kartą paminėti 1297 m.
Liūdnai dangun žiūrintis evengelikų bažnyčios bokštas.

Beje, viešėdami Vitenbergėje, gatvėse nesutikome nė vieno žmogaus…

Keliame sparnus į Meklenburgą-Pomeraniją. Mūsų tikslas – Grabovas (Grabow), mažas miestelis apsuptas Eldės upės vandenų. Ši upė keistai išsišakojusi ir juosia Grabovą iš visų pusių. Žinoma, tai puiki vieta miestui įsikurti, kai vanduo ne tik apsaugo nuo įsibrovėlių, bet ir gelbsti vystant miesto ekonomiką. Būna tokių miestelių – tik pamatai ir “prilimpa”. Vienas iš tokių – Grabovas. Popiežius Urbanas III 1186 m. vasario 23 d. laiške pirmą kartą paminėjo Grabovo pilį. Miesto teises 1252 m. sutekė grafas Dannenbergas. 1603 m. kunigaikštienė Anna pilį pavertė rūmais, o Adolfo Friedricho I sūnus Friedrichas 1669 m. pasirinko šią vietą kaip reziduojančio kunigaikščio rezidenciją. Visi trys jo sūnūs buvo karaliaujantys Meklenburgo kunigaikščiai. Skaitau Grabovo istoriją ir stebiuosi – gaisras po gaisro, ko ne kas šimtmetis visiškai sunaikinantis miestą. Paskutinis buvo 1725 m. birželio 3 d., sunaikinęs pilį, rotušę, bažnyčią ir dideles miesto dalis. Pilis taip ir nebuvo atstatyta. Po to iš esmės buvo sukurtas šių dienų miesto vaizdas. Grabovo centrui būdingas beveik uždaras XVIII amžiaus medinių rąstinių namų (fachverkinių) branduolys.

Grabovo senamiestis.
1726 m. buvo atstatyta Rotušė. Tuometinė jos forma išlikusi iki šių dienų.

Beje, Grabovas garsėja kaip malūninkų miestas. Čia gausu išlikusių senų malūnų pastatų ir sandėlių miltams laikyti. Gudriai sureguliavę Eldės upės vandenis, privertė suktis ne vieną vandens malūno ratą. Vienas didžiausių Maklenburge vandens malūnas buvo pastatytas dar 1558 m. ir veikė iki pat 1997 m.

“Bolbruggsche” malūnas, veikęs iki 1997 m.
Visame mieste pilna skulptūrėlių, menančių sunkų malūninkų darbą.

Dar keli trumpi faktai apie šį miestelį: „Grabow Porter“ alus „Rose“ alaus darykloje verdamas nuo 1853 m., 1857 m. atidaryta Kanalstrasse mokykla, 1870 m. „Aukštesniųjų piliečių mokykla“, 1879 m. įkurtas apylinkės teismas, 1884 m. baigtas statyti pašto pastatas, 1908 m. įdiegta kanalizacijos sistema, 1922 m. miestas elektrifikuotas.

Antrąjį pasaulinį karą miestas išgyveno beveik nenukentėjęs. Karas miestui baigėsi Raudonajai armijai okupavus jį be kovos. Grabovas buvo apiplėštas, daug moterų bei merginų buvo išprievartauta. Neiškentę sovietų armijos žiaurumų iki gegužės 10 d. gyvybes sau atėmė didelė dalis miesto gyventojų. 1953 m. birželio 17 d. įvyko sukilimas „Grabower“ transporto priemonių gamykloje. Vakare apie 250 gyventojų atvyko į turgaus aikštę keldami politinius reikalavimus prieš VDR ir sovietinę okupacinę valdžią. Buvo net demonstracijos prieš sovietų karius. Galų gale streiko dalyviai buvo perduoti „Stasi“ (vokiškasis rusiško KGB variantas), o apie jų likimus nieko nežinoma.

Štai koks simpatiškas tas Grabovas ir jame gyvenę žmonės. Į šį miestą dar būtinai sugrįšiu…

Seniausias išlikęs Grabovo namas, datuojamas 1702 m.

Mūsų kelias veda atgal į Brandenburgo žemę. Kažkaip nesiseka joje surasti miesto, kuris priblokštų. Akiratyje Perlebergas (Perleberg). Šykštus “google” neišduoda didelių paslapčių. Bet jeigu neapsilankysime,  nesužinosime, ar vertėjo mums čia nosį kišti. Atsakysiu iš karto. Vertėjo, oi, kaip vertėjo. Kaip ir Grabovas, Perlebergas įsikūręs tarp vandenų, o tiksliau – Stepenico upės saloje. Kaip byloja atitinkami radiniai, Stepenitco sala jau buvo apgyvendinta prieš 3000 metų. Jau X amžiuje sala tapo vieno iš genčių kunigaikščių buveine, o XII a. antroje pusėje čia buvo pradedamas formuoti miestas. Ten įsikūrė keletas įmonių (įskaitant žuvininkystės įmones, vilnos skalbyklas ir rauginimo gamyklas), kurios pasinaudojo gera vieta. Vis daugiau prekybininkų, tokių kaip pirkliai, mėsininkai, kepėjai, batsiuviai, siuvėjai ir mūrininkai, persikėlė į šią vietovę. Dėl intensyvaus eismo buvo sukurtos gatvės, turgaus aikštė, arklių turgus. 1239 m. kovo mėn.  Johanas Gansas batsiuviams suteikė privilegiją. Miesto chartija buvo suteikta dėl to, kad miestas labai išsiplėtė, jam priklausė Gänseburgo pilis, bažnyčia, kelios gatvės ir aikštės, gildijos ir gyventojai, užsiimantys rankdarbiais ir prekyba. Sidabriniai pfenigiai (vadinamieji Perleberger Hohlpfennige) buvo kaldinami su Perlebergo herbu jau XIII a. Perlebergas pradėjo statyti laivus ir pristatyti savo prekes į kitus Hanzos miestus. XV amžius pasižymėjo laipsnišku ekonomikos nuosmukiu. Tai siejama su nuolatinėmis nesantaikomis mieste, Meklenburgo kunigaikščių karo žygiais, Hanzos sąjungos galios praradimu iš dalies dėl užsienio prekybos perkėlimo į užsienį. Dar vėliau dėl karų ir kvirčų, taip pat dėl didžiulės maro epidemijos miestas patyrė visišką nuosmukį ir prireikė net 200 m. buvusiai padėčiai atstatyti. Laimė ilgai netrunka. 1724 m. miestą perima prūsai, įkurdami kavalerijos garnizoną, o 1807 m. Napoleono armija gerokai apšvarina miestą, įžūliai plėšikaudami.

Perlebergas.

1836 m. buvo išleistas pirmasis laikraštis. Redaktorius buvo čia įsikūręs knygnešys Götze. Laikraštis buvo išspausdintas Rathenow mieste ir pavadintas „ne pelno siekiančiu savaitiniu laikraščiu Perlebergui ir apylinkėms“. Nuo 1837 m. savaitraštis buvo spausdinamas naujai įkurtoje spaustuvėje Perleberge. Tais pačiais metais, nugriovus senąją rotušę, buvo pradėta statyti nauja ir darbai tęsėsi iki 1839 m.

Perlebergo rotušė 1837–1839 m.

1885 m. buvo atidaryta nepaprastai svarbi geležinkelio linija Perlebergas-Pritzwalk-Wittstock, ir apygardos vadovybė iš Havelbergo persikėlė į Perlebergą. Iki 1892 m. miestas buvo žinomas kaip „mažoji Venecija“, nes miesto centre tekėjo maži kanalai. Kol žmonės taip neužteršė vandens telkinių, kad kvepėjo labai nemaloniai. Dėl to kanalai buvo užpildyti 1892 m.

…tos kreivos senamiesčio gatvės…

Nuo 1945 m. Perlebergas buvo sovietų armijos garnizonas. 21-oji motorizuotų šaulių divizija čia stovėjo iki 1991 m. Perleberge taip pat buvo įsikūrusi VDR pasienio karių puskarininkių mokykla „Egon Schultz“. Dabartinis miestas labai patrauklus, jį pavadinčiau mažuoju Liubeku. Lygiai taip išdėstytos gatvės kiaušinio formos senamiestyje, lygiai taip jį juosia vanduo, taip pačiai miestas “kvepia” viduramžiais su savo išlikusia architektūra ir įdomia istorija. Tiesa, bokštas čia vienintelis, ir Perlebergo nepavadinsi septynių bokštų miestu. Bet bokštas tikrai vertas dėmesio, kaip ir Šv. Jokūbo bažnyčia, pradėta statyti 1280-aisiais ir baigta 1916 metais, kuomet reikėjo pakeisti nuo žaibo iškrovos sudegusį bažnyčios stogą.

Miesto rotušė ir tolėliau esanti šv. Jokūbo bažnyčia.
Šv. Jokūbo bažnyčios altorius.
Šios nuotraukos autorius Riccardo Bäcker. Praktiškai nėra galimybės nufotografuoti bažnyčios iš arti – pernelyg arti kitų namų fasadai. Todėl turėjau padaryti nuotraukos reprodukciją, kad galėtute susidaryti pilną vaizdą.

Ir pabaigai – miesto simbolis „Perleberger Roland“ (Perlebergo Rolandas), pastatytas Didžiojo turgaus aikštėje, priešais buvusią biblioteką. Rolando figūra minima jau 1498 m. 1546 m. ​​jis buvo iš naujo pastatytas iš smiltainio. Užsakovas buvo savivaldybė, o darbus atliko vietiniai meistrai. Figūros aukštis – 4,26 metro.

Perlebergo Rolandas.

Nuo 2016 m. Perlebergas pervadintas nauju vardu – Rolandstadt (Rolando miestas). Bet naująjį miesto pavadinimą kol kas naudoja tik vietos gyventojai. Tūkstantmetės istorijos neištrinsi juk… Ar vienu, ar kitu pavadinimu šis miestas, bet bent jau man paliko labai gerą įspūdį. Užsukite kada nors čia ir Jūs!

Autoriaus nuotraukos.

(Bus daugiau)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite