Netoli Pūstapėdžų kaimo stūkso senos nebenaudojamos kapinės. Ūkininko dirbamu lauku apsuptos, apaugusios krūmais ir šimtamečiais medžiais padabintos liudija amžinojo poilsio vietą. Ant kalnelio įsikūręs kapinynas jau nebeturi nei antkapių, nei paminklų. Žaliomis samanomis apaugę guli buvusios kapinių tvoros stulpų likučiai.
Kad čia būta kapinių liudija šiais laikais statytas paminklas, kuriame iškalti žodžiai: „Mažųjų Būdežerių kaimo senosios kapinės vadinamos prancūzkapiu“.
Neseniai aptikau ilgaamžės Pūstapėdžių kaimo gyventojos, 1892 metais gimusios Kostancijos Karužaitės-Arbataitienės užfiksuotus liudijimus. Sengalvėlė pasakoja apie prancūzmetį. Apie iš rytų į vakarus besitraukiančius Napoleono kariuomenės vyrukus. Mažoji dalis jų po nepavykusio žygio į Maskvą bandė grįžti į vakarus. Šaltos žiemos speige, lapkričio mėnesį, temperatūra nukrisdavo iki minus dvidešimt laipsnių. Nuo šalčio sustirę prancūzai mirdavo prie vietinių namų durų.
Anot Kostancijos kapinės netoli Pūstapėdžių vadinamos šimtametėmis ir jos skirtos tik vietiniams gyventojams: „(Senasis) Kelias ėjo prie Vembrės upelio. Upelis buvo didelis – arklius maudydavo. Upelis buvo didelės gylės, buvo didelės pelkės, sunku pereiti. Netoli tilto buvo didelis kalnas ir močiutė sakydavo, kad prancūzai sušalę ten palaidoti. Močiutė dar matė prancūzus. Kai pamelždavo karvę, tai prancūzai reikalaudavo pieno ir mušdavo karvę, kad duotų pieno. Kai malkas sušalusius prancūzus rinkdavo ir kavodavo. Vėliau tiesė naują kelią ir pastatė naują tiltą, kaip dabar eina.“
Užrašytuose liudijimuose pasakojama apie Pūstapėdių pono palaikus. Čia turbūt kalbama apie buvusį dvaro savininką. Kapinėse ant kalnelio kažkada buvusi koplyčia: „Koplytėlėje, sklepe, kai ponas numirė, palaidojo poną. Dvaras kapinėms daugiau žemės nedavė. Ten buvo daug medžių – viską išpjovė. Kai mirė ponas, tai pastatė koplytėlę. Dabar dar yra didelis jovaras ir nevalna išpjauti. Atvažiuodavo kunigas laikyti mišias tik prie caro. Vėliau kunigas neatvykdavo.
Sklepas išmūrytas labai seniai, – tęsia pasakojimą močiutė, – dabar įkritęs stogas. Po karo dar buvo išlikusios medinės skulptūros, kurios vėliau buvo sudegintos. Buvo senas šventos šeimynos paveikslas. Ant tinko buvo užfiksuoti metai – 1880-81. Pati koplyčia buvo statyta iš pilkų didelių plytų. Prelatas Matas Dabrila apžiūrėjęs koplyčią galvojo panaudoti plytas savo tvartams, bet suprato, kad jos netinkamos.
Kai gegužinės ar birželinės maldos būdavo, tai žmonės be kunigų giedodavo koplytėlėje. Stovėjo Kristaus statula, medinė – buvo apie dviejų metrų aukščio. Bet viską per karą sukūreno.“ Šie Kostancijos Karužaitės Arbataitienės liudijimai buvo užrašyti 1987 metais.
Karštą 1812 m. birželio mėnesį į Vilkaviškio kraštą suplūdo daugiau nei pora šimtų tūkstančių karių. Kolona nusidriekė kelis kilometrus link Marijampolės. Visi ruošėsi žygiui į rytus. Apie Napoleono atvykimą į Vilkaviškį amžininkas rašo taip: „Saulei leidžiantis, kelyje pamatėme dulkių debesį. Trimitai pranešė apie imperatoriaus atvykimą. Po kiek laiko pasirodė Napoleonas, sėdintis bričkelėje, kurią pats važnyčiojo. Trimitai jojo priekyje, o jį supo palyda susidedanti iš kelių kavalerijos karininkų. Napoleonas dėvėjo savo legendarinę mažą kepuraitę“.
Vyriausias kariuomenės vadas maršalas Nėjus nakvojo Paežerių dvaro rūmuose, o Napoleono svita išsiskleidė palapines Vilkaviškio dvaro prieigose. Kaip visi žinome Vilkaviškyje karvedys paskelbė atsišaukimą skelbiantį karą Rusijos imperijai.
Karo žygis į rytus pasibaigė nesėkme ir prancūzai traukėsi per Vilkaviškio rajoną į vakarus. Sako sušalusiems karininkams iš milinių išlupinėjo sidabrines sagas. Manoma, kad Vilkaviškio rajone yra išlikusi ne viena Napoleono karių kapavietė.
Jolita Žalgirytė savo straipsnyje rašo, kad „Iki šiol šalia Gižų pieninės yra kauburys, kurį anot pasakojimų, šalmais supylė Napoleono kariai, – mat ten stovėjęs imperatorius ir žvelgęs į pražygiuojančias armijos voras.
Prie plento iš Vilkaviškio į Pilviškius, maždaug už pusantro kilometro nuo miesto, alyvomis ir brūzgais apaugusios stūkso pamirštos mirusių Napoleono karių kapinaitės.“
Netrukus minėsime 215-tas Napoleono apsilankymo Vilkaviškyje metines. Tikimės, kad pavyks aptikti ir daugiau didžiojo karo genijaus pėdsakų mūsų krašte.
