TEN
Ten, kur kryžkelėje rymo kaimo kryžius
Kučiausko Romo, Gižų seniūno,
Statytas, gyveno Valaitis, o už Rausvės –
Dūminio trobelė su baltomis langinėmis,
Toliau gyveno Žilinskų Vladelis, ne giminė,
O jo akordeonas kartu su Prano Maziliauskų
Skripka išvingiuodavo gražiausias melodijas.
Tai jis, mano krikšto motinos Kastulės vyras.
Ją ims į žmonas turtingas ūkininkaitis –
Biedniokią Šilkalnio kaimo merginą,
Bemokslę, bet darbščią ir dainingą audėjėlę.
Pranas savanoriu tarnaus Lietuvos kariuomenėje,
Kur su kariniu orkestru dalyvaus daktaro
Jono Basanavičiaus laidotuvėse okupuotame
Želigovskininkų Vilniuje ir su orkestru
Pūsdamas fleitą nušals lūpas, tad
Paims į rankas smuiką ir gros vakarais savo
Keturioms dukrelėms prieš miegą Vienos valsus.
Ir aš ten su jo dukromis bėgiojau pro Padolskynę
Senąja, smėlėtąja Šilkalnio ūlyčia. Ir su Valaitukais
Žaisdavome skiniuką, o pavargę pūškuodavome
Rausvėje , kur drumstame vandenyje iš meldų
Medžiodavome rankomis baltašonius mekšrus,
O tinklu traukdavome ir judrias lydekaites.
Dabar Valaičio kalnelis alksniais aptekęs,
O Rausvė apsigobė maurų patalais, palikusi
Tik prisiminimą.
…Ten, kur vaikystėje buvo pasaulio pradžia ir pabaiga.