Antradienis, 3 gruodžio, 2024
Daugiau
    PagrindinisKitos temosDingusio Rūdos kaimo elegijos (X)

    Dingusio Rūdos kaimo elegijos (X)

    TEN               

    Ten, kur kryžkelėje rymo kaimo kryžius

    Kučiausko Romo, Gižų seniūno,

    Statytas,  gyveno Valaitis, o už Rausvės –

    Dūminio trobelė su baltomis langinėmis,

    Toliau gyveno Žilinskų Vladelis, ne giminė,

    O jo akordeonas kartu su Prano Maziliauskų

    Skripka išvingiuodavo gražiausias melodijas.

    Tai jis, mano krikšto motinos Kastulės vyras.

    Ją ims į žmonas turtingas ūkininkaitis –

    Biedniokią Šilkalnio kaimo merginą,

    Bemokslę, bet darbščią ir dainingą audėjėlę.

    Pranas savanoriu tarnaus Lietuvos kariuomenėje,

    Kur su kariniu orkestru dalyvaus daktaro

    Jono Basanavičiaus laidotuvėse okupuotame

    Želigovskininkų Vilniuje ir su orkestru

    Pūsdamas fleitą nušals lūpas, tad

    Paims į rankas smuiką ir gros vakarais savo

    Keturioms dukrelėms prieš miegą Vienos valsus.

    Ir aš ten su jo dukromis bėgiojau pro Padolskynę

    Senąja, smėlėtąja Šilkalnio ūlyčia. Ir su Valaitukais

    Žaisdavome skiniuką, o pavargę pūškuodavome

    Rausvėje , kur drumstame vandenyje iš meldų

    Medžiodavome rankomis baltašonius mekšrus,

    O tinklu traukdavome ir judrias lydekaites.

    Dabar Valaičio kalnelis alksniais aptekęs,

    O Rausvė apsigobė maurų patalais, palikusi

    Tik prisiminimą.

    …Ten, kur vaikystėje buvo pasaulio pradžia ir pabaiga.

    PARAŠYKITE KOMENTARĄ

    Prašome parašykite savo komentarą
    Prašome parašykite savo vardą

    SAVAITĖS SKAITOMIAUSI

    spot_img

    SAVAITĖS CITATA

    Frydrichas Nyčė

     „Kuo aukščiau skrendame, tuo mažesni atrodome tiems, kurie nemoka skristi." Laimos Grigaitytės nuotrauka.

    RENGINIAI

    spot_img
    spot_img
    spot_img