Sekmadienis, 10 lapkričio, 2024
Daugiau
    PagrindinisKitos temosSveiki atvykę į Marijampolę!

    Sveiki atvykę į Marijampolę!

    Marijampolė

    Nuo mažens savo Pasaką turim,

    Savo princus ir savo tarnus.

    Tik, deja, su Vaikystės kepurėm

    Dingsta mūsų svajonių dangus.

    Dingsta rūmai, karaliai ir sodai,

    Puošnūs rūbai, stebuklai visi.

    Taip pilkai, taip liūdnai, taip vienodai

    Tiksi Laikas dienų bruzdesy.

    Tuščios dienos, bespalvės gatvės

    Ir darbai neįdomūs visai.

    Mūsų miestas alsuoja vienatve,

    Nusibodusiais skamba varpais.

    Bet juk miestas nekaltas, jei žmonės

    Neatranda grožio jame,

    Kai po savo dienų kelionės

    Žengia kojos miesto žeme.

    Jei nemato gaivinančių parkų,

    Akmeninių centro takų.

    Trūksta laiko pagirt miesto tvarką,

    Pasakyt iš širdies: „Puiku!“

    Kad ne gėda prieš mūsų kaimynus,

    Prieš svečius iš kraštų tolimų.

    Miesto spalvos, ne valgiai, ne vynas

    Kviečia eiti iš savo namų.

    Kai grįžtu aš į miestą savo,

    Su kitais jį palygint galiu.

    Ir anksčiau jis vilionėm alsavo,

    O dabar pripažint privalu:

    Paslaptingos fontanų spalvos,

    Parko medžių rami atgaiva.

    Būtent čia nejaučiu vienatvės,

    Šiam mieste aš jaučiuosi SAVA…

    Sveiki atvykę į Marijampolę!

    Tik nesakykit, kad Šešupė jums – ne upė,

    Kad suvalkietis jums  – jau ne žmogus.

    Geriau, šiltai prie zelikio sutūpę.

    Ant jo išsidžiovinkit pantaplius.

     Neporinkite mums, kad jūs plėškės nematėt,

    Vogelio rankoje neteko jums turėt,

    Kad jums į delną neįdūrė dratas,

    Neteko stuboje šaltoj gulėt.

    Kad jūsų žiurkšte nespindėjo klemerukas,

    Kad nedegė su blynais skaurada,

    Kad nežavėjo jūsų sielos ūzarukas,

    Neapsisukdavo nuo gladijų galva.

    Paimdavot matiką, vėl pasakę „aisu“,

    Pro kurkes ir kitus baisius paukščius,

    Palikę tvarte kanabėką  baisų,

    Eilinį kartą vėl pro runkelius ir pro barščius.

    Močiutė ne be reikalo kalbėjo:

    Kap usiklosi, tep, vaikeli, teks gulėt“.

    Nebaisūs suvalkiečiai – broliai,

    Tik reikia mūsiškai mokėt kalbėt.

     

    Laiškas grafienei Pranciškai Butlerienei

    Ką  pasakytumėt šiandien, Pranciška,

    Grafiene iš labai senų laikų?

    Dėkotumėt visiems ar peiktut viską,

    Sukurtą rankom vėlesnių kartų?

    Šiandien tiek gatvių, parkų ir mašinų,

    Į dangų galvas kelia pastatai,

    Tiek daug kalbų jauni miestiečiai žino

    Ir vardas miesto tariamas labai tvirtai.

    O buvo  tik nedidelis kaimelis.

    Starapole vadinos ir tada

    Nuėjot savąjį Rožančių kelią –

    Bažnyčiai buvo surasta vieta.

    Išdygo vienuolynas. Jau vienuoliai

    Pradėjo Marijampolę statyt.

    Jūs viską prižiūrėjot itin uoliai.

    Norėjot ateitį šviesiom spalvom matyt.

    Tik moteris jūs buvote: našlė, seniūnė,

    Kuriai rūpėjo ne vien  dvaro, darbo reikalai.

    Nors ir žinojot – neuždės karūnos,

    Širdis pasakė: „Miestą kurti privalai!“

    Ir susijungė du maži miesteliai,

    Ir buvo pavadinti Marijampolės vardu.

    Visi suprato, ką grafienė ir vienuoliai gali

    Kultūra, švietimu, o ne kardu.

    Tik išmintinga moteris galėjo

    Mums dovanoti miestą iš tiesų,

    Kad Jūsų nenuvilsime, tikėjot,

    Todėl dėkoju lūpomis visų.

    Gražėja ne vien Jūsų vardo gatvė,

    Miela Šešupė ir toliau ramiai tekės.

    Šiame mieste negalima vienatvė

    O Jūsų mums reikėjo ir reikės…

    PARAŠYKITE KOMENTARĄ

    Prašome parašykite savo komentarą
    Prašome parašykite savo vardą

    SAVAITĖS SKAITOMIAUSI

    spot_img

    SAVAITĖS CITATA

    Entonis Hopkinsas

    „Prisimink, tavo laimė ir mirtis ateis pas tave reikiamu laiku. Ir tu nė velnio negali to paveikti.“ Laimos Grigaitytės nuotrauka.

    RENGINIAI

    spot_img
    spot_img
    spot_img