Gražių jums švenčių! Metai baigia išdalinti viską: rūpesčius, abejones, džiaugsmus. Likę dienos lyg žaisliukai tviska, nebegrįždamos, deja, pas mus. Kūčios dovanojo mums ramybę, susiklausymą ir liūdesio šiek tiek. Jau pasiekėm svarbią Gruodžio ribą, kai taip noris STEBUKLU TIKĖT. Kai VILTIS čia pat, šalia, prisėda, apkabina švelniai per pečius, Kai Kalėdos – spindinčios Kalėdos – barstė perlais
Plačiau
Žiurkė Sukas greitai Laiko ratai, baigias mano – Žiurkės – metai. Žmones jie nuvylė baisiai, o juk buvo tokie skaičiai! Dukart du ir dukart nulis, tarsi saulė ir mėnulis! Tiek pareikalavo valios šitų metų „Kaukių balius“. Pratūnojo jie urveliuos tarsi žiurkės arba pelės. Samdėsi vieni „Barborą“ – negalėjo „eit į orą“, Užsienin ne daug kas vyko, be
Plačiau
„Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“ O juk buvo tokie vakarai: Saulė, vasara, vakaras, gėlės, Kai širdis man kartojo :„Gerai, Danguje tik lengvi debesėliai!“ Kai sūpuoklės vis kilo aukštyn, Aš skridau su jomis tarsi vėjas, Bet ir Laikas skubėjo greityn, Barstė Būtį vilties trupinėliais. Nuskubėjo Vaikystė basa Ir Jaunystė lyg vaškas ištirpo. Pina Vasara saulės kasas, „Suvalkijoj vėl vyšnios prisirpo“... Tas tirpstantis laikas Tas tirpstantis laikas,
Plačiau
Ieškokit savojo paparčio žiedo visada. Ne tik tada, kai Joninių naktis miegot neduoda, Kai džiugina jus sniego arba obelų pūga – Balta balta, gera ir glostanti tarsi paguoda. Lai Joninių lauže ir vėl sudegs Mūs smulkios bėdos, rūpesčiai, intrigos. Vieni jį rasti spės, kitiems nepasiseks, Trečius galbūt „pagaus“ nelauktos Meilės ligos. Juk Joninės – tik vasaros šitos pradžia. Kokia
Plačiau
Taip lengvai mes atiduodame kitiems Taip ilgai brandintą gimtą žodį, Knygnešių takais, keliais tremties, Vežtą, grūdintą, širdy nešiotą. Katekizmo žodžiai paprasti, Liuterono Mažvydo rašyti, Amžiams bėgant, nepamesti, neprarasti Ir šiandieną aukso raidėm švyti. Na, ir kas, kad dulkės padengė senas knygas, O jų autorių vardus ištrint mėgino Laikas, Daug blogiau, kad per globalizacijos sunkias bangas Kirvarpos į mūsų gimtą žodį taikos. Nebelieka
Plačiau
*** Piene, piene, nuostabi gėlele, Sveikini pavasarį ir vėl. Medžiai savo baltus žiedus kelia, Tyliai klausinėdami, kodėl Taip pasikeitė pasaulis šitas. Nebemato skubančių dienų. Lyg ne jam šis Laikas parašytas, Kviečiantis ištarti „Ateinu!“ Paklausyti vėlei paukščių trelių, Pasidžiaugti kilimu žolės, Apkabinti gaivų grožį vėlei Ir skrajot su vėjais, ir mylėt! Dingo džiaugsmas, čiulbesiu pražydęs, Ateitis – lyg temstanti naktis. Tiktai nerimas šį keistą metą
Plačiau
Metai baigiasi Bėgo, nubėgo šie metai greiti, Rūpesčiais mėnesius klodami. Rodėsi, viskas dar ateity, Lėkėm su jais ieškodami Savo prasmingų, laimingų dienų. Savo taip trokštamo džiaugsmo. Laukėm, kol Meilė ištars: „Ateinu!“, Viltį brandinom, ne skausmą. Lėkė savaitės greitais traukiniais, Dienos nuskriejo lėktuvais. Grįžt metų pradžion jau niekas neleis, Jų neatšauksi – lyg šūvio. Tik sumirgėjo gegužis žiedais, Vasaros karštis „paglostė“, Net apie rudenį sakom „Kadais...“, Esam
Plačiau
Rudens simfonija Į rudeninę puokštę įsilieja Ir vėjo gūsiai, ir lietaus lašai, Ir auksaplaukis skubantis rugsėjis, Ir pirmos šalnos – sniego pranašai. Ir kuždesys tylus bejėgių lapų, Ir deimantinė rudenio žolė, Ir liūdesio paminklais medžiai tapę, Nakties šaltos paglostyta gėlė. Ir vėl ruduo simfoniją užgroja, Įpindamas kitokius vis jausmus, Vėl metų ciklą mėnesiai kartoja, Nustebindami, džiugindami mus. Rudens allegro toks veržlus, toks greitas, Lyg
Plačiau
Vasarėlė, auksaplaukė vasarėlė Kaip kasmet plačiai vartus atkėlė. Vėl prie stalo, kvepiančio avietėm, Ir paukščius, ir žmones pasikvietus, Saulės šiluma visus vaišino, Vėl taures pripylė pienių vyno. Joninių žiedais stalus nuklojo, Ryto rasomis visus viliojo. Kažkodėl tik MEILĖ neskubėjo. Gal kitu vardu ją šaukt reikėjo?.. Irenos Tamulynienės nuotrauka.
Plačiau
Vasaros darbai (pagal Donelaitį) Lietuvėlė mūsų maža Skuba vytis Europos brolius, Juk lemtinga ta atkarpa, Per kurią mes nuo jų nutolom. Kaip norėtume būti šalia Prancūzijos ir Vokietijos, Kad klastinga priešų galia Negrasintų. Mes jų nebijom. Juk praėjo jau būrų laikai Ir tikrai ne mėšlavežis rūpi, O gal mes atsilikę vaikai, Atkeliavę į klestintį ūkį? Kur tiek blizgesio, tiek šviesų! Technologijos naujos vilioja… Viskas sukas
Plačiau
Įtikt mums, moterims, labai sunku: Mums nepatinka ir kai karšta, ir kai lyja, Kad viskas vyksta mums nepatogiu laiku, Kad gal per greit mus raukšlės pasivijo. Kai myli mus, mums irgi negerai – Galbūt anas geresnis? Turtingesnis? Net jei mums stalą dengtų aitvarai, Kaimynui tektų gal skanesnis kąsnis? Kai spintos lūžta nuo parėdų ir daiktų, Sutikime – nėra kuo
Plačiau
Pavasario linksmybės Kaip kasmet „Sveiks, svieteli margs!“ Vėl pasveikina žemę saulė, Tais pačiais Donelaičio keliais Atskubėjus į mūsų pasaulį. Vėl atnešus viltis ir džiaugsmus, Vėl darbais apipylusi žmones, Užrakinus žiemos vartus, Palinkėjus sėkmingos kelionės Varnoms, šarkoms, pelėdoms, gandrams, Žiurkėms, kurmiams, pelėms ir musėms, Ir gyvūnams, ir vabalams, Netgi tiems, kas nespėjo pabusti. Kai lakštingala vėl užgiedos Savo giesmę „Kinkyk, Jurguti...“, Pasidžiauksim linksmybėm gamtos Ir suprasim :
Plačiau
Aš ieškojau tavęs saulei tekant, Dienai tampant skaudžia lyg žaizda, Nors tu būtum iliuzijų takas Ar pavargusio senio lazda. Nors tu būtum gležnutis žiedelis Ar mažylio šilta šypsena. Gal manajai neskirta tu daliai, Neatplauksi kaip laumių daina. Na, ir kas. Aplankysi gal kitą. Jis tave apkabins ir priglaus, Gal jo knygoj esi išrašyta Kaip nurodymai iš dangaus... Irenos Tamulynienės nuotrauka.
Plačiau
Su Naujaisiais Metais Mes nesirenkam savo gyvenimo Jį visiems dovanoja Lemtis. Tiktai metai lyg dūmai iš kamino Kalba mums: „Praeitis. Dabartis“. Tiktai metai nužydi kaip gėlės, Patirties kaupia lobius brangius Ir ištirpsta kaip lengvas šešėlis, Nešdami per painius likimus. Bet kartu tiek šviesos dovanoja, Tiek gerumo ir žodžių švelnių. Su žirgais baltakarčiais nujoja, Tupia snaigėm ant mūsų delnų. Mūsų metai. Tokie nevienodi. Ir gerai
Plačiau
Kalėdos Kalėdiniai stebuklai išsipildo, Jei jais lyg krentančia žvaigžde tiki. Ir Angelas kalėdinis sušildo, Jei jį lyg draugą nuoširdžiausią sutinki. Lyg vėjas skriejantis pradings te ligos, Nukris mūs bėdos tarsi žiedlapiai balti, Sutirps lyg snaigės skausmas ir intrigos, Mėnulis šypsos vėl kalėdinėj nakty. Už metų vartų mes paliksim negeroves, Lyg sausos malkos degs jos židiny. Nelaimių nebebus. Lai jos nesikartoja. Jos lyg
Plačiau
Pasakykit, kad geras buvau: Nei įkandau aš jums, nei aplojau, Su visais ir visom draugavau, Dėl tuštybių paikų nekovojau. Juk Lemtis skyrė būti draugu - Neišduoti žmonių, jiems padėti, Kad jų turtui būtų saugu, Kad galėtų kam širdį išlieti. Nesigraužkit, aš liksiu šalia, Nors manoji valdžia greitai baigias: Horoskopo tokia valia, O jis keičias ir tirpsta kaip snaigės. Ir ant kiaulės aš
Plačiau
Tik svečiai Šioj žemėj mes tiktai svečiai, Trumpam atvykę paviešėti. Ne valdiškai, o „privačiai“ Gėles auginti, duoną sėti, Apgaubti angelo sparnais Ir širdimi visus sušildyt, Gyvent Lemties skirtais planais, PASAULIUI MATANT, ŽEMEI GIRDINT... Rudenio lapai Lapai krinta. Rudenio tyloj Jie be galo liūdną maldą kalba. Jie supranta, viskas baigsis tuoj, Nepadės jau niekieno pagalba. Juk pavasarį vėl bus kiti. Jie taip pat pasauliu šiuo gėrėsis. Glaus
Plačiau
Visi mes – mokytojų mokiniai. Pirmūnais ir vidutiniokais buvę. Sakysit: visa buvo jau seniai Ir vaikiškos svajonės jau pražuvę. Nešiojo vėjas mūsų svajones Ir blaškė lyg laivus po klaidžią jūrą. Neklausėm mokytojų, kur Lemtis nuves Kodėl lyg kortos mūsų viltys griūva. O gal gyvenimas nenuskriaudė ir mūs? Ir džiaugsmo davė. Ir vargų pridėjo. Šiandien, statydami savus namus, Sau primenam mes rudenio
Plačiau
*** Nesakykit, kad nemėgstate rudens, Nors rudenis liūdesys lyg gripas plinta, Kad jums nepatinka rūkas virš vandens Ir lyg kasos gluosnio šakos nukabintos. Kad praeinat abejingi pro klevus, Pro šermukšnį, pro saulėgrąžą, kaštoną, Kad nenorit parsinešt jų į namus, Kad nepagiriat kaimynams gerą orą? Bobų vasara trumpai nusišypsos Ir lietaus užuolaida bus užrakinta. Saulė vėl gailės mums šilumos, šviesos, Pastebėsim, kad
Plačiau
Negaliu praeiti pro nukritusius kaštonus Tarsi obuolius nukritusius renku, Priglaudžiu netaisyklingus, storus, plonus, Negalėdama nuo jų atplėšt akių. Net pati nebežinau, kuo jie patinka Ir kodėl kaskart namo nešuos. Kažkodėl prie jų vėl delnas „limpa“ Ir su jais savais namais vėl dalinuos. Juk žiema ateina, ji neglosto Lapų nuplėštų, žmonių ir augalų. Tų, kurie jau „išplaukia iš uosto“ Ir, kuriems padėt
Plačiau