Pagrindinis > Kitos temos > Tas tirpstantis laikas

Tas tirpstantis laikas

„Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“

O juk buvo tokie vakarai:

Saulė, vasara, vakaras, gėlės,

Kai širdis man kartojo :„Gerai,

Danguje tik  lengvi debesėliai!“

Kai sūpuoklės vis kilo aukštyn,

Aš skridau su jomis tarsi  vėjas,

Bet ir Laikas skubėjo greityn,

Barstė Būtį vilties trupinėliais.

Nuskubėjo Vaikystė basa

Ir Jaunystė lyg vaškas ištirpo.

Pina Vasara saulės kasas,

„Suvalkijoj vėl vyšnios prisirpo“…

Tas tirpstantis laikas

Tas tirpstantis laikas, tas skubantis kelias

Pūkus pienių vaikos, nešioja, kol gali.

Pavasaris greitas ir vasaros puotos.

Gyvenimo kraitis talpus ir spalvotas.

Tos dūžtančios svajos, tos viltys vilioklės

Lyg  rudenio skaros, senoviškos  koklės.

Tai mūsų pasaulis, namai mūsų šičia.

Ir gėlės, ir saulė, laukai ir bažnyčia.

Vaikai ir anūkai, tėvai ir seneliai,

 Ir rūpesčių rūkas, ir džiaugsmo takelis…

Kur Tu?

Kur tu,  Laime, nuskubėjai?  Ar  nebeateisi?

Kartų tiek užsukt žadėjai? Kur dabar slėpeisi?

Tik rausvi Dienos šešėliai, saulę paskandina.

Liūdesys, žaibu atskriejęs, Džiaugsmo žiedus skina.

Vakaras apkloja žemę purpurinėm drobėm

Iš Dienos aruodų semiam subrandintą  lobį:

Ką įvertinti nespėjom, tai, ko nepamatėm:

Laukėm Laimės  tarsi fėjos, aukštus bokštus statėm.

O ji buvo tik mergaitė, laikanti kraitelę.

Paskubėjome praeiti, kai aplink taip žalia…

Komentaras “Tas tirpstantis laikas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite