***
Jau Rugpjūtis. Jau kerta javus.
Krenta jie tarsi karo aukos.
Likęs vasaros laikas žavus
Glosto medžių nuauksintus plaukus.
Mėnuo pilnas – protingas piemuo –
Lyg avis žvaigždeles surikiuoja.
Užmarštin plukdo Letos vanduo
Tai, ką Vasara ši dovanojo:
Neišsenkančias karščio bangas
Ir gaivinančius vasaros vakarus,
Nugenėtas medžių šakas,
Žaibo įžiebtus miško ugniakurus.
O kai kur nuo gausybės vandens
Net gimtųjų namų nebeliko
Žmonės jau nebelaukia rudens,
Nežinodami, kas jų tyko.
Viską griauna gamtos galia.
Savo dėsnius, bausmes savo turi.
Prieš jos galią bejėgiai, deja,
Žmonės mena nykštukų būrį…
***
Sukruskime visi! Jau baigias Vasara!
Į Rudenį varteliai atkelti.
Nubyra dienos tarsi vaiko ašaros.
Nekaltinkim dėl to savęs. Mes nekalti.
Eikliais žirgais jau Vasaros vežimą
Beširdis Laikas vėl kažkur išveš.
Kodėl ir vėl į širdį smelktis ima
Juodasis Liūdesys? Jį vėl priglausiu aš.
Suspėkim pasidžiaugt, dar žydi gėlės,
Vanduo malonus ir vaiskus dangus.
Spalvingą vėliavą aukštai iškėlęs,
Rugpjūtis vėl keliauja per rugius.
Prie vartų jau Ruduo. Jis beldžias tyliai,
Nedrąsiai, tarsi nekviestas svetys.
Vis tiek, lietaus lašais į mus prabilęs,
Nuplaus neišsipildžiusias viltis…
***
Paskutinis vasaros mėnuo
Su vos juntamu rudens atsidūsėjimu.
Pilnas laiko lyg vandens dubuo.
Jį ištaškėm, pasidžiaugti nesuspėjome.
Nužydėjo viltys gėlėmis,
Nunešė svajas pietinis vėjas.
Vasaros darbai debesimis
Nuplaukė, net vykdyt nepradėjus.
Liūdna matant nukirstus rugius,
Kupeton sukrautą kvapnų šieną.
Vis dažniau apniūkstantis dangus,
Vis trumpėjančios dar šiltos dienos.
Ir nostalgiški rugpjūčio vakarai,
Ir rūkai lyg piene paskandinantys.
Kaip prie laužo būdavo gerai
Pasėdėti nuo uodų vis ginantis…
Visko buvo: saulės ir lietaus.
Paukščių klegesio, gėlių margumo.
Nepavyt dienų tekėjimo spartaus,
Neišsaugot saulės stebuklingo rūmo…
Irenos Tamulynienės nuotrauka.