Prieš 30 metų rugpjūčio 27 d. Vilkaviškio profesinės mokyklos stadione įvyko pirmasis Sąjūdžio mitingas. Neaprėpiama žmonių jūra vilnijo priešais tribūnas. Žmonės stovėjo ir pirmą kartą po penkiasdešimties metų tvirtai rankose spaudė trispalves. Tribūnose švietė užrašas: ,,Čia mūsų žemė – Lietuva!“
Nuo atmintinų dienų prabėgo 30 metų. Jau užaugo Nepriklausomos Lietuvos jaunoji karta. Tų dienų įvykiai virto istorija. Ką žino jaunoji karta apie dienas, įvardintas ,,dainuojančia revoliucija“, Sąjūdžiu?
Likimui lėmus teko būti tų istorinių įvykių ne tik stebėtoju, bet ir dalyviu. Šis pasakojimas – tik bandymas pažvelgti į tų dienų įvykius ir nepriskiriant sau jokių nuopelnų prisiminti mūsų antrosios respublikos atgimimo ištakas.
Pirmasis laisvės gurkšnis
Birželio 3-iąją Lietuvos mokslų akademijoje įvykęs Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio įkūrimas nebuvo išviešintas žiniasklaidoje. Per Lietuvą keliavo žygeiviai, ekologinių žygių pradininkai su trispalvėmis ant dviračių. Vilniuje kažkas vyko, bet Vilkaviškyje buvo tylu. Liepos pradžioje apsilankiau Vilniuje ir patekau į mitingą prie M. Mažvydo bibliotekos. Plazdėjo trispalvės. Kalbėtojai kėlė ekologines problemas: uždaryti Visagino atominės elektrinės trečiajį bloką, saugoti Baltijos jūrą ir panašiai. Kažkokie vaikinai (gal saugumiečiai) į mitingą einančius su tautinėmis vėliavomis ragino jas nuleisti ir suvynioti.
Susitikau su kurso bičiuliu istoriku Albinu Visockiu. Jis dėstytojavo pedagoginiame institute. Kalbėjome apie Lietuvos istorijos ,,baltąsias dėmes“ , iš jo plačiau sužinojau apie Lietuvos Persitvarkymo sąjūdį.
Išliko prisiminimai
Jau mokyklos suole iš savo kaimynų pasakojimų turėjau gan platų Lietuvos istorijos vaizdą. Sibiro tremtinio K. Žilinsko, Lietuvos mylėtojų J. Skystimo, Lietuvos kariuomenės puskarininkio J. Balandos ir kareivio J. Kairio pasakojimai buvo tikrosios Lietuvos istorijos pamokos. Vilniaus universitete rinkausi Lietuvos istorijos studijas. Tais tolimais 1966 m. universitete buvo įkurta Lietuvos istorijos katedra. Specializavausi pas etnografę profesorę P. Dundulienę. Mums tuomet dar dėstė smetoninių laikų dėstytojai: dr. Br. Dundulis, dr. P. Kulikauskas, prof. J. Jurginis, prof. J. Žiugžda. Pirmomis studijų dienomis dėstytojas P. Dosčioras pakvietė užpildyti anketą ir klausė, kurie istorijos įvykiai labiausiai domina ir kelia neaiškumų. Pamenu, įrašiau 1918–1920 m. ir 1940–1941 m. Lietuvos istorijos įvykiai.
Prof. J. Jurginio paskaitos žavėjo. Jos skyrėsi nuo prof. J. Žiugždos paskaitų. Šis istorikas falsifikavo Lietuvos istoriją, vis teigdamas apie Rusijos indėlį Lietuvos istorijoje. Pamenu, pas profesorių turėjome seminarą apie 1941 m. birželio 15-osios įvykius. Tema vadinasi ,,Tarybų Lietuvos atkūrimas 1940 m.“ Gerai išstudijavęs paskutiniojo Lietuvos Vyriausybės posėdžio istoriją, drįsau rusofilo profesoriaus paklausti: ,,Kodėl reikėjo įvesti tankus į Kauną?“ Prof. J. Žiugžda atsakė: ,,Tankai turėjo įbauginti buržuaziją, kad ji negalėtų užgniaužti socialistinės revoliucijos Lietuvoje.“
Diplominiam darbui pas prof. P. Dundulienę pasirinkau temą ,,Lietuvių liaudies pavasario šventės“ (Velykų papročiai). Gavau leidimą dirbti spec fonduose. (Tai prieškario laikų leidiniai, žurnalai, spauda). M. Mažvydo bibliotekoje perverčiau prieškario laikų spaudą, istorikų darbus. Savo temoje nagrinėjau Velykų papročius. Tuomet perskaičiau pasakojimus apie savanorių kovas, Vasario 16-osios minėjimus.
Su prof. P . Dunduliene ekspedicijose apkeliavau Dzūkiją, Aukštaitiją. Įstrigo atmintyje Perlojos istorijos tyrinėjimai. Profesorė paragino rinkti medžiagą apie Perlojos 1918-ųjų metų respubliką. Teko apklausti gyvus tų įvykius dalyvius. Pirmą kartą sutikau ir tikrą pokario partizaną Juozą Kaminską. Jo tėvas žuvo 1923 m. kovose su lenkais. Mano pašnekovas išdrįso smalsiam studentui parodyti sučaižytą nugarą: ,,Žiūrėk, studente, čia ženklai iš Lukiškių kalėjimo“, ir pridūrė: „Miške dar yra trys sutepti automatai, kai ateis laikas, išsikasime.“
Gimęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis pabudino jaunystėje patirtas tikros Lietuvos istorijos patirtis. Gal todėl tais 1988–1989 metais su paskaitomis buvau kviečiamas į įvairius kaimelius, rašiau į tuometinę ,,Pergalę“, ,,Gimtąjį kraštą“.
Pažintis su sąjūdiečiais
Grįžęs iš Vilniaus drįsau svajoti apie Sąjūdžio grupės įkūrimą Vilkaviškyje. Kartą gatvėje sutikau radijo žurnalistę Birutę Pavlovienę. Ji užkalbino sakydama: ,,Pats domiesi Lietuvos istorija, gal prisijungtum prie kuriamos Sąjudžio grupės?“ Rinkomės ankštame jos darbo kambarėlyje, berods, „rajkoopsąjungos“ pastate. Ten atvyko Gižų K. Baršausko vidurinės mokyklos direktorius A. Bagušinskas, gydytojas V. Mickevičius, mokytojai iš V. Vitkausko vidurinės mokyklos, A. Simanavičius, L. Čeplevičius, V. Piečiukaitis ir kiti. Rinkdavosi pirmieji sąjūdiečiai V. Vitkausko vidurinėje, ten įvyko ir pirmasis platesnis viso rajono sąjūdžio besikuriančių grupių susirinkimas. Tuomet buvau tos mokyklos vadovas ir K. Janulaičio paklausiau, ar gali priimti į grupę vadovą, nes pirmieji sąjūdiečiai buvo eiliniai mokytojai. Grupėje dalyvavo mokytoja Stasė Dambravienė, mokytojai A. Zeikus, A. Simanavičius, S. Vabalas, mokytojai iš Kybartų Gema ir Juozas Jurkynai, bartninkietis P. Dadurkevičius. Viešosios bibliotekos direktorė Asta Velioniškienė pasiūlė pirmiesiems sąjūdiečiams rinktis bibliotekos patalpose. Grupės lyderiais tapo Kostas Janulaitis ir Artūras Simanavičius. Netrukus Artūras Simanavičius su Algiu Zeikumi parengė pirmąjį savilaidinį laikraštėlį ,,Sąjūdžio balsas“. Pirmuosius numerius Kybartuose rengė ir mokytojai Gema ir Juozas Jurkynai. Tuomet nesiaiškinome, kas buvo tie pirmieji Sąjūdžio drąsuoliai. Iš žurnalistės Valės Čeplevičiūtės prisiminimų praėjus 30 metų: „Manau, kad idėja burtis į Sąjūdį Vilkaviškyje iš Vilniaus parsivežė manotėvelis mokytojas Leonas Čeplevičius. Jam ir jo bičiuliai mokytojui Kostui Janulaičiui manau ir kilo idėja kurti Sąjūdžio grupę“. Grupė suaktyvėjo, prasiplėtė įsijungus energingam bekompromisiniam mokytojui Artūrui Simanavičiui, literatui ir oratoriui Algiui Zeikui, gydytojui Vidui Mickevičiui, mokytojui tremtiniui Valentinui Piečiukaičiui. Jie ir sudarė pirmojo Sąjūdžio branduolį“.
(Bus daugiau)
R. Eidukevičiaus nuotraukose – akimirkos iš pirmojo Sąjūdžio mitingo Vilkaviškyje.
Iš Alytaus buvau atvažiavęs į šį mitingą.Atsimenu, kaip Urbonas pasižadėjo daugiau nepersekioti kunigų, mat jau “persitvarkė”.
O patevis Antanas Zemaitis nieko nepapasakodavo ? Nejaugi tik kaimynai?