Pagrindinis > Kitos temos > Dvelkiant vasarai

Dvelkiant vasarai

Vasaros darbai  (pagal Donelaitį)

 Lietuvėlė mūsų maža

Skuba vytis Europos brolius,

Juk lemtinga ta atkarpa,

Per kurią mes nuo jų nutolom.

Kaip norėtume būti šalia

Prancūzijos ir Vokietijos,

Kad klastinga priešų galia

Negrasintų. Mes jų nebijom.

Juk praėjo jau būrų laikai

Ir tikrai ne mėšlavežis rūpi,

O gal mes atsilikę vaikai,

Atkeliavę į klestintį ūkį?

Kur tiek blizgesio, tiek šviesų!

Technologijos naujos vilioja…

Viskas sukas keistu ritmu,

Net nemąstant, nepamatuojant,

Kad nepertraukiamomis šaknimis

Tai su protėviais mūsų suaugę.

Miestus grindžiame akmenimis,

O medžius išgenėjam paslaugiai.

Upės, pievos, miškai, ežerai

Jau ne mano, ne tavo, ne mūsų.

Donelaitiškas Pričkus tikrai

Nepaverstų jų savo būstu.

Bet juk jis – tolima praeitis

Ir pamokymai jo mums nesvarbūs.

Žemdirbiai ir be jo pasodins,

Gal paprašę Europos pagalbos.

Pamiršti jau seniai linai

Ir rugiagėlės nemėlynuoja.

Juk Europa – visų namai,

O lietuviai migruoja, migruoja…

Kai teisybės nerandam namuos,

Kur seniai jau savų negirdim,

Nors galėtume bent paguost.

Ar priglaust, ar padėt, ar sušildyt.

Tik to skubančio laiko tėkmėj

Vis mažiau jau užuojautos lieka:

Abejingų tiek daug, o padėt

Nebemokam, jei Pričkus neliepia…

 

Tėvo dienai

 Nuskubėjo tas laikas. Nubiro.

Lyg nebuvo tada gyventa.

Tai kodėl atminimai pažiro,

Tarsi kojos palietė krantą?

Tai kodėl lyg vaikystės gėlės,

Tarsi sapnas iš miegi išnyra.

Praeities nuostabus šešėlis,

Šitoks artimas. Šitoks tyras?

Tėčio rankos. Sudiržusios, sunkios

Ir tie žodžiai… Nesumeluoti.

Dar prisimena. Dar aplanko.

Tik jau skuba juos Laikas nušluoti.

Jis lyg vėjas dienas išnešioja.

Tarsi duoną metus atriekia.

Tai, kas buvo, nesikartoja,

Tik širdy tarsi deimantai lieka…

  

Vaikystė

 Vaikystės dienos. Jos nesikartos.

Ir jau  nebesugrįžti į tą laiką,

Nors grįžtame kasmet prie suartos dirvos,

Kasmet takais lapus smarkuolis vėjas vaikos.

Vis tiek smagu nors retkarčiais  mums prisimint:

Vaikystės pievas ir slėpynių džiaugsmą.

Taip gera būdavo gėlių vainiką pint

Ir laukti, laukti, kada mes užaugsim.

Pasaulis vėrėsi visais garsais, visom spalvom.

Jis stebino, jis džiugino, žavėjo.

Keliavome šios pasakos žaliom kalvom,

Lyg paukščiai skriejom su vaikystės vėju.

Norėjosi paskęsti žydinčioj lankoj,

Pagaut balandį ir paliest gražuolį drugį

Ir viską gaut čia pat, šiandien ir tuoj.

Argi svarbu, kokį dievulis davė ūgį?

Vaikystės gėlės nužydėjo ir, deja,

Spalvų ir kvapo jau nepakartosi.

 Tik sapnuose išliks žalia veja,

 Tik atminimais ją ir beužklosi…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE