Kai vasara išeina
Žaibų botagų nuplakta, liūčių numerkta, saulės ir vėjo nugairinta vasarėlė suklupo prie rugsėjo vartų ir… nebepakilo. Jos nublukusį apdarą (ak, veltui jį ryškiomis spalvomis bando gelbėti jurginai, astrai, kardeliai) pasigauna naktis, švysteli aukštyn ir taip apgaubia juo visą dangaus skliautą – nors tamsoje tespindi išeinančios vasaros grožio šviesa!
…Vasara išėjo – grožis pasiliko. Jis švyti nakties vėsos žiburiuose, rasų ilgai prausiamose pievose, pamažu jau prarandančiose žalumą, pirmųjų arimų alsavime, sunokusių obuolių lengvame siūbavime. Vasara išėjo, prie rugsėjo slenksčio palikdama brandą – lyg pilną derliaus kraitę. Subrendo ilgesys, laukimas, subrendo žodžiai ir jausmai – lyg sveikas rugio grūdas. Štai šiuo brandžiu grožiu, gaubiamu išminties, širdis įeina į sėjos metą, lyg žiemkentį į rugsėjo dirvą paleisdama svajones – tegul jos pildosi ir būsimą speigą atlaikydamos, ir apmirimą, ir džiugaus prisikėlimo sulaukdamos.
…Rudens priešaušris, tebeplieskiančių kardelių taureles jau apraizgydamas rūkais, kviečia į startą. „Tegul kiekvienas judėjimas turi tvirtą kryptį“, – išminties gaubiama širdis pataria atskaitos taške – Rugsėjo 1-ojoje – stabtelėjusiai kuriančiajai sielai. Tvirta ryškia kryptimi – ir rugio grūdo byrėjimas garuojančion dirvon, ir rankos, siekiančios apgaubti, glostyti, ir žodis, virstantis kūnu, ir brandi meilė, pražystanti tobulu grožiu. Taip pildysis net drąsiausios svajonės. Taip bus kuriamas naujas pasaulis – geresnis, gražesnis, brandesnis. Ir kas kitas, jei ne tavo rankos, jį, sukurtą iš širdies šviesos, šildys žvarbiuose rudens vėjuose…
Prie Rudens lygiadienio vartų
Žemėn krintančių obuolių dunksėjimu rugsėjis palydi vasarą, tą basakoję laumę ugningomis akimis, palaidomis rugių spalvos kasomis. Vasara išeina neatsisveikinusi, tik jos šypseną dar atspindi ištuštėję vandenų liepteliai, o nebylią pagarbą jai atiduoda nostalgiškoje ramybėje sustingę medžiai (dar žali, dar nepalytėti šalnos teptukų).
Vasara išėjo… Jos paskutinis valiūkiškas mostelėjimas išnyko rugpjūčio ūkanoje – lyg akmenėlis, krisdamas į ežerą, suvirpindamas lygų jo paviršių, ir vėl – tyla… Žaliakasės laumės – vasaros – burtas tebežaidžia ramiame vandenyje: užmarštį šaukdamas, prisiminimus plaudamas. Vanduo – tai gyvybės elementas, turintis galių prikelti tai, kas gyvenimui skirta, ir numarinti – kas neturi teisės gyventi. Vanduo – ta amžina versmė, nurimstanti naujam tekėjimui jėgas sukaupti, naujai gyvybei syvus subrandinti, – laumės-vasaros burtą paslėps ilgam: iki jos sugrįžimo. O ji sugrįš klegesiu apdalindama pasaulį, spalvomis nutaškydama žemę, šviesa papuošdama širdį – kad čia ir vėl gyventų viltis.
Vasara išėjo… Nakties ramybėje žvaigždžių simfonijas dangus jau groja rudeniui. Šaltas alsavimas baltu ūku nusileidžia ant žolės ir… nudegina basas kojas. „Jau ne laikas braidyti rasoje”, – kužda rugsėjis, žadėdamas palikti už Rudens lygiadienio vartų tai, kas iki alpulio draskė širdį, kas skaudžios praeities nagais kapojo sielą, kas neleido skristi jai į žvaigždes, kas nerimo naktimis juodą skraistę ant akių užleido.
Vasara išėjo… Tolstančios saulelės spinduliais nuskaidrintas veidas šypsosi, tik… kažkaip liūdnai, ilgesingai. Miklūs pirštai supina plaukus į tvirtą kasą – kad įsišėlęs vėjas jų netaršytų. Lengvas drebulys, perėjęs nuo pečių per visą kūną, duoda ženklą įsisupti į šiltą skarą. Tai jau ruduo… Lauktas – nelauktas – būtinas…
Taip pravirksta rudenys
…Taip pravirksta rudenys: nepaguodžiama rauda, čaižoma žvarbaus vėjo, – lyg išduota širdis, skaudžiai deginama sutryptos meilės žarijų. Ir nereikia jai jokių banalių „gyvenimo išminties“ trupinių – ji žino tik staugiančios vėtros dainą, kurioje aukščiausia gaida skamba neviltis ir vėjams išbarstytos iliuzijos. Tik ruduo tesupranta šią dainą – joje ir skausmingi žemės atodūsiai, ir vienišo paukščio sulytas, aukštyn nebepakylantis sparnas, ir valiūkišką lengvumą praradę debesys…
…O plaštakė svaja tebešokinėja dar vasara plieskiančių jurginų galvomis, godžiai traukia obuoliais pakvipusios žemės svaigumą, voratinklių gijomis šluosto rugsėjo ašaras ir lietaus marška vėsina iškankintos širdies žarijas – kad ramybė čionai sugrįžtų, kad viltis neviltį išprašytų…
…Taip nuplauna dangus sūrią ašarą, taip širdies žarijas verčia plėnimis… Ir neliks nevilties čia, ir rauda tuoj nutils, ramią giesmę vėl paukštis užtrauks tuoj. Jis pakils iš ugnies, nudažytos krauju, pelenuose sau guolį suradęs…
…Obuoliais kvepianti ir spalvingais jurginais plieskianti žemė dar alsuoja ta pačia vasaros svaja. Čia nėra pabaigos, čia rudens ašaros išgrynina meilę: dek, širdie, trypta sutrypta, raudok neišraudojamą neviltį – tik taip tu gali tapti auka šventam meilės aukurui, ant kurio – paties gyvenimo slėpiniai, amžinas „esu“ čia ir dabar. Net rudeniui verkiant…
…Pakelk nuo žemės raudonšonį obuolį. Jo tobulame apvalume – nesibaigiantis gyvenimo ėjimas ratu: vakarykštes ašaras nušluosto šiandienos džiaugsmas, o rytojaus viltis gyvenimą, kaip tą paukštį feniksą, kiekvieną kartą pakelia iš pelenų… Tik meilė lieka amžina – visas vaivorykštės spalvas sugėrusi, visas širdis išgryninusi šventam savo aukurui…
Su pirmųjų šalnų geluoniu
Su vis vėliau ateinančiais rytais ir vis anksčiau vakarėjančiu dangumi – į rudeninį nerimą, pilną gausos ir artėjančios rimties. Tokios, kokia lieka akimis nulydėjus trikampėmis virtinėmis išplasnojusius paukščius.
…Šalta rasa degina basas kojas, iki pat širdies gelmių nutvilko pirmųjų šalnų geluoniu – dar būsimu, dar laukiamu su tuo pačiu nerimu. O sieloje – malda… Tyli, bežodė, tariama širdies tvinksniais. Už praėjusios vasaros kaitrą. Už sulytas, bet saulės nugairintas ir vėjo nudžiovintas kasas. Už pilną mišką riešutų, o sodą – obuolių. Už laukinį ilgesį, virstantį palaiminga pilnatve. Už meilę – tokią didelę gaivalingą jėgą, kuriančią tobulesnį pasaulį, artinančią žmogų prie Dievo!
…Tik žvakės apšviestame lange – jaukūs vienas prie kito palinkę šešėliai. Už lango – tyliai šnabždasi obelis su vėju. Neapsakomo tyrumo ir skambumo rudens melodija apglėbusi žmones šiapus lango ir medį bei vėją – anapus. Nebėra skubėjimo, nebėra kankinamai grąžomų rankų – yra akimirka, virstanti amžinybe, šiltos rankos, šildančios kitas rankas. Ir yra be galo tobulas klausymas – girdėjimas – suvokimas – supratimas… Ir obelis nepyksta ant vėjo, ir vėjas nelaužo obels šakų – jie reikalingi vienas kitam po žvaigždėmis nusėtu dangumi, kaip ir tie žmonės už lango, apšviesti tik žvakės šviesos…
…Su viltimi ženkime rudens takais, su meile, su pilnatve ir širdies ramybe…
