Tik svečiai
Šioj žemėj mes tiktai svečiai,
Trumpam atvykę paviešėti.
Ne valdiškai, o „privačiai“
Gėles auginti, duoną sėti,
Apgaubti angelo sparnais
Ir širdimi visus sušildyt,
Gyvent Lemties skirtais planais,
PASAULIUI MATANT,
ŽEMEI GIRDINT…
Rudenio lapai
Lapai krinta. Rudenio tyloj
Jie be galo liūdną maldą kalba.
Jie supranta, viskas baigsis tuoj,
Nepadės jau niekieno pagalba.
Juk pavasarį vėl bus kiti.
Jie taip pat pasauliu šiuo gėrėsis.
Glaus juos saulės spinduliai šilti
Ir žmonėms vėl bus gaivus pavėsis.
Žmonės kaip tie rudenio lašai.
Jie kaip lapai žemėn nukeliauja.
Buvę didvyriai ar pranašai
Greit pavirsta tiktai dulkių sauja.
Laikina
Viskas laikina šitam pasauly.
Mes taip pat kaip žiedai – laikini.
Tik maža dalelytė saulės,
Nuo gimimo vilties vedami.
Lyg žvaigždėms paskirtą orbitą
Rodo mums visagalė lemtis –
Ilgą, trumpą, bėdom kaišytą.
Einam mes, vis bijodami klyst.
Mes taip pat kaip žvaigždės užgesim.
Ar pritruks kas vienos žvaigždės?
Ką pradėjom, deja, jau netęsim.
Ar dėl šito kas nors liūdės?
***
Kaip greitai tas gyvenimas nubėga:
Tik atsikėlei – ir diena jau už pečių.
Palieka jis vaikystės gilų sniegą,
Padovanoja nuostabiausių patirčių.
Kažkur išsiveda jis mūsų artimuosius.
Vienus anksčiau, kitus galbūt vėliau.
Jam nesvarbu, ar skųsiesi, ar guosies,
Kad ta širdies gėla mus liečia vis giliau.
Ji nesitraukia. Niekur neišeina,
Nors metai skrenda tarsi vėjai devyni.
Tokia ta mūsų čia buvimo kaina.
Mirtis neskęs netgi giliausiam šuliny.
Juk tiek kartų jau užbaigė šį kelią,
Kuriuo šiandien keliaujame ir mes…