Daukšių (Marijampolės sav.) miestelio ir jo apylinkių gyventojų jau seniai nestebina įspūdingi akmenys, aptinkami pačiomis netikėčiausiomis aplinkybėmis. Tačiau praėjusį pavasarį lauke tarp Daukšių ir Vidgirėlių kaimo ūkininko rastas milžiniškas akmuo nustebino net ir daug mačiusius šio krašto žmones.
Milžinas, kurio nepajėgė iškelti
Dirbdamas žemę ūkininkas vėl užkliudė kliūtį. Toje vietoje žemės ūkio padargai buvo nukentėję ir anksčiau, todėl šįkart nuspręsta išsiaiškinti, kas slypi po žeme.
Pradėjus kasti paaiškėjo, kad tai – akmuo. Ir ne bet koks. Kasant iš vienos pusės, paskui iš kitos, jo pabaigos vis nesimatė. Bandymai milžiną pajudinti taip pat buvo nesėkmingi.
Žinia apie neįprastą radinį greitai pasklido po apylinkes. Atsirado ir norinčių padėti – gimė graži idėja akmenį iškasti bei pargabenti į Daukšius, kad jis taptų miestelio puošmena ir išskirtiniu akcentu.
Tačiau sumanymo įgyvendinti nepavyko. Manoma, kad apie 150 tonų sveriančio akmens ištraukti nepajėgtų nė viena turima technika. Spėjama, jog šis ledynmečio laikus menantis milžinas savo vietoje guli tūkstančius metų. Galiausiai iškasta duobė buvo vėl užpilta žemėmis, kad ūkininkas galėtų toliau dirbti lauką.
Muziejus, gimęs iš viso gyvenimo aistros
Daukšių kaime, kur kryžiuojasi senieji kryžiuočių keliai, pelkės ir kūlgrindos saugo paslaptis, 2025-ųjų rugpjūtį buvo atidarytas unikalus muziejus, subūręs istorijos, kalbos ir runų paslapčių ieškotojus. Jo įkūrėjas – runų (runų etimologija, anot tyrinėtojo, – įpjovimas, žaizda, „rona“) tyrinėtojas, kraštotyrininkas ir trijų knygų („Gališkos runos“, „Egiptas, skitai, lietuviai runomis“ ir „Nojaus ugnis runose“) autorius, kilęs iš šio krašto, Juozas Šeimys.
Juozas Šeimys (beje, jau dabar čia, tėvų namuose, ir laiko daugiau praleidžiantis nei bute Marijampolėje) visuomenės akims pateikė savo gausią senovinių radinių kolekciją, kauptą nuo mokyklos.
Penkis dešimtmečius laukusi kolekcija
Naujasis muziejus – išskirtinis reiškinys ne tik Marijampolės savivaldybėje, bet ir visoje Lietuvoje. Tuo metu, kai kaimiškose vietovėse uždaromos mokyklos, bibliotekos ir kitos kultūros įstaigos, naujo muziejaus atsiradimas primena ryškų šviesos spindulį.
Dar būdamas moksleivis J. Šeimys pradėjo rinkti akmeninius kirvukus, amuletus, peiliukus, antspaudus, papuošalus, vadinamuosius dievų stabų akmenis ir kitus radinius. Dešimtmečius jie gulėjo dėžėse po lovomis, laukdami savo laiko. Ir sulaukė!
Mitologiniai akmenys – gyvoji krašto istorija
„Čia tokia vieta, – sako J. Šeimys. – Mano tėvai pasakojo, jog seniau, dar Smetonos laikais, didelių akmenų buvo pilni laukai. Po karo daug jų susprogdino, daug tiesiog palaidojo ir tik nedidelį dalį pavyko išgelbėti“.
Vienas toks išgelbėtas akmuo puikuojasi J. Šeimio sodybos kieme. Ne paprastas akmuo, o mitologinis! Pasak runų tyrinėtojo, mitologinis akmuo būna stalo formos, prie jo žmogaus ranka prisilietusi, dažnai būna ir paženklintas. Štai jo kieme esantis akmuo išraižytas runomis. Šio akmens paskirtis jau ir atmenamais laikais buvo ypatinga, mat prie jo vykdavusios kaimo Sekminių apeigos, o akmenį visi vadino Blynų akmenimi. Buldozerinės melioracijos metu tą akmenį atvežė į akmenų sąvartyną. Laimei, jį ten J. Šeimys ir užmatė, ir, gavęs bendrovės pirmininko leidimo, parsigabeno į savo sodybą.
Kitas mitologinis akmuo – savotiškas riboženklis, esantis prie kelio, už Daukšių. Runų tyrinėtojas ant akmens pastebėjęs du ženklus, simbolizuojančius Saulę ir Sūduvą. Dovinės upė anksčiau skyrusi Sūduvą nuo Lietuvos, o šis mitologinis akmuo, kaip minėta, – ribožeklis, kalbantis apie Sūduvos dvasią, liudijantis krašto tapatybę.
Akmenys – ypatinga puošmena
Akmenys šiame krašte (ko gero, ne vien šiame – visur Lietuvoje) tampa svarbiu dekoro elementu. Įdomu tai, kad sodybos puošiamos čia rastais akmenimis. Kitą kartą labai sunkiai žemės atiduotais. Štai ir čia gyvenančių Irmos ir Žydrūno Leonavičių sodyboje vis tik į akis krenta akmenys bei jų kompozicijos. Tai ne atsitiktinumas. Irma neslepia, jog būtent akmenys ir yra sodybos puošimo varomoji jėga.
Akmenimis „užsikrėtę“ abu sutuoktiniai: ir patys nuo laukų renka, ir iš pažįstamų, draugų, žinančių jų silpnybę, parsigabena šiems pasiūlius. Leonavičių namų aplinkoje akmenų daug, tačiau ypatingas dėmesys čia vienam ypatingam akmeniui, turinčiam ir ypatingą istoriją visomis prasmėmis.
Niekam jau ne paslaptis, kad pro Daukšius į Amalvos ežerą senaisiais laikais ėjusi kūlgrinda – ji ten tebėra, tik kas žino – kur tiksliai?, tačiau spėjama, kad dabartinę Leonavičių ganyklą ji tikrai kirtusi. Kad spėjimo būta ne iš piršto laužto, pirmiausiai įsitikino Irma. Eina moteris pas karves į ganyklą – pieva akmeninga, o kadangi akmenims moteris neabejinga, dairosi: bene pamatys ką nors ypatingo. Pamato. Gražus nedidukas akmenėlis, tiksliau, jo paviršius. Pakels jį – neįmanoma iš žemės ištraukti, matyt, jau ne toks nedidukas. Sumeta, jog be pagalbos neišsivers, pasikviečia vyrą, kuris akmenį iš žemės paimti bando su įrankiais, pirmiausiai – kastuvu. Kasa gilyn, o akmuo tarsi augtų. Vyras mato – pastangos bergždžios, tad toliau nebesistengia, tačiau minties iškasti akmenį neatsisako. Pasisamdo traktorių ir… į paviršių ištraukiamas milžiniškas be galo gražus akmuo, kuris tapo ypatingu sodybos puošimo akcentu. Akmuo ne tik ypatingų formų, raštų, spalvų, bet ir paslaptingų ženklų, kurie verčia tikėti apie garbingą ir išskirtinę jo istoriją.
Kūlgrindos dar neatskleidė visų paslapčių
Pasak J. Šeimio, seniau šiose vietose plytėjo didžiulės girios, pelkėta Almava, todėl kūlgrindų buvo ne viena. Vėliau, vykstant melioracijai, senieji keliai buvo sunaikinti arba paslėpti.
Kur yra viena iš senųjų kūlgrindų, vietiniai žmonės dar žino, tačiau jos pasiekti šiandien beveik neįmanoma – kelią užstoja tankūs šabakštynai ir sužėlusios pelkės.
Galbūt būtent todėl Daukšių kraštas iki šiol išsaugojo tiek daug neatskleistų paslapčių – nuo ledynmečio milžinų iki mitologinių akmenų ir senųjų baltų kelių?
