JAU
Jau šventa Ona šviežia duona pakvipo:
Baltuoja kviečių, rugių laukai.
Zajančkauskas kinko bėrius į kertamąją,
Sukasi sparnai Žvingilo laukų plotuose.
Mano draugas Julius Zaleckas mojuoja
Išdidžiai medine šake, suklodamas pėdus,
Balta skarelių vora vos spėja pilnus
Usnių pėdus tvirtai surišti. Čia ir mano
Mama nuogomis rankomis gobia pėdą,
Ne ką mažesnį už mane, dešimtmetį pyplį.
Aš sėdžiu ant Rausvės kranto prie Kazlausko liepto
Ir regiu, kaip gružlės judina mano plūdę
Iš kamščio nuo šampano, mano meškerės
Išpjautos iš lazdyno prie Gurbšilio miško.
Ir veriu žuveles ant karklo vytelės,
Po to išdidžiai aukštai laimikį laikydamas
Praeinu pro Balandų Izabelės langus.
Vakare vyrai baigia statyti gubas ir
Basomis žirgliodami per ražienas usniuotas
Susėda prie Rausvės, mirko kūnus gaivioje
Upelio brastoje ir parūkę naminio Antano
Bielskaus tabako lyg Volgos burliokai
Užtraukia ilgesingą dainą, kupiną jaunystės
Neišsipildžiusių svajonių ir lūkesčių:
„Išėjai tu rasotais takeliais, nebijojai tėvelio ir mamos,
Ant pirštelių skaičiuodamas žvaigždutes, tu sakei , kad mylėsi visados“.
Pirmu balsu veda balsingasis Rūškių Vitas,
Aukštai ligi debesų kyla mano motinos Salomėjos
Balsas lyg lakštutės trelė vakaro žarose.
…Krentu į pievą ir su daina, kylu į debesų patalus.