DAN Dan... Dan... Dan... – gaudžia Gižų bažnyčios varpas. Takeliais palei Rausvę Šilkalnio moterys ir vaikai Basomis mina juodą paupio taką ir už Paikio upelio Panyra į Gižų dvaro liepų alėją, ašaromis laistytą. Senoliai kalba, kad liepas sodinant baudžiauninkės Ašaromis laistė, o neklusniuosius pievoje, Plaktine Vadinamoje, kur už Dailidienės klojimo, plakė. Vasarą liepos žiedais apsipila ir kvepia medumi, O
Plačiau
JAU Jau šventa Ona šviežia duona pakvipo: Baltuoja kviečių, rugių laukai. Zajančkauskas kinko bėrius į kertamąją, Sukasi sparnai Žvingilo laukų plotuose. Mano draugas Julius Zaleckas mojuoja Išdidžiai medine šake, suklodamas pėdus, Balta skarelių vora vos spėja pilnus Usnių pėdus tvirtai surišti. Čia ir mano Mama nuogomis rankomis gobia pėdą, Ne ką mažesnį už mane, dešimtmetį pyplį. Aš sėdžiu ant Rausvės
Plačiau
KUR Kur nameliai, namai už klojimo seno, Ten rytais, kylant saulei, sugirgžda Seno šiaudiniu stogu namo durys. Ir kibirai sutarška plūktoje asloje. Ten Prie krosnies ugnies liežuviai apšviečia Šviesų motinos veidą. Ir tyliai suskamba Daina lyg ryto malda iš motinos lūpų. Ji ilgisi motinos savo, kuri jos neaugino, Tad ir melodija graudi, ir žodžiai skaudūs... Ji skamba man ir dabar,
Plačiau
VAI Vai, baltame sniege ištįso rogių kelias. Stasys Vizbara niūkčioja arklioką, ką tik atsivedęs iš Kačergiaus kluono kolchozo arklį. Bėris nerimsta, jis ilgisi šeimininko, Išvežto į Sibirą, įskundus kaimynui X – Tegul jo vardas išnyksta iš kaimo atminties. Tik Kazys Šulinskas jį prisimins Sugrįžęs 1956 metų pavasarį iš Sibiro tolių, O vėliau abu susės ant grabkrančio po kolchozo darbų Ir
Plačiau
OI Tai buvo rytai, kai sekmadienį Net sargiausi kaimo šuneliai užsnūsdavo Savo mažuose nameliuose, o vištų tuntai lekiodavo po kiemą, Prižadinti žąsų gagenimo. Triušiai mėlynomis akimis Baigščiai žvelgdavo pro vielų grotas, Laukdami to kito ryto, kai kieta tėvo ranka Paims juos už ilgų ausų ir kraujas Suvarvės jų trūkčiojančiose iš skausmo lūpose. Virtuvėje motina triušieną barstys druska
Plačiau
ACH Ach, lazdynų jūroje paskendusi Mano vaikystės kaimyno Jono ūkelė, Kur bičių aviliai per liepžiedį spiečiais dūzgia Seno sodo ūksmyne, ten užmerkęs akį Prisnūdo mažas prūdas – šioželkėlė, Kur teta Marija ryte klėtelėje žadina Dukrą šokėjėlę, ką tik grįžusią iš Robokso Žilinskų beržynėlyje... Ji miego pataluose gal sapnuoja tvirtas Mylimojo rankas ir karštus jo bučinius Prie kaimyno klėties prieklėčio. Senoji Magdalena suvytusiomis
Plačiau
ČIA Čia kyla baltas atminties rūkas Virš Rausvės žalių krūmynų. Kur žala karvė rupšnoja žalią atolą Ir žali žiogai goglinėja lyg pasiklydę vaikystės pasakų elfai, Kur Grigaičio trobelė margų žiedų jūroje, Kur Barzdaičio gilynė lyg Dzūkijos Ūlos akis Vilioja vėsuma ir gelme. Ten, Kur pavasarį lydekos kelia tuoktuves, Ten Baršauskų Antano armonika graudžiai verkia prie siauro liepto Ir skrieja melodija
Plačiau