Pagrindinis > Kitos temos > Dingusio Rūdos kaimo elegijos (II)

Dingusio Rūdos kaimo elegijos (II)

ACH

Ach, lazdynų jūroje paskendusi

Mano vaikystės kaimyno Jono ūkelė,

Kur bičių aviliai per liepžiedį spiečiais dūzgia

Seno sodo ūksmyne, ten  užmerkęs akį

Prisnūdo mažas prūdas – šioželkėlė,

Kur teta Marija ryte klėtelėje žadina

Dukrą šokėjėlę, ką tik grįžusią iš

Robokso Žilinskų beržynėlyje…

Ji miego pataluose gal sapnuoja tvirtas

Mylimojo rankas ir karštus jo bučinius

Prie kaimyno klėties prieklėčio.

Senoji Magdalena suvytusiomis lūpomis

Rytais maldą lukštena prisimindama savo sūnus,

Karo kulkų palydėtus į amžinybės rūkus su žydais

Rudžių giraitėje ir Vilkaviškyje.

Jos malda kyla virš aukštų medžių

Ir pinasi debesų raukšlėse , kol tyliai išnyksta

Tarp dangaus ir žemės.

Subarška kibirai. Tai jaunėlė dukra užvaduoja

Miegančią sesutę.

Kas gi čia žino, kas laukia merginų,

Kurios nežinos savo vaikų tėvardžių, 

Kai po metų suklyks troboje vaikelis…

Prie šulinio jau prausiasi jų senelis, mano vaikystės draugas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite