Pagrindinis > Kitos temos > Dingusio Rūdos kaimo elegijos (III)

Dingusio Rūdos kaimo elegijos (III)

OI    

Tai buvo rytai, kai sekmadienį

Net sargiausi kaimo šuneliai užsnūsdavo

Savo mažuose nameliuose, o vištų tuntai lekiodavo po kiemą,  

Prižadinti žąsų gagenimo. Triušiai mėlynomis akimis

Baigščiai žvelgdavo pro vielų grotas,

Laukdami  to kito ryto, kai kieta tėvo ranka

Paims juos už ilgų ausų ir kraujas

Suvarvės jų trūkčiojančiose iš skausmo lūpose.

Virtuvėje motina triušieną barstys druska ir pipirais,

Ir raugintų kopūstų sriuba pakvips plūktoje asla virtuvėje.

Tėvas atsisės galustalėje  ir dideliu rieznyko peiliu

Rieks vakar mamos iškeptą duoną,

Dar kvepiančią ajerais iš Rausvės pakrančių.

Duonelę pabučiuos guldydama riekes į molio lėkštę,

Po to motina padalins šaukštus ir šeimyna srėbs

Kopūstienę, triušio kaulelius mesdama po stalu išalkusiam Reksui.

Sesuo dar suinkš, kad jai kliuvo mažesnis kąsnelis,

Tėvas pliaukštelės jai per jos rankelę

Ir gruoblėtais pirštais paglostęs garbanotą  dukrelės galvelę

Dar įdės gardesnį kąsnelį į jos gėlėtą lėkštę.

…Vaikystės pietūs skaniausi pasaulyje,

Tokių neragavau nei Šveicarijoje, nei Vašingtone, nei Jeruzalėje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite