Ketvirtadienis, 5 gruodžio, 2024
Daugiau
    PagrindinisKitos temosDingusio Rūdos kaimo elegijos (IV)

    Dingusio Rūdos kaimo elegijos (IV)

    VAI

    Vai, baltame sniege ištįso rogių kelias.

    Stasys Vizbara niūkčioja arklioką, ką tik atsivedęs iš

    Kačergiaus kluono kolchozo arklį.

    Bėris nerimsta, jis ilgisi šeimininko,

    Išvežto į Sibirą, įskundus kaimynui X –

    Tegul jo vardas išnyksta iš kaimo atminties.

    Tik Kazys Šulinskas jį prisimins

    Sugrįžęs 1956 metų pavasarį iš Sibiro tolių,

    O vėliau abu susės ant grabkrančio po kolchozo darbų

    Ir  su buvusiu priešu mauks Šilkalnyje varytą samagoną,

    Užkąsdami lašiniais ir šutinta bulve,

    Abu prisimins jaunystės šokių siautulį,

    Kai  tuomet jauni štakietais skladė Antupių kaimo vyrams pakaušius

    Dėl vienos gražuolės, kurią vėliau nuvilios amerikonas iš Gižų,

    Stebindamas gižiečius pasistatęs Amerikos kaubojų rančas menančią stubą,

    Vienintelę Vilkaviškio ir Marijampolės apskrityje.

    Pro Rimavičiaus „špokinyčią“ link liepkelio slysta Vizbaros rogės,

    Pilnos iš mokyklos grįžtančių Šilkalnio snarglianosių.

    O jų didžiausias bidintelis Bielskų Jonas išstums mane iš rogių

    Ir aš išvirsiu į Zaleckynės griovį,

    Pilną minkščiausių pasaulyje sniego patalų…

    Ankstesnis straipsnis
    Kitas straipsnis

    PARAŠYKITE KOMENTARĄ

    Prašome parašykite savo komentarą
    Prašome parašykite savo vardą

    SAVAITĖS SKAITOMIAUSI

    spot_img

    SAVAITĖS CITATA

    Frydrichas Nyčė

     „Kuo aukščiau skrendame, tuo mažesni atrodome tiems, kurie nemoka skristi." Laimos Grigaitytės nuotrauka.

    RENGINIAI

    spot_img
    spot_img
    spot_img