Pagrindinis > Kitos temos > Dingusio Rūdos kaimo elegijos (I)

Dingusio Rūdos kaimo elegijos (I)

ČIA

 Čia kyla baltas atminties rūkas

Virš Rausvės žalių krūmynų.

Kur žala karvė rupšnoja žalią atolą

Ir žali žiogai goglinėja lyg pasiklydę vaikystės pasakų elfai,

Kur Grigaičio trobelė margų žiedų jūroje,

Kur Barzdaičio gilynė lyg Dzūkijos Ūlos akis

Vilioja vėsuma ir gelme. Ten,

Kur pavasarį lydekos kelia tuoktuves,

Ten Baršauskų Antano armonika graudžiai verkia prie siauro liepto

Ir skrieja melodija link Galecko sodybos gluosnių.

Švendruose raudės miega, vėžių patalai,

Upės kranto urveliuose pakloti lyg varlių kurkulai pavasarį.

Vasarą, birželio pradžioje, per Antanines, o gal per Jonines (jau neatsimenu), šienapjūtės

Pradėtuvės.

Tada Bulkauskų Vitas galanda dalgį, išplaktą kaimyno

Aksavero Kairio kaire ranka, metalo kieto plaktuko dūžiai

Ataidi Karvelių kieme,

Kur baikščios Karvelio dukrelės

Garbanotais sruogomis ir murzinais vaikystės veidais

Slepia būsimų baltaveidžių nuotakų grožį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE