Pagrindinis > Kitos temos > Dingusio Rūdos kaimo elegijos (VIII)

Dingusio Rūdos kaimo elegijos (VIII)

DAN

Dan… Dan… Dan… – gaudžia Gižų bažnyčios varpas.

Takeliais palei Rausvę Šilkalnio moterys ir vaikai

Basomis mina juodą paupio taką ir už Paikio upelio

Panyra į Gižų dvaro liepų alėją, ašaromis laistytą.

Senoliai kalba, kad liepas sodinant baudžiauninkės

Ašaromis laistė, o neklusniuosius pievoje, Plaktine

Vadinamoje, kur už Dailidienės klojimo, plakė.

Vasarą liepos žiedais apsipila ir kvepia medumi,

O bičių vaškas kvepia bažnyčioje, kur žvakes

Uždega zakristijonas Lenkaitis, ir netrukus

Kunigas lotyniškai žegnoja parapijiečius: „In nomine patrae, et filii…“

Nuo viškų suskamba moterų balsai,

Rankeles suglaudęs maldai suklumpa

Ir Šilkalnio vaikeliai, tvirtai pasiryžę nenusidėti,

Visą savaitę juos tikėjimo tiesų slapta mokė

Ne iš kantičkų, o iš gyvenimo jaunas kunigas Juozas Užupis.

Juos mokė ne tik maldų, bet ir gyvenimo tiesų.

Jo vardą nešiosiu nuo pirmos išpažinties giliai širdyje

Ir po 50 metų apkabinsiu tėvelį Užupį Juozą,

Veik sulaukusį 100  metų, medinėje Prienų bažnyčioje.

„Jeigu nutolsi nuo Dievo, – mokė, – būk maloningas žmonėms,

Daryk gera ir mylėk visus lygiai“.

Tie žodžiai lydėjo suklydimų bei paklydimų metais

Ir virto gyvenimu, kai žmonės džiaugėsi mano

Darbais ir poelgiais.

…Šviesusis kunige, prie tavo kapo sukalbėjau tris „Sveika, Marija“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE