Šįkart savo kūryba su skaitytojais dalijasi vilkaviškietė poetė Janina KURTINAITIENĖ, Vilkaviškio rajono literatų klubo „Seklyčia“ narė (daug metų vadovavusi klubui), Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narė, išleidusi keturias poezijos knygas: 2000 m. – „Spindulių tavųjų sidabru“, 2005 m. – „Rasotos žolės tyla“, 2010 m. – „Dvelksmas rugiuose“ ir 2017 m. – „Šešėliuotas mano gyvenimas“.
PAVASARIO LYGIADIENIUI
švelnumas suposi
ant mano rankos
lietaus lašeliuose
iš lėto brėško rytas
o beržo šakose
varnėnas žaidė meilę
pavasariu
kvepėjo rytas —
DURYS
aš iki durų
tavo atėjau
turbūt atleisk
tau pasakyt norėjau
jau laiko smiltys
nebeaštrino daugiau
žaizdų tų
kurios gal buvo mano
o gal tavo
ar verta vėl
iš naujo
grįžti praeitin
ir aiškintis
kas verta ko neverta
juk liko tiek
kad kartais nežinai
ar gyveni dar
ar klaidas kartoji
bet ar mokėsiu
pasakyti tau
kiek nemigos nakty
skaudi tiesa kainuoja
ir kaip gerai
kad durų niekas
man neatidarė – –
VISI MES BROLIAI
tavo ranką
broli laikiau
ir norėjosi
eiti ir eiti
per Visatos
tolius plačius
ir sutikus paukštį
pagirdyti
paklausyti žolės
ir lietum nusiprausti
ir bėgti ir bėgti
ligi žėmės
ir ligi dangaus
tavo ranką, broli
norėjau paglostyt – –
S. NĖRIAI
šitiek metų
laukei nesulaukei
šitiek metų
skausmo ir kančios
mes ieškojom
tvirtai žinojom
turi būt kas veda
link tiesos
ir širdis kuždėjo mums
jog kažkas vis tiek
dar paaiškės
negailėjo tau likimo
anei skausmo
anei klystkelių
tiesos
nepagailėjo
o tikrai galėjo
ir atleisti
ir sulaukti
atgailos – –
LAUKIMAS
viskas sustojo
sunku atskirti
kur rytas
kur vakaras
kur liūdesys
kur džiaugsmas
esam dabar
tarp dangaus ir žemės
gaudom kiekvieną žodį
pasaulis gyvena
tiktai laukimu…
TYLUMA
į tylumą nakties
žvaigždes sudėsiu
ant savo pristabdyto
jau gyvenimo
kur tiktai skausmas
laiko glėbyje
suprasti duodamas
jau nepasiekti aukštumų
sparnus jau neišskleisiu
ir nieko aš jau nepakeisiu
jau žais gyvenimą
kiti
kiti jau užkariaus
tas tolumas
ir aukštumas
o aš tiktai stebėsiu
kiek
vakar
šiandien ar rytoj
tokių naktų
man pažadėta
plevena žvaigždės
sukūrius gyvenimo
aš tik stebėsiu
į tylumą
nakties išėjusi – –
VAIKYSTĖS OBELYS
vaikystės obelys
į sapną pas mane atėjo
ir aš rinkau raudonus obuolius
jau pilną glėbį pririnkau
ir noriu dar ir dar
kaip gera jausti
kaip saugu turėti
tokia rami
jaučiausi šioje žemėje
kur aš gimiau
ši žemė
medumi per mano širdį
teka
ten telpa viskas
tėvai, namai, vaikystė,
žaidimai, duonos kepalas
o juk atrodo
tiek nedaug
tiktai vaikystės sodas
Janina Kurtinaitienė