Ketvirtadienis, 5 gruodžio, 2024
Daugiau
    PagrindinisKitos temosDingusio Rūdos kaimo elegijos (IX)

    Dingusio Rūdos kaimo elegijos (IX)

    Tą rytą, kai liepos pakvipo medumi,

    Labai anksti, gal šeštą valandą ryto,

    Kieme sugirgždėjo šulinio svirtis.

    Ten tėvas girdė kolūkio arklius, o mama

    Švelniai glostė man galvą, sakydama:

    – Kelkis, mano užvadėli, laikas važiuoti!

    Rankoje spaudžiu storą naminės duonos

    Riekę su šmulte užteptą. Ir dardu vežimo

    Gale  sėdėdamas į Antupius, kur Šilkalnio

    Ir Antupių vyrai matuos pievoje žymes ir įbes

    Kastuvus ten, kur juoduoja būsimos žiemos

    Šilima – durpės. Iš gilios duobės į krantą jas 

    Išmes tėvas spatu, tas ledynmečio liekanas.

    Iš ten, kur augo lazdynai, jų kevalai sproginės

    Ant kranto. Gal juos raiškė mūsų prabosčiai,

    Medžioję mamutus ir elnius, kad išgyventų.

    Jų nuogi urvuose vaikeliai ir suvargę senoliai.

    Kaimynas Jonas Linka vedžioja po juodą zumplą  

    Bėrį, tėvas ją drebia į medines šlypkes, ir nutįsta

    Juoda durpių juosta, kurią vėliau peiliu ilgu kotu

     Pjaustys lyg sviestą. O po savaitės sesuo, aš

    Ir mama eisime Ilgalaukiu per mišką, kur pievoje

    Durpių plytas vartysime, kantuosime ir dar po

    Savaitės jos vežime keliaus į malkinę.

    …O šiandien mes po darbo valgysime pusryčius –

    Lauknešėlį iš motinos margos skarelės. 

    Ankstesnis straipsnis
    Kitas straipsnis

    PARAŠYKITE KOMENTARĄ

    Prašome parašykite savo komentarą
    Prašome parašykite savo vardą

    SAVAITĖS SKAITOMIAUSI

    spot_img

    SAVAITĖS CITATA

    Frydrichas Nyčė

     „Kuo aukščiau skrendame, tuo mažesni atrodome tiems, kurie nemoka skristi." Laimos Grigaitytės nuotrauka.

    RENGINIAI

    spot_img
    spot_img
    spot_img