Birželio 23 d. Marijampolės savivaldybės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje vyko ilgai lauktas literatūrinis renginys – naujosios Odetos Willow ir Mariaus Žitkaus knygos „22:22“ pristatymas. Renginio moderatorė Odeta Pučinskienė subtiliai ir įtaigiai supažindino publiką su Odetos Willow ir Mariaus Žitkaus kūrybinėmis biografijomis, pabrėždama jų skirtingų stilių dermę bendrame kūrinyje „22:22“. Ji akcentavo, kad ši knyga – tai dviejų kūrėjų jautraus pasaulio susiliejimas, kuriame susitinka tiek moteriška intuicija, tiek vyriška logika, o tai leidžia istorijai atsiskleisti iš kelių emocinių perspektyvų. Pasak moderatorės, autorių bendradarbiavimas – tai retas atvejis, kai du balsai suskamba kaip vienas, sukuriantis gilią ir universalią patirtį skaitytojui. O atliekami jausmingi Audriaus Pučinsko muzikos kūriniai netikėtomis natomis įsiliejo į renginio atmosferą, sustiprindami emocinį knygos „22:22“ pristatymo krūvį. Jo atliekamos melodijos ne tik papildė pasakojimą, bet ir kūrė intymų, apmąstymams palankų foną, leidusį klausytojams dar giliau išgyventi knygos temų skambesį. Muzika tapo savotišku tiltu tarp žodžio ir jausmo – tyliai, bet galingai palietė kiekvieną širdį. Knygos autoriai Odeta Willow ir Marius Žitkus pasakojo apie knygos gimimą: idėjų šaltinius, kūrybinį procesą ir sinergiją dirbant kartu. Odeta Willow atskleidė „22:22“ knygos gimimą kaip emocinę dramą, kai širdis ima kalbėti garsiau nei protas. Autorė teigė, kad tai buvo tarsi polėkis eksperimentuoti su žanru. Marius Žitkus pabrėžė, kad simboliškas skaičius 22:22, tai sustojimo momentas, kai jų herojai klausia ar verta gyventi pagal protą, ar leisti sau jausti. Pagrindiniai romano veikėjai – Henrietė ir Matas – reprezentuoja dvi skirtingas, bet susiliejančias psichologines trajektorijas: moters, kuri sąmoningai atsisako meilės po trauminių patirčių ir vyro, kuris mokosi būti pažeidžiamas. Jų santykis vystomas ne per išorinius siužetinius įvykius, o per vidinę transformaciją, kuri perteikiama veikėjų dialogais, emociniais niuansais ir psichologiniais monologais. Autoriai teigė, kad tekstas – ne biografinis, bet konceptualus: Henrietė ir Matas gali eiti per gyvenimą daugelio galvoje.
Odetos Willow ir Mariaus Žitkaus romano „22:22“ pristatymas tapo ne tik literatūriniu renginiu, bet ir patyrimine instaliacija, kurioje susiliejo tekstas, teatras, muzika ir psichologinė refleksija. Renginys išsiskyrė savo dramaturgine struktūra, kurioje autoriai ne tik pristatė kūrinį, bet ir įkūnijo jo emocinį turinį per gyvus dialogus, simbolinius veiksmus ir vizualinius ženklus. Pristatymo metu autoriai akcentavo „tylos pradžios“ metaforą. Tyla čia suvokiama ne kaip tuštuma, bet kaip erdvė, kurioje gimsta tikrasis ryšys. Kūrybiniai intarpai – popieriniai drugeliai, kavos puodeliai su knygos simbolika – sustiprino patyriminį aspektą, kviesdami žiūrovą įsitraukti ne tik intelektualiai, bet ir emociškai.
Romanas „22:22“ išsiskiria psichologiniu gilumu, literatūriniu subtilumu ir terapiniu potencialu. Tai kūrinys, kuris tyrinėja emocinio artumo baimes, prisirišimo modelius, savivokos transformaciją ir meilės kaip sąmoningo pasirinkimo sampratą. Jis aktualus tiek individualiam skaitytojui, ieškančiam savęs, tiek poroms, siekiančioms gilesnio tarpusavio supratimo.
Po oficialios dalies romano kūrėjai pasirašė knygas, susirinkusieji galėjo asmeniškai pabendrauti, užduoti klausimus. Pristatymas vyko jaukioje, bet energingoje atmosferoje. Jautėsi tiek susikaupimas, tiek šiluma.
„22:22“ pristatymas – ne tik naujos knygos debiutas, bet ir gilus žvilgsnis į modernią lietuvišką prozą, kuri ieško balanso tarp racionalumo ir emocijų. Renginys sustiprino tikėjimą, kad literatūra yra ne tik asmeninė kelionė, bet ir kolektyvinis pokalbis ne tik autorių, bet ir kiekvieno skaitytojo. „22:22“ tai ne tik knyga. Tai būsena. Tai kvietimas į tylą, kurioje gimsta tikrumas. Skaitykite. Jauskite. Ir galbūt… atpažinkite save.
Indrės Difartaitės nuotrauka.
