Kuklumas, savikritiškumas – tai Algimanto SKINKIO, kūrėjo ir Kazlų Rūdos, „vizitinė kortelė“.
Pats kūrėjas gyvena įprastą gyvenimą, kuriame tarp kasdienybės darbų ir rūpesčių tikra atgaiva tampa į rankas paimtas medžio gabalas, kuris tol šildomas įgudusių pirštų, glostinėjamas specialias įrankiais, kol virsta susimąsčiusiu Rūpintojėliu ar rimtyje paskendusiu angelu. Meistras niekada neklausia – naudingas šis užsiėmimas ar ne, tiesiog žmogus nuolankiai paklūsta tai menininko kibirkščiai, vertusiai neramiai širdį plakti nuo pat vaikystės…
Po darbo vyrai eidavo alaus, jis – į dailės mokyklą
Algimantas Skinkys (g. 1963 m.) – tikras marijampolietis, mokęsis tuometinėse 2-ojoje ir 7- ojoje miesto vidurinėse mokyklose, vėliau – buvusiame Kalvarijos technikume, kurį baigęs ir dvejus metus „atpylęs“ sovietinėje armijoje, įsidarbino dabartinėje AB „Fasa“. Būtent nuo darbo šioje įmonėje ir prasidėjo ėjimas meno takais, nors užuomazgų, kaip minėta, būta nuo vaikystės. „Visi yra talentingi, tačiau ne kiekvienas savo talentą atranda, o atradęs puoselėja“, – įsitikinęs A. Skinkys. Meistras prisimena, kaip būdamas dar vaikas savo atostogas praleisdavo pas giminaičius kaime (šios patirties į nieką nekeistų, mat tiesioginis sąlytis su gamta vertė nuo pat mažumės pirmiausia grožėtis: vaizdais, formomis, spalvomis, gerti širdimi pačius tikriausius kvapus, vėliau lyg nesąmoningai visa tai bandant atkartoti popieriaus lape, medžio skiautėje…). Ko gero, net ne keista, jog mokydamasis technikume pagarsėjo kaip „paišytojas“: visi užrašai buvo, kaip pats sako, „apipeckioti“, o iš jo pieštų karikatūrų kikendavo ne tik studentai, bet ir dėstytojai, beje, vis akcentuodami, jog jis ne tą mokymosi įstaigą pasirinkęs…
„Fasoje“ dirbdamas, A. Skinkys ėmė vis labiau atsiskleisti kaip menininkas. Pradėjęs darbą įmonės galvaniniame ceche, suvenyrų bare, jaunas darbininkas atkreipė į save dėmesį, jo gabumus ėmė įvertinti, palaikyti. Įstojęs į „Fasoje“ veikusi menininkų klubą „Mūza“, A. Skinkys suvokė, jog jam dar labai trūksta ir teorinių žinių, tad ėmė vakarais lankyti Marijampolės dailės mokyklą. Taip ir gyveno: po darbo vyrai eina kur nors alaus išgerti, o pradedantysis menininkas – į dailės mokyklą. Be galo traukė jį slėpiningas meno pasaulis: norėjosi ne tik pačiam piešti, tapyti, drožti, bet ir pažinti didžiųjų menininkų kūrybą, sužinoti apie meno kūrimo technologijas. Taigi žingsnis po žingsnio, teoriją derinant su praktika, pamažu ėmė daugėti drožybos darbų (A. Skinkys labai dėkingas meistrui Klemensui Kvainauskui, ne tik davusiam daug vertingų patarimų, supažindinusiam su drožybos technologijos ypatumais, bet ir padovanojusiam drožybos įrankių), paties nutapytų paveikslų.
Prie širdies – liaudies stilius ir religinė tematika
Kazlų Rūdoje, bute, A. Skinkys su šeima gyvena apie 20 metų. Meistras prisimena: vos tik atsikraustė į Kazlų Rūdą, iš džiaugsmo tiesiog savyje netvėrė: šalia namų – miškas! Žmogus valandų valandomis vaikštinėdavo po mišką, ieškodamas įmantriai susivijusių medžių šaknų ar šakų, nešdavosi jas namo, o ten, pridėjus kruopščias rankas ir gerą fantazijos saują, gaudavosi įstabūs dalykai: originaliosios vazos, abstrakcijos, kompozicijos. Gamtinės medžiagos A. Skinkį iki šiol labai masina – juk gamta savotiškai užduoda mįslę: štai atspėk, kas čia yra paslėpa po susiraizgiusia šaknimi, o jei jau įspėjai – tai ir kitiems papasakok (štai tuo tikslu reikia „pridėti“ rankas, kai ką nuimti, kai ką paryškinti, kad gamtos mįslė, nepraradusi savo žavesio, žmogaus rankų ir meno kalba perteiktų įminimą).
Tiesa, menininkui dirbti nelengva – neturi jis savo dirbtuvių, priverstas kurti namuose. Drožėjo žmona netrykšta iš laimės dėl šiukšlių bute, be kurių tiesiog neįsivaizduojamas kūrybinis procesas. Be to, moteriai artimesnis yra šiuolaikiškas stilius, o štai jam – liaudies. Ir kūryboje A. Skinkys lieka ištikimas senosioms lietuvių drožybos tradicijoms. Jo rūpintojėliai, šventieji, stacijos, angelai… (argi viską, kas kurta metai iš metų, suvardinsi…) alsuoja tuo pačiu liaudišku tyrumu, bet visgi yra įgavę ir savitų bruožų: A. Skinkio ornamentika, iš dalies būdama artima baroko stiliui, iš dalies atkartodama tradicinius puošybos elementus drožyboje, tampa paties drožėjo unikaliu skiriamuoju ženklu. Meistras neslepia: vis artimesnė jam tampa religinė tematika. Štai ir stacijos – tai didžiulis darbas, kurio vien idėją brandino gal metus laiko. Prakartėlės, šventieji, Kristaus atvaizdai medyje – visa tai, ko gero, ne tik menininko saviraiška, bet ir savito santykio su Dievu atspindys…
…2008 m. Suvalkijos (Sūduvos) regioniniame centre, Paežerių dvaro rūmuose, vykusios IV respublikinės konkursinės tautodailės parodos „Aukso vainiko“ nominacijai laimėti Marijampolės apskrities (regioninės) tautodailės parodos lankytojai, be abejo, įsiminė Algimanto Skinkio, meistro iš Kazlų Rūdos, stacijas – tikrus medžio drožybos perliukus. Šiais savo darbais sužavėjęs ir autoritetingą konkurso vertinimo komisiją A. Skinkys tuomet už vaizduojamosios liaudies dailės kūrinius pelnė pirmąją vietą ir pakvietimą į respublikinę parodą.
Ieškojimų kelyje
Nors su savo darbais dalyvavęs ne vienoje parodoje, A. Skinkys savęs menininku nevadina (prisimena: kai buvo dar mažas, į mamos klausimą, kuo vaikas būsiąs užaugęs, išdidžiai atsakydavo: „Menininku!“, tuomet dar dorai nežinodamas, ką tas žodis reiškia…). Įgimtas savikritiškumas neleidžia visiškai atsipalaiduoti – vis norisi padaryti geriau, gražiau… Skiria dėmesio ne tik drožybai (beje, niekada nemanė, kad ji taip įtrauks: gali netgi ją pavadinti tikra liga, nuo kurios jokių vaistų nėra), mat traukia jį ir tapyba. Pastele, aliejumi tapyti A. Skinkio paveikslai (daugiausia – peizažai, žavintys subtiliai išreikšta nuotaika, taip pat – abstrakcijos, stebinančios minties šuoliu, išreikštu spalvų gamoje) tikrai byloja apie tikrą kūrybos kibirkštį, kuria apdovanotas „Aukso vainiko‘2008“ Marijampolės apskrities turo nugalėtojas. Ko gero, toji kibirkštis ir lems visą laiką jaustis esant ieškojimų kelyje. „Kai gyveni šeimoje, – sako A. Skinkys, – visiškai kūrybai atsiduoti negali.“ Tai, be abejo, tiesa: duonai kasdienei pelnyti meistras priverstas dirbti darbus, visiškai nesusijusius su menu – tokia jo tikrovė. Ir vis dėlto būtent meniniai polinkiai, kuriuos galbūt įvardintų ir kaip mėgstamą užsiėmimą, leidžia pailsėti mintims nuo kasdienės rutinos, darbų maratono. O dėl pripažinimo… A. Skinkys šiuo klausimu išlieka filosofiškai santūrus. „Geriau būti geram, tačiau nežinomam nei garsiam, bet prastam…“ – sako meistras, leidžiantis suprasti, jog jis, tebeeinantis ieškojimų takais, geriausius savo kūrinius dar tik sukurs visiškai nesivaikydamas pripažinimo, šlovės…
Autorės nuotraukos.
