Gegužė – Paskutinio skambučio mėnuo, netrukus po to – paskutinis egzaminas, paskutinė diena mokykloje, išleistuvės ir – būtinai! – pažadas toliau bendrauti, nenutolti, organizuoti susitikimus kone kasmet. O pažadas neretai ir telieka tik pažadas. Bet būna ir stebinančių išimčių – išgirsti, kad į klasės draugų susitikimą skubėjo žilagalviai 70-mečiai, 80-mečiai, renginį pradėdami nuo… kapinių, kuriose ilsisi buvę klasės draugai. „Mūsų savaitė“ domėjosi, ar stipriai gundo įvairaus amžiaus žmones pasimatymai su savo mokykline jaunyste ir kodėl? O gal šiais laikais pakanka tik bendravimo interneto socialiniuose tinkluose?
Renaldas ŽILINSKAS (Marijampolė):
–1986 metais baigiau tuometę Vilkaviškio V. Vitkausko vidurinę mokyklą (dabar – Vilkaviškio „Aušros“ gimnazija). Mūsų klasės susitikimai vyksta kas penkeri metai. Po paskutinio karto naujo susitikimo konkrečios datos nepaskyrėme. Matote, į susitikimus beveik visada atvyksta tik tie patys klasės draugai, kaip ir kaskart. O tikrai yra tokių, kurių nesu matęs nuo pat mokyklos baigimo laikų. Man klasės susitikimai reikalingi, nes buvome draugiška, labai susigyvenusi klasė. Tai išduoda turbūt tikrai retas faktas, kad net keturios klasės draugų poros sukūrėme šeimas. Trys poros iš jų tuokėsi netgi tą pačią dieną! Ne, tokio stebuklo tą atmintiną 1990-ųjų liepos 14-ąją neorganizavome iš anksto – viskas įvyko atsitiktinai. Vieni apie kitus sužinojome, kai pradėjome kviesti į vestuves. Išgirdome: negali dalyvauti dėl savo vestuvių. Klasės susitikimai – tai proga maloniai pagyventi džiugiausių gyvenimo metų prisiminimais. Tikrai įdomu, kaip kam sekasi. Į vieną susitikimą vežėmės ir savo vaikus, o klasės vadovė Florida Kumpienė (dabar jau mirusi) turėjo atspėti, kurie vaikai – kurio jos auklėtinio. Patyrusiai pedagogei neblogai sekėsi! Tai labai pagyvino tą mūsų susitikimą. Pastebiu, kad dabar mokyklą baigęs jaunimas nesiveržia organizuotai susitikti su klasės draugais. Manau, kad tai – dabartinės švietimo sistemos padarinys: vyresniųjų klasių moksleiviai priversti lakstyti iš klasės į klasę, kolektyvai išblaškyti, todėl juose nebelieka branduolio, nespėjama susigyventi.
Ginta PINKUVIENĖ (Marijampolė):
– Su buvusiais klasės draugais organizuotai buvome susitikę vos keletą kartų, nors praėjo jau apie 40 metų. Man labai miela susitikti, nes tai yra proga sugrįžti į savo praeitį, į savo Svajonę, įvertinti, ar sekėsi pasiekti tai, ko norėta. Su klasės draugais iš tuometės Kapsuko J. Jablonskio vidurinės mokyklos bendraujame mažiau, o su tais, su kuriais kartu Kapsuko kultūros mokykloje įgijome specialybę, palaikome artimesnius ryšius. Kai susitinkame, atrodo, nė nebūta ilgesnių nebendravimo pauzių – tarsi įvairiausiomis temomis bendrauta kone kasdien. O buvusių klasės draugų, apie kuriuos seniai jau nieko nežinau, vis ketinu aktyviai paieškoti. Nesvarbu, ar kur nors Vilniuje gyvena, ar Londone įsikūrę. Ateina toks momentas gyvenime, kai dėl ilgai nematytų klasės draugų pradeda graužti ilgesys, kankina noras apie juos kažką sužinoti. Nors metai suveda su naujais draugais, bet mokyklos laikų draugai – irgi visada bent jau mintyse.
Gediminas NEMURA (Kalvarija):
– Aš 1990 metais baigiau Kalvarijos vidurinę mokyklą (dabar – gimnazija). Pirmąjį klasės draugų susitikimą organizavome po 10 metų, po to – vėl po 10 metų, nors, kiek prisimenu, po baigimo žadėjome susitikinėti kas penkerius metus. Kadangi esu vedęs savo klasės draugę Rasą, tai kelias klasės drauges sutinku arba apie jas bent kažką vis išgirstu dažnai, nes Rasa su jomis nuolat bendrauja. Toks susidaręs klasės branduoliukas. Jos vis pakalba apie būtinybę organizuoti naują klasės draugų susitikimą. Ne vieną buvusį klasės draugą esu sutikęs savo darbo kasdienybėje, bet yra ir tokių, kurių nematęs jau nuo pat 1990-ųjų. Išsiblaškę dabar žmonės po Lietuvą, po užsienį. Ar su savo klasės draugais artimiau bendraus mūsų vaikai, galima tik spėlioti. Bet jau dabar matyti, kad jie laisvesni, komunikabilesni. Mūsų laikais reikėdavo drąsos nueiti pas klasės draugę į namus – eita slapta, „kampais“, o dabar tai – savaime suprantamas, niekuo neįpareigojantis dalykas. Pagal mūsų vaikus matau, kaip dažnai jie bendrauja su klasės draugais internetu. Gal ir sugebės jie išlaikyti tą ryšį ir vėliau – ne taip, kaip mano karta.
Andra BARKAUSKAITĖ (Kazlų Rūda):
– Prieš penkerius metus baigiau Kazlų Rūdos Kazio Griniaus gimnaziją, o dabar dar studijuoju Vytauto Didžiojo universitete. Klasės draugų susitikimo pas mus nebuvo, nes nuo dešimtos klasės pabirome po klases pagal pasirinktas kryptis, bet pernai buvo visos tų metų laidos abiturientų susitikimas. O su 3–4 bendraklasiais pabendraujame dažniau. Manau, visur taip yra. Neturime jokio vienintelio organizatoriaus, ant kurio pečių gultų rūpestis suorganizuoti susitikimą. Tiesiog, subrendus norui, susiskambiname vieni su kitais, deriname laiką ir vietą. Nors mokyklą baigiau dar neseniai, bet jau dabar apie dalį bendraklasių nieko nežinau – tokių galbūt susidarytų ketvirtadalis. Manau, daug kas išvykę į užsienį. Mokyklos laikais ypatingą savo kolektyvo jėgą ir trauką jausdavome tik žemesnėse klasėse, kai po pradinių klasių įsiliejome į dalykinę sistemą. Tada dažnai visi bėgdavome pas savo pradinių klasių mokytoją. Atrodė, kad klasės kolektyvas – didelė jėga. Vėliau tas jausmas silpo.
Povilas ISODA (Marijampolė):
– Aš 2006 metais baigiau tuomet veikusį Marijampolės kolegijos technologinės gimnazijos skyrių. Nuo to laiko tikro klasės draugų susitikimo dar nėkart nebuvo. Noro tai tikrai yra, bet gal nėra konkretaus organizatoriaus. Man atrodo, kad visi tik ir laukia, kas imsis to organizavimo. Taigi dabar jau aš viešai pažadu, kad tikrai būsiu tas organizatorius, ir susitikimas įvyks! Man tai – savotiškas dar vienas iššūkis, be kurių aš nelinkęs gyventi. Net neabejoju, koks svarbus žmogui yra ryšys su tais, su kuriais prabėgo mokykliniai metai, kai formavosi asmenybė, pažiūros, atmintyje kaupėsi neišdildomi įspūdžiai. Po kurio laiko juk labai įdomu sužinoti, kaip kam sekasi, kaip kas pasikeitęs, ką pasiekęs. Juk ir šiaip paprasčiau gyventi žinant, kad nesi vienas – turi artimų žmonių. Visokie „feisbukai“ to neatstoja, nors ir labai padeda palaikyti ryšį. Bet kartais labai norisi tokio, sakyčiau, lėtesnio ir gilesnio pabendravimo.
Ieva LAUKYTĖ
Asmeninių albumų ir redakcijos archyvo nuotraukos.
Nr. 21 (25), 2013 m. gegužės 25–31 d.