Pagrindinis > Žmonės > Interviu > Ar gali mus auginti muzika? Laura Latvaitytė-Zaman: „Muzika – tai galaktika, kurioje vyrauja dėsnis statyti, auginti, puoselėti ir gyventi“

Ar gali mus auginti muzika? Laura Latvaitytė-Zaman: „Muzika – tai galaktika, kurioje vyrauja dėsnis statyti, auginti, puoselėti ir gyventi“

Klasikinės muzikos festivalio „Kultūros savaitė“ organizatoriai – dirigentas Marius Reklaitis, operos solistė Laura Latvaitytė-Zaman, pianistė Kamilė Zaveckaitė – šiais metais susibūrę į bendrą įstaigą „Marijampolės filharmoniją“, tikėdamiesi palikti bent mažutį ženklą gimtojo miesto kultūrinėje erdvėje, festivalio idėjomis bei atliekamo meno dėka prisidėti prie Marijampolės bei jos regionų kultūrinio identiteto, – „Mūsų savaitės“ pašnekovai apie muziką. Tie patys klausimai šįkart Laurai.

– Ar gali mus auginti muzika?

– Žmogaus vidinį pasaulį ugdanti ir turtinanti muzika yra viena iš abstrakčiausių meno šakų, savo gausiu skambančiu lobynu įsiliejanti į bendrą kultūrinę erdvę. Mano supratimu, kultūra – tai pasakojimai apie žmogų, apie žmonijos ydas ir dorybes, kultūra – tai žmonijos įspaudai istoriniuose laiko intervaluose, suformavę  šimtmečius trukusias meno epochas, meno istoriją. Muzika,  kaip meno istorijos dalis,  yra kuriančio žmogaus pasaulis, turintis galią auginti ir brandinti sveiką, perspektyvią visuomenę, kuri geba nuolat atsinaujinti. Muzikoje slypi „augimo“ begalybė, tie magiški septyni gamos tonai, kuriuose užkoduota neišsemiama melodijos komponavimo galimybė, – neribotas žmonijos „augimo“ kodas.

– Kompozitoriaus J. Haidno mintis („Muzika yra kalba, kurią gali suprasti kiekvienas. Tai vienintelė kalba pasaulyje, gebanti sukurti daugiau taikos nei karo…“) yra festivalio „Kultūros savaitė 2022“ moto. Kaip šią mintį jūs interpretuotumėte?

– Muzika – tai galaktika, kurioje vyrauja dėsnis statyti, auginti, puoselėti ir gyventi. Karas – tai visa ko griūtis, tai absurdo galaktika, kurioje naikinti, griauti leidžiama be priežasties. Ne, tai netgi ne mirtis, tai skaudžiausias pralaimėjimas, tai kuriančio pasaulio pauzė.  Festivalio „Kultūros savaitė“ šių metų moto – kalbėtis muzikos kalba netgi apie tai, ko bijome, kalbėti, jog esame stiprūs drąsiai kurti gyvenimą.

– Muzika, kaip ir bet kuri meno rūšis, neturi amžiaus cenzo, tačiau jai būtinas augimas. Kaip jūs suprantate tą augimą (kalbu ir apie augimą girdėti, suprasti, pajausti)?

– Muzika, kaip ir menas apskritai, neturi amžiaus cenzo, kita vertus, tą patį meno kūrinį kiekvienas iš mūsų galime interpretuoti kitaip, o ir toji mūsų interpretacija laikui bėgant gali kisti, atrandant naują atsakymą, kartais iškeliant naują klausimą… Mums duoto gyvenimo procese, taip kaip ir gilinantis į meną ir muziką, svarbu niekada nesustoti augti – nuolat ieškant, klausiant, atrandant, girdint ir jaučiant. Veikiausiai šis augimas vyksta natūraliai ir individualiai kiekviename žmoguje…

– Kultūros savaitė (džiugu, jog tai tampa tradicija) renginiai – jaunas žvilgsnis į klasiką, meno emigrantų skolos grąžinimas tėviškei. Ar galima taip teigti? Kodėl?

– Festivalis „Kultūros savaitė“ nėra skola…, veikiausiai  tai kelionė  kryptimi – pasaulis Marijampolėje, Marijampolė – pasaulyje… Kalbant apie menininkų emigraciją, tikriausiai reikėtų susimąstyti, o kas yra namai menui ir menininkui? O ir pats pasaulis, ar jis ne mūsų visų, ar menininkui nėra namai ten,  kur jis kuria, ar menas menininkui gali būti tėvynė ir ar tėvynė gali būti kūrybinė paskata menininkui ieškoti, atrasti ir pagaliau būti? Kaip ir „jaunas žvilgsnis į klasiką“ – tai potekstė ne į naivumą ir jaunatviškumą, bet veikiau į aktualumą ir perspektyvą, išliekant budriam ir aktyviam nuolat atsinaujinančiame kūrybiniame procese.

– Duoti–imti, imti–duoti. Šio dėsnio pažeisti nevalia. Kaip jis pasireiškė jau per praėjusių metų „Kultūros savaitės“ renginius bei kaip pasireiškia apskritai per visą jūsų kūrybinę veiklą?

– Nuolatinis davimo ir ėmimo procesas – tarsi natūralus gyvenimo ratas, kuris įkvepia visus mūsų darbus, veiklas, kasdienybės, rutinos buvimą – gyvenimą. Muzika – manoji būtis, kiekvieną kartą esant scenoje tarsi skolinuosi išmintį ir grožį, slypintį muzikos kūrinyje, būtent kompozitoriaus – kūrėjo – išmintį. Imdama šį grožį juo dalinuosi su žiūrovais, kuriu savo emocijų bei išgyvenimų skalėje, dalinuosi kultūrinio lobyno stebuklais, juos naujai įprasmindama. Tai natūrali menininko – atlikėjo paskirtis, apie šį dėsnį „duoti–imti, imti–duoti“ ir yra kiekvienas koncertas, premjera, rečitalis, kiekvienas muzikos festivalis, taip pat ir „Kultūros savaitė“ Marijampolėje.

Asmeninio archyvo nuotrauka.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite