Ateiti laukiamam, išeiti mylimam, kaip teigia liaudies išmintis, – ko gero, didžiausia laimė. Tokia patirtis teko Vaiko tėviškės namų, įsikūrusių Avikilų kaime (Liudvinavo sen., Marijampolės sav.), jau buvusiai darbuotojai Irenai JANČIAUSKIENEI. Asmeninės aplinkybės lėmė tai, jog ši moteris, Vaiko tėviškės namuose išdirbusi daugiau nei dešimt metų „mama“, išauginusi ne vieną šių namų „žvaigždę“ (gebėjusi laiku pastebėti vaiko įgimtus gabumus ir pakreipti juos tinkama linkme) atsisveikino su mėgstamu darbu, buvusiais bendradarbiais… Taip, ir „savo šeimynos“ vaikais (jų kasdienybėje vietoj Irenos jau yra kitas žmogus): braukdama ašarą, žadėdama juos lankyti, linkėjo jiems vienintelio dalyko – stiprybės. Vaiko tėviškės namai šiai moteriai buvo ne vien darbas: tai ir vaikystės bei jaunystės svajonės išsipildymas, arba, kaip sako pati Irena, didžioji savirealizacija (jokiais būdais prie jos nelipdomas epitetas „lengva“), į kurią ją atvedė pats likimas…
Jaunystės svajonė „pagavo“ brandžiame amžiuje
Irena Jančiauskienė yra kilusi iš Jungėnų kaimo (Kalvarijos sav.). Dar besimokydama tuometinėje Kalvarijos vidurinėje mokykloje, turėjo aiškią savo ateities viziją – tapti logopede, dirbti su vaikais. Vis dėlto jai, vos 17 metų baigusiai vidurinę mokyklą, tėvai patarė rinktis praktiškesnę specialybę, taigi Irena įstojo į Lietuvos žemės ūkio akademiją Kaune, kurią baigusi tapo diplomuota ekonomiste. Bet jos, kaip buvusios mokinukės, svajonė dar buvo gyva. Ji sąmoningai siekė paskyrimo dirbti į Šiaulius, mat puoselėjo mintį ten studijuoti defektologiją, tačiau jos vyras (ištekėjo dar būdama studentė) tokių planų nepalaimino: išsitempė ją į kaimą. Jauna šeima įsikūrė Pieštuvėnų kaime, netoli Stakliškių (Prienų raj.), Irena dirbo vyriausiąja ekonomiste kolūkyje, susitaikiusi su mintimi, jog „neprotingos“ svajonės neišsipildo…
Bet laikas viską sudėliojo į savo vietas. Su Nepriklausomybės atkūrimu prasidėjusios permainos (ne vien į gerą!) paliko Ireną be darbo (kolūkių griūties pasekmė). Moteris prisimena: kartą (buvo 1999 m.), važiuodama į Jungėnus, tėviškę, autobusų stotyje nusipirko regioninį laikraštį ir skelbimų skyriuje perskaitė, jog Avikilų vaiko tėviškės namams reikalingos darbuotojos – „mamos“. Į skelbimą ji ne tik sureagavo, bet iškart ir nuvyko į vietą. Jai pasiūlė bandomąjį mėnesį, po kurio jau ir nuolatine darbuotoja būti. I. Jančiauskienė tapo 2 – ojo namelio „mama“, ir liko čia (su pusantrų metų pertrauka) iki pat šio rugsėjo. Tame pačiame namelyje, su tais pačiais rūpesčiais, su ta pačia meile ir pareiga vaikams…
Su vaikais ryšys išliko
I. Jančiauskienė su vaikais susigyveno kone nuo pat darbo pradžios. Antruoju numeriu pažymėtas Vaiko tėviškės namų namelis buvo tarsi atskiras kaimas kaime, kur gyvenimas tekėjo pagal savus dėsnius. Čia savas sodas, savas beržynas, sava žaidimų aikštelė…
Ar buvo lengva? Jokiais būdais! Problema problemą ginė, tačiau tvarkėsi su jomis natūraliai, kaip tvarkomasi su kasdien kambarių paviršius nusėdusiomis dulkėmis. Namelio nr. 2 šeimyna su savo „mama“, kurią vaikai vadino „baba“, nusiklausę nuo Irenos anūko, drauge ne tik kasdienybę leisdavo, bet ir atostogas. Netgi susiformavo tradicija po poilsio pajūryje su vaikais važiuoti į Irenos namus Pieštuvėnuose, kur dar keletą dienų visi vasarodavo prieš sugrįždami į Avikilus.
Į gyvenimą, kaip skaičiavo, Irena išleidusi 15 vaikų (moteris skaičiuoja nuo mažumės augintus vaikus, o tokių, kuriems „mama“ buvusi neilgą laiką, buvo gerokai daugiau). Smagu, kad su jau savarankišką gyvenimą susikūrusiais vaikais yra išlikęs ryšys: laiškai, susitikimai tą ryšį tik stiprina.
Namelis nr. 2 – talentų kalvė
Šeimynoje, kurioje dirbo Irena, pastaruoju metu buvo 9 vaikai. Visus ji kaip nuluptus pažįsta. Kitaip ir būti negali, mat nuo to laiko, kai į šeimyną ateina naujas gyventojas (labai dažnai – susigūžęs lyg į kampą įvarytas žvėrelis, dar vis purtomas nevaikiškiems pečiams tekusio praėjusio gyvenimo siaubo), daug tenka jėgų padėti, kol randi kelią į vaiko širdį, kol suvoki, kokie gabumai jame slypi, galiausiai – kol atsiranda tarpusavio pasitikėjimas (čia ne paslaptis, jog „mamas“ vaikai dažnai išbando ne tik neklusnumu, netgi labai piktais išpuoliais). Irena džiaugiasi, jog neteko nė vieno vaiko atstumti (ji to net nesupranta), nors ir kaip sunku buvę. Ji, kaip gera psichologė, su skausmu kalba apie atvejus, kai tuos pačius vaikus globėjai ar įtėviai pasiima, o paskui vėl čia atveža… „Nieko nėra baisiau, kaip būti atstumtam ir net ne kartą“, – sako buvusi „mama“, kuri laimingiausia būdavo tuomet, kai išties rūpestinga šeima įsivaikindavo vaiką iš šeimynos, kai žinodavo, jog „jos“ vaikas ten bus laimingas.
Namelis nr.2 garsėjo vaikais – talentais: čia svetainės sienos nukabinėtos medaliais, piešiniais, diplomais. Visa tai – auklėtinių pasiekimų įvertinimas. Gal į šį namelį talentai atrenkami? Irena juokiasi: kokia gi gali būti čia atranka! Tiesiog dėdama pastangas pažinti vaiką ir jį jau pažindama, „mama“, matydama jo gebėjimus ir polinkius, gebėdavo juos pakreipti tinkama linkme. Kiekvienas šeimynos vaikas turi asmeninę „bylą“, sukurtą „babos“ iniciatyva, kurioje – pirmiausiai vaiko pasiekimai. Beje, tie pasiekimai šiaip sau neatsiranda. Ilgas kelias laukia nuo talento pastebėjimo iki atsiskleidimo. Ko tik Irenai neteko patirti, kalant vaikui į galvą, kad tik nuolatinis darbas leis talentui klestėti! Bet visas vargas atsipirko su kaupu: „baba“ didžiuojasi savo vaikais: sportininkais, dailininkais, net balerina!
Pasakė ne „sudie“, o „iki pasimatymo“
„Baba“ iš Vaiko tėviškės namų išėjo tvarkydamasi dokumentus dėl dviejų šeimynos vaikų globos, nors ir su kitais vaikais nežada visam laikui atsisveikinti: juos lankys, bendraus laiškais. Moteris, daugiau nei 10 metų atidavusi be biologinių tėvų globos likusiems vaikams, dabar nuolat gyvena jau minėtuose Pieštuvėnuose. Irenos sodybą tame kaime iki šiol prižiūrėjo kartu gyvenusi marti su anūku, tačiau, susiklosčius situacijai, marti išvyko dirbti į užsienį, palikdama ir nepilnametį sūnų, ir sodybą. Štai tokia priežastis lėmė I. Jančiauskienės pasitraukimą iš mėgstamo darbo: reikia prižiūrėti sodybą, pasirūpinti anūku. Bet moteris Avikilams ir „savo“ vaikams pasakė ne „sudie“, o „iki pasimatymo“: mat Vaiko tėviškės namai ir jų gyventojai – jos gyvenimo svajonės – dirbti su vaikais – išsipildymas…
Laima GRIGAITYTĖ
Irena Jančiauskienė. Autorės nuotrauka.
Su Valdeliu. Autorės nuotrauka.
Vaikai myli savo "babą". Autorės nuotrauka.
Namelis nr. 2 ir jo gyventojai Irena buvo savirealizacijos ir jaunystės svajonės išsipildymo vieta. Sandros Marcinkevičiūtės nuotrauka.
Namelis nr. 2 ir jo gyventojai Irena buvo savirealizacijos ir jaunystės svajonės išsipildymo vieta. Sandros Marcinkevičiūtės nuotrauka.
