Kiekviena kelionė – tai ne tik atstumas žemėlapyje, bet ir naujas pasaulis širdyje. Šiame interviu su kelionių entuziaste Giedre Kumetaitiene – apie tai, kaip nuo pirmųjų žygių Lietuvoje gimsta meilė klajonėms, kokią vietą kelionės užima šeimos gyvenime, kaip neplanuotos akimirkos tampa brangiausiomis patirtimis ir kodėl net ir sugriuvę planai gali virsti įkvėpimu.
– Kaip gimė meilė kelionėms?
– Nors vaikai po Lietuvą kiek pakeliaudavome ir su tėvais (pvz., baidarėmis), didžioji meilė kelionėms gimė studijuojant: jau mokydamasi pirmame kurse su kitais keliautojais mėgėjais pradėjau intensyviau keliauti po Lietuvą, o baigusi antrąjį su grupe studentų žygeivių išvažiavau į pirmąjį daugiadienį žiemos žygį – traukiniais į Rusijos Federaciją, Kolos pusiasalį, Chibinų kalnus. Buvo laikas, kai vienokiais ar kitokiais būdais – pėsčiomis, dviračiais, slidėmis, baidarėmis – po Lietuvą keliaudavau kiekvieną savaitgalį.
– Kuri užsienio šalis buvo pirmoji, į kurią nuvykote?
– Dar būdama vyresniųjų klasių moksleivė su mokyklos bendruomenės atstovais naktiniu traukiniu vykau į Ukrainos sostinę Kijevą.
– Kuri kelionė buvo įsimintiniausia ir kodėl?
Visos kelionės yra įsimintinos: dėl pamatytų vietų, sutiktų žmonių, patirtų įspūdžių ir kitų malonių dalykų. Kaip itin augalus mylintį žmogų gerąja žodžio prasme floristinis šokas ištiko prieš porą vasarų nuvykus į pajūrinę Italiją: tai, ką ten išvydau augant, pranoko visus lūkesčius.
– Keliaujate su šeima. Kaip kelionės pakeitė jūsų šeimos tarpusavio ryšį bei bendravimą?
– Vis sakau, kad nėra geresnės mokyklos nei kelionės. Prisimenu, einame Nidoje pamariu, ir vaikams sakau: „Juk čia tikroji gyvenimo mokykla – vienu metu ir istorijos, ir geografijos, ir kūno kultūros, ir etikos, ir estetikos, ir kokios tik bebūtų pamokos.“ Grįžęs iš ilgosios vasaros kelionės žinai: įspūdžių, prisiminimų, „kelioninių“ emocijų užteks geriems metams – iki kitos kelionės. Tai labai vienija.
– Kuri šalis ar miestas pasirodė labiausiai „draugiškas šeimai“?
– Ne kartą esame lankęsi Latvijos pajūrio mieste Ventspilyje. Matyti, miesto valdžios pagalvota apie tai, kad čia ventspiliškiams būtų patogu gyventi, o šeimoms iš kitų miestų ir šalių būtų įdomu atostogauti.
– Kokią nakvynę dažniausiai renkatės keliaudami – viešbučius, Airbnb, stovyklavietes, o galbūt apsistojate pas vietinius žmones?
– Kai vyresnieji vaikai buvo maži, visur keliaudavome automobiliu, o nakvodavome palapinėje laukinėje gamtoje. Laikas bėgo, laukinę gamtą pakeitė kempingai, vėliau – pasaulinėje platformoje Booking.com užsisakomi apartamentai. Jeigu važiuojame su kelionių agentūra, nakvojame jų užsakytose nakvynės vietose – dažniausia viešbučiuose.
– Kiek Jums svarbi vieta, kurioje apsistojate – ar tai tik poilsis, ar ir dalis kelionių patirties?
– Ne, tai ne tik poilsis – vieta, kurioje apsistojame, kaip ir kitos kelionės dedamosios, „keliauja“ į patirtį, prisiminimus. Ne taip retai imi ir pagalvoji ar net balsu pasakai: „Štai į šią vietą aš dar tikrai norėčiau sugrįžti.“
– Ar turite kokių nors įsimintinų patirčių, susijusių su neįprastomis nakvynėmis (pvz.: naktis dykumoje, namelyje medyje, laive ir pan.)?
– Dykumoje ar namelyje medyje miegoti nėra tekę, bet laive – taip, tiksliau – kelte plaukiant į Švediją. Oi, kaip tada buvo neramu girdint kriokiančius variklius! Gulėdama kajutėje, prisimenu, galvojau: „Na, ir kurioje gi čia vietoje dabar mes skęsime?!“ 😀 Pati įdomiausia ir… šalčiausia nakvynės vieta buvo palapinėje ant sniego minėtuose Chibinų kalnuose ir prieš kopiant į Prancūzijos Alpių viršukalnę Mont Blanc (Monblaną).
– Koks daiktas visada keliauja su Jumis, net jei kitam tai atrodytų nereikalinga smulkmena?
– Asmeniškai aš visada vežuosi užrašų knygelę (bloknotą) ir tušinuką. Visada randu, ką užsirašyti, neretai dalis informacijos kiek apipavidalinta virsta nedidelėmis kelionių apybraižomis.
– Kaip reaguojate, kai planai sugriūva? Ar kelionėse tai dažna?
– Paprastai nebūna taip, kad sugriūtų visas dienos planas, o jei kas „pagriūva“, visada vieną dedamąją galima pakeisti kita. Prieš kokius trejus metus Rygoje išvakarėse buvęs visiškai sveikas paryčiui atsibudęs jauniausias sūnus ėmė vemti. Ir taip vieną kartą po kito. Pulti važiuoti namo būtų buvę neišmintinga – dažnai žarnyno virusu susirgusius vaikus vimdo ne kartą ir ne du. Pasiūliau likti mieste ir vaikščioti vaikščioti vaikščioti iki pavakarės, kol savijauta pagerės. Taip ir padarėm. Diena buvo sunki, bet pavakare išvažiavus iš miesto vėmimas nebepasikartojo. Džiaugiuosi, kad dėl vienų ar kitų priežasčių planai kelionėse griūva retai.
– Kuriame mieste ar regione norėtumėte pagyventi bent kelis mėnesius – ne kaip turistė?
– Labai mėgstu laukinę gamtą, ramybę. Viena iš mano daug kartų aplankytų ir kaskart iš naujo įsimylimų vietų – Estijai priklausančios salos Sarema ir Hiuma. Štai jose ir norėčiau pagyventi bent kelis mėnesius.
– Ar kada nors svarstėte apie gyvenimą užsienyje visam laikui? Jei taip – kur?
– Ne, tokia mintis niekada nekilo: kelionės kelionėmis, o sava šalis, savi – tavo gimtąja kalba kalbantys žmonės ir savi brangūs namai – nepaliktini.
– Koks vietinis patiekalas vis dar sukelia nostalgiją?
– Praėjusiais metais Graikijoje kur beprisėdę su pagrindiniu patiekalu vis valgydavome „Tzatziki“ – tradicinį šviežiai pagamintą graikų jogurto ir agurkų padažą. Žinojau tokį esant seniai, kartą kitą gal ir buvau pagaminusi namuose, bet Graikijoje jis įgavo tokį „pagreitį“, kad dar ir grįžę iš kelionės vis pasigamindavome. Tarp kitko, taip atsitiko ir prieš keletą dienų.
– Kurioje šalyje žmonių šiluma ar nuoširdumas paliko stiprų įspūdį?
– Vienos tokios šalies išskirti negalėčiau: svetur, kaip ir apskritai gyvenime, man dažniausia galioja taisyklė: jeigu kitą pasitiksi tiesdamas ranką, su šypsena – taip sutiks ir tave. Prisimenu, šįmet Škotijoje, Edinburge, su sūnumi stotelėje laukėme autobuso. Galbūt pasirodėm kiek sutrikę, kad nė nepastebėjom, kaip prie mūsų priėjo tamsiaodis ir modamas ranka ir draugiškai kalbėdamas anglų kalba paragino mus eiti į tolesnę stotelę ir ten laukti savo autobuso.
– Jei tektų dabar spontaniškai krautis lagaminą – kokią kryptį pasirinktumėte be dvejonių?
– Gal bus keista išgirsti, bet pasirinkčiau… bet kurią kryptį. Taip, taip – bet kurią be dvejonių. Kiekvienoje šalyje gali rasti ką nors ypatinga. Jeigu jau norite, kad paminėčiau kurią nors konkrečią šalį ar kelias – tai Ispanija, Portugalija ir Albanija: vienos iš tų nedaugelio likusių Europos valstybių, kuriose dar nebūta.
