Šeštadienis, 14 gruodžio, 2024
Daugiau
    PagrindinisŽmonėsLikimaiIš bendro kapo duobės ištraukto žydo likime – daugybė skaudžių paslapčių

    Iš bendro kapo duobės ištraukto žydo likime – daugybė skaudžių paslapčių

     

    Ko gero, vienintelis žydas Kalvarijoje, viename seniausių Užnemunės miestų, kažkada buvusio tiesiog žydų miestu… Taip galima pavadinti Kalvarijos senbuvį, čia gyvenantį jau daugiau nei 40 metų, Antaną SEGALĮ, iki 2004 metų oficialiai žinomą kaip Miliauską. Savo sąžinės bei giminės šaknų balso šaukiamas žmogus tąkart ryžosi viešai – visam pasauliui – pasakyti, kas jis yra. Tiesa, buvimas savo tautybės žmogumi nuo pat kūdikystės A. Segaliui siuntė tokius išbandymus, apie kuriuos kalbėti be ašarų neįmanoma, netgi pažėrė paslapčių, kurios iki šiol dar neatskleistos ir jau, ko gero, niekada ir nebus atskleistos…   

    Gyvenimui išplėštas iš bendro žydų kapo

    Antanas Segalis gimė 1940 m. (bent taip parašyta jo dokumentuose, nors jis pats savo gimimo metais laiko 1938-uosius) Marijampolėje žydo ir lietuvės šeimoje. Deja, apie šią šeimą, kaip vienetą, pats Antanas nieko negali papasakoti iš savo paties prisiminimų. Apie tėvą žino tik tiek, jog jis buvęs tapytojas, paveikslų restauruotojas. Deja, jokių jo darbų nėra išlikę… 1941 m. rugsėjo 1 d., sekmadienį, Marijampolėje, prie Raudonkalnio, tėvą sušaudė kartu su kitais žydais. Antaną, kūdikį, iš bendros duobės, vėliau paverstos sušaudytų žydų kapu, išgelbėjo ir padavė motinai į rankas (štai kodėl A. Segalis rugsėjo 1 d. vadina savo antruoju gimtadieniu: likimas būtent tą dieną jam suteikė, rodos, neįmanomą progą gyventi). Po patirto siaubo ir išgyventos tragedijos Antano motina neilgai kaip paguodą sūnelį prie savęs glaudė: 1942 m. moteris buvo išvežta darbams į Vokietiją. Antanas liko Marijampolėje, jį priglaudė, kaip pats sako, Gričių Marytė, tuomet dar jauna netekėjusi mergina, gyvenusi su tėvais. Antanukas savo globėją jau ir mama vadino, kai 1945 m. iš Vokietijos grįžo jo tikroji motina. Moteris grįžo ne viena: su nauju vyru (lietuviu), kuris tapo jo patėviu, suteikusiu posūniui ir savo pavardę. Sūnų naują šeimą sukūrusi moteris susirado, tačiau berniukas ilgai jos negalėjo pripažinti – vis verždavosi pas „jauną mamą“, su kuria, beje, šilti ryšiai tęsėsi iki 1958 metų – iki tol, kol jis ilgam nepaliko Lietuvos.

    Į savarankišką gyvenimą – nuo 16 metų amžiaus

    Vaikystę ir jaunystę motinos šeimoje, kurioje, be jo, augo dar penki vaikai, Antanas prisimena kaip metą, kai labiausiai norėjosi būti savarankiškam, ištrūkti iš šeimos: dabar neneigia – trūko dėmesio, jautėsi svetimas ten… Vidinis nesaugumas, ko gero, buvo ir jo, kaip atpirkimo ožio, amplua ir mokykloje: nors mokslai sekėsi gerai, vis užkliūdavo Antano elgesys. Dar 16 metų neturėdamas, jis buvo pašalintas iš mokyklos, bet dėl to nė kiek neišgyveno: įsidarbino Marijampolės cukraus fabrike suvirintoju, paraleliai tęsė mokslus darbo jaunimo mokykloje (ten, beje, viskas puikiai sekėsi), kol galiausiai, sulaukęs 16 metų, gavo pasą, kuris tuomet jam buvo lyg bilietas į laisvę. Tuo pat metu prasidėjo ir pirmasis komjaunuolių siuntimas į darbus Kazachstane – vadinamasis plėšinių užkariavimas. Antanas nedvejojo. Išvykęs ten pradirbo keturis mėnesius, po kurių grįžęs į Marijampolę jau žinojo, ko nori, kokį gyvenimo kelią toliau pasirinks. Jis nuėjo į buvusią darbovietę – cukraus fabriką, atsiskaitė – ir vėl atgal į Kazachstaną. Šįkart ilgam – į Lietuvą grįžo tik 1970 m., iki to laiko įgijęs daug patirties kaip suvirintojas, iškeliavęs kone po visą buvusią Tarybų Sąjungą darbo reikalais, pažinęs daug žmonių, stebėjęs daug likimų…

    Kalvarijoje – per 40 metų

    Po ilgų klajonių metų Antanas vėl apsistojo Marijampolėje, vėl dirbo suvirintoju, vėl darbo reikalais klajojo – šįkart po Lietuvą. Taip ir į Kalvariją atvyko, tačiau čia teko stabtelti ilgam: sutiko merginą, kuri po poros draugystės metų tapo jo žmona.

    Vedybinis gyvenimas nuo pat pradžių buvo laimingas. Abu dirbo, gražiai sutarė, abu kartu ir pensijos sulaukė. Tiesa, Antanas ir dar ir pensininku būdamas kurį laiką dirbo – Kalvarijos ligoninėje šaltkalviu, suvirintoju, santechniku puse etato: geras specialistas („Tokiu negimstama – tampama“, – sako jis.) be darbo būti negalėjo (niekada, kiek save prisimena, nebuvęs bedarbiu), netgi apie sunkmečius, smogiančius pirmiausiai milžinišku nedarbu, žmogus sako labai paprastai: „Nedirba tik tas, kas nenori dirbti. Problema ta, kad visi nori būti iškart kapitonais, nebuvę eiliniais kareiviais. Jei nori išgyventi, ir išgyvensi, tik nereikia verkti ir skųstis. Apskritai beveik pusė žmonių mūsų krašte tik apsimeta, kad jiems sunku – iš tikrųjų jie nieko nedaro, kad jų padėtis nors kažkiek pagerėtų.“ Štai čia, ko gero, ir „išlenda“ jo, kaip žydų tautos atstovo, savybės: apsukrumas, mokėjimas suktis, pasirūpinti savimi, gebėjimas prognozuoti, kokius rezultatus atneš vienas ar kitas veiksmas, numatyti vieną žingsnį į priekį. Galbūt dėl šių priežasčių žmogus visada mokėjo pasirūpinti ne tik savimi, bet ir savo šeima.

    Likimo paslaptys ir klausimai be atsakymų

    Antanas, kaip Miliauskas, visada žinojo, kas jis yra iš tikrųjų. Tiesa, tautybė jam nuo pat vaikystės daugiau trukdė nei padėjo: mokykloje mokydamasis jis, kaip „žydukas“, susilaukdavo patyčių, nuo kurių gindavosi neadekvačiu elgesiu, už kurį visada būdavo nubaustas. Vis tik savo šaknų žmogus niekada neatsižadėjo, o 2004 metais oficialiai ryžosi visam pasauliui pasakyti: „Aš – žydas!“ Būtent taip atsirado dokumentai, liudijantys jo kilmę, o pavardė „Miliauskas“ jau visam laikui išsitrynė iš jo asmens dokumentų, užleisdama vietą pavardei „Segalis“. Nors, kaip pats Antanas sako, jo tautybė – tik pajuokos objektas, tačiau būti tuo, kuo esi, – sąžinės reikalas. „Nors tiek galėjau padaryti dėl savo kilmės, – atsidūsta A. Segalis, – apmaudu, tačiau jau nieko nepavyks sužinoti apie tikrąją savo kilmę…“ Taip žmogus sako dėl to, kad jis nėra tikras, kad jo motina iš tiesų yra jo motina, o tėvas – tėvas. Mat toje pačioje duobėje, kai sušaudė jo tėvą, be mažojo Antanuko, buvo tėvo sesers Cipės trejų metukų sūnelis, kuris, deja, pražūtingos dalios neišvengė. Abejonės kyla dėl to, kad Antanas prisimena, kaip jį, klykiantį mažylį, vokiečių kareivis iš tėvo rankų perdavė motinai, netgi davė sausainį, kai mažylis nurimtų. Prisimena netgi baltas dulkes (dabar žino – chlorkalkę), kurias vokiečiai pylė ant griovio, virtusio bendru kapu, krašto… Ar gali vos vienų metukų amžiaus (pagal dokumentus) vaiko atmintyje likti tokie dalykai? Jei ne, tad kas jis: Segalio ar Segalio sesers vaikas, juolab kad, kaip prisimena, Segalių – brolio ir sesers – vaikai buvę vienmečiai? Jei jis Cipės sūnus, vadinasi, gyveno svetimą gyvenimą to, kuris buvo palaidotas kartu su savo tėvu? Štai tokie klausimai ir neduoda ramybės Antanui. Deja, į juos atsakymų jau, ko gero, nebus.

    Kaip nebus atskleista ir jo brolio (jau mirusio) iš antros motinos santuokos paslaptis. Pasirodo, tuo pat metu gimdė dvi Miliauskienės, abi pagimdė berniukus, tačiau kūdikius ligoninėje sukeitė, ir abi moterys užaugino ne savo kraujo vaikus. A. Segalis su jau mirusiu broliu bandė šį likimo rebusą išrišti, tačiau nesėkmingai: pritrūko vos vieno žingsnio – tiesos akistatos. Mat vyrai surado Antano kraujo brolį, bet stebėjo jį tik iš tolo, neatskleisdami savo domėjimosi paslapties: anas Miliauskas ir išvaizda priminė motinos giminę, kai kartu užaugęs „brolis“ visiškai skyrėsi nuo šeimos… Dabar, kaip sako A. Segalis, toji paslaptis jau nebesvarbi – jos atskleidimas nieko nepakeistų, o štai savo asmeninės paslapties išaiškinimas, kurio žmogus jau nesitiki, dovanotų jam ramybę…  

    Autorės nuotraukoje – Antanas Segalis – ko gero, vienintelis Kalvarijos žydas.

    Ankstesnis straipsnis
    Kitas straipsnis

    1 KOMENTARAS

    PARAŠYKITE KOMENTARĄ

    Prašome parašykite savo komentarą
    Prašome parašykite savo vardą

    SAVAITĖS SKAITOMIAUSI

    spot_img

    SAVAITĖS CITATA

    Frydrichas Nyčė

     „Kuo aukščiau skrendame, tuo mažesni atrodome tiems, kurie nemoka skristi." Laimos Grigaitytės nuotrauka.

    RENGINIAI

    spot_img
    spot_img
    spot_img