Jau rudenėja. Rodos, dar visai neseniai keldavausi prieš trečią, o vis tiek vėluodavau pasitikti saulę. Dabar gi ramiai miegu iki ketvirtos, neskubėdamas išsiruošiu į mišką, o ten vis dar nematyti, kur koją dėt. Lijo senokai, tad balų labai nedaug, bet kai kurios miško keliukų provėžos drėgmę išsaugojo. Tik ir tyko batus numaut.
Miške girdėjau tik keletą naktinių paukščių klyksmų. Laiko apsižiūrėti vietos pasalai prieš tai neturėjau, todėl iš karto patraukiau į palaukę. Pusantro kilometro naktiniu mišku – ir jokio žvėries garso. Net stirnos nepabaidžiau. Palaukėje pasitiko suartos ražienos. Apsidairiau per žiūronus – nieko. Gal kas ir buvo tolėliau, bet apniukęs, debesuotas dangus rytą nukėlė bent pusvalandžiui. Kažkokią įtartiną dėmelę lyg ir mačiau vienu tarpu, bet po kurio laiko pasidaviau. Juk gali būti, kad klystu. Pamažėle, besidairydamas, patraukiau pamiške. Už kelių šimtų metrų pastebėjau poros stirnų siluetus, jos mane irgi pajuto. Iš viso suskaičiavau keturias. Plačiu lanku, iš tolo aplenkdamos galimą pavojų, vorele pasitraukė į mišką.
Kažkokio vidinio jausmo paskatintas atsigrįžau atgal. Pasirodo, ta tamsi dėmelė laukuose vis tik buvo. Pamažu rytuose debesis dažė rausvai purpuriniai tonai, ir jų menkoje šviesoje šiaip ne taip įžiūrėjau link miško lėtai einančią briedę. Atstumą iki tos vietos, kur ji turėjo įeiti į mišką, sumažinau perpus. Nusprendęs, kad daugiau priartėti būtų rizikinga, pritūpiau. Keletas kadrų, ir briedė dingo iš matymo lauko. Einu tolyn ta kryptimi ir staiga pamiškės žolėse išgirstu kažką čiurlenant. Pasirodo, ten briedė šlapinasi į provėžoje išlikusią balą. Į tą pačią, kurioje Čepulis prieš porą mėnesių fotografavo gyvąsias iškasenas – triopsus. Vis dar tamsu, tačiau jau įžiūriu briedės pasturgalį ir ausis. Atstumas – vos keliolika metrų. Jei žengčiau dar vieną žingsnį, briedę matyčiau beveik atvirai ir galėčiau bandyti nufotografuoti. Žengiu, tačiau briedė nelaukia. Apie tai, kad ji ką tik buvo greta, primena tik miške tolstantis po jos kojomis lūžtančių šakelių traškesys.
Vis šviesiau. Per žiūronus pamatau porą stirnų, tačiau jos juda į šoną ir dingsta melioracijos griovyje želiančiose žolėse. Einu toliau. Miške girdžiu guguojant voverę, bet ten dar taip tamsu, kad net nebandau jos ieškoti. Staiga visai greta sušlama pamiškėje auganti obelis. Nukrenta obuolys, šlamesys vėl pasikartoja. Stoviu prie pat medžio, tačiau vis dar pakankamai tamsu ir medelyje nieko neįžiūriu. Nusprendžiau, kad tai voverės darbas. Klydau. Vos kelis žingsnius žengęs, vėl išgirdau šlamesį. Atsisukau tik tam, kad pamatyčiau, kaip iš obelaitės į pamiškės žoles šlumšteli miškinė kiaunė. Fotoaparatas ramiai ilsisi ant peties – net neįsivaizduoju, kaip būtų įmanoma ką nors judančio nufotografuoti tokiomis sąlygomis.
Vėl dairausi per žiūronus. Prašvito tiek, kad už daugiau nei 200 metrų jau įžiūriu peliaujančią lapę. Kiek arčiau, už dirbamus laukus skiriančios siaurutės žolių juostos, ganosi stirninas. Bandydamas prisėlinti arčiau, stirniną, žinoma, nubaidžiau. Liko tik keletas iš pakankamai toli darytų nuotraukų. Kada dingo lapė, net nepastebėjau.
Vienas buvau neilgai. Pamačiau iš už kalvelės kyšančią kito stirnino galvą. Bandžiau nuspėti, per kur jis bandys įeiti į mišką ir pataikiau. Tiesiog idealiai. Pamažėle, vis papešiodamas žolę, stirninas vis artėjo. Galiausiai patraukė tiesiai į mane. Vėjas buvo man nepalankus, tačiau stirninas mane pajuto tik tada, kai jau nebetilpo į kadrą. Gali būti, kad pastebėjo rankos judesį, kai pabandžiau prisukti teleobjektyvą. Vos jam dingus miške, praktiškai jo pėdsakais atsekė dar dvi stirnos. Tiesa, šios taip arti nepriėjo – greičiausiai pastebėjo mane, kai visą dėmesį buvau sutelkęs į prieš tai ėjusį stirniną. Na, keletas foto kadrų vis tik pakliuvo į fotoaparato kortelę, ir tai jau gerai.
Uodai visai įsisiautėjo. Prisipurškiau tiek, kad pačiam ankšta, o jie vis tiek neatstoja. Šiek tiek nuotraukų jau turėjau, tad patraukiau atgal į mišką, kur buvau pasilikęs automobilį. Šviesoje per klastingas provėžas eiti buvo visai patogu, nėra ko lyginti su naktiniu ėjimu. Įpusėjęs kelią, pamačiau charakteringą raudonai rudą elnio spalvą. Tik dėmelę, kai žvėris už kokio šimto metų prieš mane kirto proskyną. Lyg tyčia, toje miško dalyje ypač tankus pomiškis, krūmai. Bent tris kartus girdėjau greta manęs mišku judančius elnius, bet taip daugiau nei vieno ir nepamačiau. O buvau taip arti… Na nieko, kitam kartui bus.
Grįžęs prie automobilio dar pasidairiau kurį laiką – nieko. Pravažiavau keletą kirtaviečių, kur ganydavosi stirnos – nieko. Išvažiavęs iš miško apsukau keleto kilometrų ratą laukais – temačiau tolumoje porą nuo kažko sprunkančių stirnų. Tušti laukai, tik mišrūs varnėnų ir pempių būreliai kur ne kur. Ruduo jau ant slenksčio.
Autoriaus nuotraukos.
