Pasaka apie nykštuką Smuglį
Viena ankstų saulėtą rytą žiniuonė Zila išėjo į kiemą, apsidairė, giliai įkvėpė gaivaus oro. Pro duris išlindo dar apsimiegojęs Bumbulis. Abu kurį laiką stovėjo ir žiūrėjo į kylančią saulę.
– Žinai, Bumbuli, tau šiandien teks uogauti. Visais savo ūsais jaučiu, kad turėsim svečių. Tad iškepsiu pyragą su uogiene ir užtaisysiu gardžios arbatos.
Zila grįžo į namelį ir užkūrė židinį, o Bumbulis iškeliavo uogų. Žiniuonė niekada neklysdavo. Ji net žinodavo, kas ją aplankys, tad kiekvienam paruošdavo asmenines vaišes.
Po valandėlės Bumbulis parlėkė su pintinėle prisirpusių uogų, ir pyragas buvo pašautas į krosnį. Tada į duris kažkas pasibeldė.
– Užeik, Numai, – pakvietė Zila.
– Laba diena, Zila. Tau staigmenos nepadarysi – tu viską iš anksto žinai, – uosdamas mėgstamiausio pyrago kvapą tarė nykštukas Numas.
Jie abu susėdo prie arbatos, ir Numas pradėjo pasakoti, koks reikalas jį atginė.
– Mūsų kaimas smagiai gyveno, atrodo, visi gerai sutarėm, vieni kitiems padėjom ir nieko netrūko. Bet kartkartėmis kai kas ėmė pasigesti daiktų. Vėliau neliko nė vieno, kuriam nebūtų kas nors dingę. Pagalvojom, kad kaime turim nekviestą svečią, kuris vagiliauja. Bet labai nustebom vieno seno draugo ir kaimyno Smuglio kieme pamatę savo daiktus. Kai paprašėm, kad juos grąžintų, jis liepė nešdintis. Jo kiemas virto tikru šiukšlynu, o jis pats, regis, niekada nesiprausia. Smuglis tapo nepakenčiamas. Mes nesuprantam, kas jam atsitiko, – guodėsi jis.
– O koks jis buvo seniau? – pasiteiravo Zila.
– Ooo… Seniau jis buvo labai mielas kaimynas.
– Tada kaimo žmonės, buvę jo draugai ir kaimynai, turi susirinkti, pasisodinti nepakenčiamą kaimyną ir jam girdint prisiminti, koks buvo seniau, ką gero ir gražaus yra nuveikęs. Vardykite visus geriausius jo darbus, – paliepė žiniuonė.
Numas padėkojo ir prižadėjo atsiųsti pašto paukštę su laišku, kuriame papasakos, kaip sekėsi.
Ir štai vieną dieną ant palangės nutūpė paukštis. Žiniuonė labai apsidžiaugė ir atsisėdusi į krėslą lėtai pradėjo skaityti:
„Gerbiamoji Zila, padarėme taip, kaip buvai liepusi. Prisipažinsiu, kad nebuvo lengva, – labai jau užsispyręs pasidarė mūsų Smuglis. Aš jam girdint pradėjau pasakoti, koks puikus draugas jis man buvo kadaise. Kažkas nedrąsiai padėkojo už nuostabiai išdrožtas lazdas, o kažkas prisiminė, koks jis buvo linksmas. Kadangi Smuglis neprieštaravo, visi įsidrąsino ir pasipylė gražiausi žodžiai. Sužinojom, kiek jis namų padėjo pastatyti, kiek darbų visiems padėjo nudirbti, kaip puikiai mokėjo juokauti ir kaip kadaise jį visi mėgo. Ir atsitiko tai, ko visai nesitikėjom. Smuglis pravirko – didžiulės lyg pupos ašaros riedėjo jo skruostais. Kitą rytą susirinkę pamatėme sutvarkytą kaimyno kiemą ir ilgą stalą, nuklotą vaišėmis. Jis grąžino pasisavintus daiktus ir visų atsiprašė. Buvo puiki šventė. Smuglis vėl pasidarė linksmas, toks kaip seniau.“
Bumbulis pasikasė viršugalvį ir paklausė, kas Smugliui vis dėlto buvo nutikę. Žiniuonė dirstelėjo pro langą, prisimerkė ir tarė:
– Kartais širdyje ima kauptis nuoskaudos. Jos auga ir galiausiai virsta pykčiu. Tada tik geras žodis ir gražūs prisiminimai gali pagelbėti. Nereikia pamiršti, kad niekas iš mūsų negimsta blogas.
Edita LEI
Stebuklingojo Miglų slėnio pasaulio virtuvė
Ši išminties, vaikiško žavesio, tikros nuostabos kupina istorija – ką tik pasirodžiusios Editos Lei knygos „Miglų slėnio Fėjų pasakos“ dalis (plačiau apie Edita ir jos kuriamas įstabias lėles skaitykite ČIA).
Simboliška, jos ši knyga, kurta beveik dvejus metus, pasirodė dabar, prieš pat šv. Kalėdas, stebuklų metą. Juolab jog ir „Miglų slėnio Fėjų pasakos“ – tikras stebuklas, kuriame, kaip ir visose pasakose, grožis eina koja kojon su išmintimi.
Knyga turi griežtą kompoziciją. Mieste gyvenančią šeimą, kurią sudaro tėvai ir du jų vaikai, ištinka bankrotas, tačiau čia pat ir viltis: palikimas – didelis namas atokiame Miglų kaime, atiteksiantis šeimai su viena sąlyga: jei jie ten praleisią visą vasarą. Prie prabangos, patogumų įpratusiems miestiečiams tai – didelis išbandymas, tačiau būtent šios permainos atveria duris į kitą pasaulį, kupiną magijos, stebuklų, esantį toli nuo vartotojiškos gyvenimo sampratos. Šis nuostabus pasaulis, žinoma, atsiveria vaikams, o jo istorijos bei personažai alsuoja išmintimi, kurios labai dažnai trūksta būtent suaugusiųjų pasauliui. Knygoje veiksmas trunka tą vienintelę išbandymų vasarą, per kurią palikimas atitenka šeimai, grįžtančiai vėl į miestą. Tiesa, Miglų slėnis jau apsigyvena vaikų širdyse ir jie nuo stebuklingojo pasaulio jau neatsitrauks – juolab kad autorė pažadėjusi knygos tęsinį.
Knyga žavi ne tik savo turiniu, bet ir forma: ji yra iliustruota autorės meniškai sukurto Miglų slėnio ir jo gyventojų nuotraukomis. Tokiu būdu iliustruota knyga kol kas vienintelė Lietuvoje.
„Tikriausiai daug kas gali įsivaizduoti, kaip piešiamos knygų iliustracijos, – sako Edita Lei. – Dailininkas ilgą laiką sėdi prie stalo arba kompiuterio ir kuria savo personažus bei juos supantį pasaulį. Šiuo atveju prie stalo sėdžiu tik tada, kai kuriu lėles arba kažkokias kitas būtybes. Ir štai reikia rasti jiems aplinką: tada išeini į gamtą ir ieškai tinkamos vietos, kurioje galėtų apsigyventi personažai. Susirenki visas butaforijas ir kaip vaikystėje dėlioji įsivaizduojamą kiemą. Tai daryti nėra sunku, tereikia tik prisiminti, kaip žaidėme – ir tiek. Kadangi tai primena žaidimą, šis etapas, ko gero, pats smagiausias. Vėliau prasideda kitas atsakingas procesas: nufotografuoti situaciją taip, kad ji kalbėtų už save, tai nėra taip paprasta. Nes nepaprašysi lėlės jog ji truputį pasuktų galvą ar pažvelgtų į mane. Kiekvieną judesį koreguoju pati. Tyrinėji nuotraukas ir viską iš lėto perstatai, reguliuoji, sukinėji ir perdėlioji… Dėl vienos nuotraukos kartais pusę dienos tikrąja žodžio prasme vartaisi pievoje. O prie viso to meldiesi, kad nepradėtų lyti arba nepakiltų vėjas. Oras, beje, pas mus, pasirodo, nėra dėkingas tokiems darbams. Kartais, kai esi viskam pasiruošęs, tenka laukti keletą dienų, kol bus ramu ir tinkama šviesa – belieka tik taikytis prie gamtos.“
Knygos idėja, pasak jos autorės, kilo iš noro savo kuriamoms autorinėms lėlėms rasti kitą nišą. Kaip sakė Edita, kiekvienas knygos veikėjas turi prototipą. Čia būna tokia seka: pirmiausiai gimsta lėlė, kuri atsineša istoriją, tai reiškia, jog kurdama lėlę autorė kuria ir su ja susijusią istoriją, o lėlės charakteriui savybes „paskolina“ realūs žmonės.
„Kai kas stebisi, kaip aš turiu tiek kantrybės? – pasakoja Edita. – Bet iki tol, kol kažkas šį klausimą uždavė, aš net nepagalvojau, kad tai gali pasirodyti sunku. Nuo pat lėlės kūrimo pradžios iki paskutinės tinkamos nuotraukos man viskas vienodai įdomu. Kitas dalykas yra istorijos, kurios gimsta galvoje bekuriant personažą. Jausmas toks, kaip kad mintyse skaitytum dar nesamą knygą, ir tik vėliau pasakojimas turi sugulti į baltą lapą. Tikriausiai dėl šių besikuriančių istorijų galvoje pradeda matytis tam tikra vizija ir visą procesą padaro ne tik nesunkiu, bet mane dar labiau įtraukia. Turiu pabrėžti, jog patys paveiksliukai be teksto nebūtų tokie iškalbūs, tad man yra svarbi ir istorija, ir nuotraukos.
O štai kaip susikuria personažo namai, suaugusiems neturėtų būti kažkas naujo, nes visa tai jūs kiekvienas esate daręs. Tereikia prisiminti, kai būdamos mergaitės dėliojom lėlių baldus, tiesėm kilimus, gaminom maistą iš smėlio ir gėlių žiedų. O berniukai tam tikromis eilėmis dėliojo kareivėlius arba tiesė automobiliukams kelius: tiesiog ištisos trasos su kliūtimis ir tiltais smėlio dėžėje susikurdavo. Tai štai, prisiminę kaip tada žaisdavot, nesunkiai suprasite, kaip kūrėsi ši knyga.
Pabaigai norėčiau pasakyti ,kad kai susitikimo metu viena 9 metų mergaitė žiūrėdama į knygos viršelį ištarė: ,,Ei, bet šios fėjos atrodo kaip tikros lėlės!“ Aš nustebau ir pasakiau, kad jos ir yra tikros, o ji tik nusišypsojo. Pagalvojau, kaip tada mato šis vaikas, jei tikrų tikriausia nuotrauka jai vis vien atrodo kaip netikra. Štai tada apėmė geras jausmas, kad ši knyga kitokia.
Man tai tarsi šuolis atgal, į praeitį, kai neturėjom kompiuterių ir tekdavo dažniau pasitelkti vaizduotę ir viskas čia taip paprasta…“
Laima GRIGAITYTĖ
Editos LEI nuotraukos.
Sveikinu! Atrodo, savo krašte turime naują rašytoją, literatę! Labai graži knyga – vien iš to, kas pateikta čia. Gaila, kad per vėlai užmačiau: būtų Kalėdų senelis ne vieną mano aplinkos vaiką apdovanojęs šia nuostabaus grožio knygele. Na, nieko, reikės laukti kitų tinkamų progų. SĖKMĖS autorei! Linkiu, kad knyga būtų išgraibstyta tikrųjų skaitytojų!