Pagrindinis > Žmonės > Migrantai > Kamilė Zaveckaitė: „Visuomet dirbu su mintimi, kad visas įgytas žinias ir patirtis galėsiu pasidalinti su jaunesne menininkų karta Lietuvoje“

Kamilė Zaveckaitė: „Visuomet dirbu su mintimi, kad visas įgytas žinias ir patirtis galėsiu pasidalinti su jaunesne menininkų karta Lietuvoje“

…Apie tokius emigrantus geriausiai kalbėjo garsus graikų rašytojas Kavafis eilėraštyje „Itakė“. Tik mūsų emigrantams Itakė yra Lietuva, gimtasis kraštas, išsūpavęs juos tam, kad jie leistųsi į kelionę po pasaulį, plėsdami savo galimybių ribas. Jie iškrenta iš šiomis dienomis plačiausiai suvokiamo emigrantų stereotipo, tų emigrantų, kurie į svetimas šalis išvyko ieškoti didesnio uždarbio, galimybės išgyventi ar/ir prasigyventi, neretai šiapus Lietuvos sienos palikę savo profesines ambicijas, užgniaužę saviraiškos poreikius (taip gimtajame krašte buvusios mokytojos prekybos centruose metai iš metų mėsą pjausto, o buvę inžinieriai – sandėliuose krauna dėžes). Jie, tie kitokie emigrantai, ir  kitokių tikslų vedini paliko savo gimtąjį kraštą.     

Emigrantai – kaip kultūros ambasadoriai

Šie emigrantai – savotiški kultūros ambasadoriai, visam pasauliui nešantys žinią apie Lietuvą, išsūpavusią talentingus, darbščius žmones. Rugsėjo 14–24 dienomis trys tokie emigrantai sugrįžta į gimtąją Marijampolę su nauju profesionalaus meno projektu – renginių ciklu „Kultūros savaitė“, pakviesiančiu į tikrą klasikinės muzikos šventę.

Projektas „Kultūros savaitė“ skirtas ne tik populiarinti profesionalųjį meną ir didinti jo žinomumą bei prieinamumą, tačiau ir atkreipti dėmesį į pasaulio marijampoliečius – žmones, kurie gyvendami svetur grįžta pasidalinti savo patirtimis, kuria mūsų miestui.

Projekto metu bus pristatoma nauja profesionalių muzikų karta, kilusi iš Marijampolės, suteikiant jiems kūrybinę erdvę puoselėti profesionalaus meno tradiciją. Projekto idėjos autoriai, o kartu ir įgyvendintojai: dainininkė Laura Latvaitytė-Zaman, „Lauros Latvaitytės-Zaman labdaros ir paramos fondas“ steigėja (Berlynas – Vokietija), dirigentas Marius Reklaitis „Kent Philharmonic Orchestra“ įkūrėjas (Canterbury – Didžioji Britanija), pianistė, tarptautinių konkursų laureatė Kamilė Zaveckaitė (Viena – Austrija).

Su muzika – nuo pat mažumės ir iki svaiginamų aukštumų

Šįkart iš arčiau – Kamilė ZAVECKAITĖ, pianistė, gimusi 1996 metais Lietuvoje, Marijampolėje, ir savo muzikos kelią pradėjusi kaip dainininkė. Būdama tik trejų metukų, Kamilė jau tapo vieno garsiausių dainininkų konkurso Lietuvoje ,,Dainų dainelė‘‘ nugalėtoja, o būdama septynerių surengė savo pirmąjį valandos trukmės rečitalį jau kaip pianistė. Nuo 2003 iki 2008 metų mokėsi fortepijono meno šv. Cecilijos gimnazijoje, Marijampolėje, mokytojos Angelės Radzevičienės klasėje. 2008 metais įstojo į nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą Vilniuje (savo muzikos mokslus tęsė pas vyr. mokytoją Eglę Jurkevičiūtę), šią  ugdymo įstaigą pianistė 2015 metais su padėka už mokyklos vardo garsinimą. Tais pačiais metais sėkmingai įstojo į Aukštąją Ferenco Listo muzikos akademiją Veimare, Vokietijoje, kurioje įgijo bakalauro diplomą profesoriaus Grigory Gruzman fortepijono specialybės klasėje. Bakalauro studijų metu Kamilė taip pat studijavo kaip „Erasmus“ programos studentė Zagrebo aukštojoje muzikos akademijoje (Kroatija) pas profesorių Ruben Dalibaltayan. Nuo 2020 rudens jaunoji marijampolietė pradėjo magistro studijas pas profesorę Jasminka Stančul Muzikos ir atlikimo meno universitete Vienoje (Austrija).

Net dukart LR Prezidentės Dalios Grybauskaitės už nuopelnus Lietuvai apdovanota pianistė yra daugiau nei dešimties tarptautinių ir nacionalinių solo bei kamerinės muzikos konkursų laureatė. Marijampolietė jau yra dalinusis scena su tokiais pasaulinio garso muzikantais kaip Martha Argerich, Arcadi Volodos, Camilla Nylund, James Rutherford bei Steven Mead. Taip pat pianistė yra koncertavusi kartu su Jenaer Philharmonie simfoniniu orkestru, diriguojamu Martijn Dendievel, Klaipėdos kameriniu orkestru, diriguojamu Martyno Staškaus bei „Brixen Classics“ simfoniniu orkestru, diriguojamu Daniel Geiss.

Žavingosios lietuvių pianistės pasirodymai visuomet kupini ugningos energijos, jausmingų interpretacijų bei rafinuotų, trapių fortepijono skambesių.

Keletas klausimų Kamilei.

– Ar galite save pavadinti emigrante? Kodėl?

– Tikrai taip. Esu emigrantė jau šešerius metus. Tik pabaigusi M. K. Čiurlionio menų mokyklą, išsikėliau gyventi į Vokietiją ir ten, Veimaro mieste, pradėjau savo bakalauro studijas. Įpusėjusi studijas, metams išsikėliau gyventi į Kroatiją, kur studijavau Zagrebo aukštojoje muzikos akademijoje kaip „Erasmus“ programos studentė, na, o pabaigusi bakalauro studijas Vokietijoj, nuo 2020-ųjų spalio pradėjau siekti magistro laipsnio Vienos Muzikos ir atlikimo meno universitete.

Taigi ir iš profesinės, ir iš žmogiškosios pusės jaučiuosi tikra emigrante. Dažnai ne visai suvokiu, kur mano tikrieji namai, kadangi visose šiose šalyse esu palikusi dalelę savęs. Visur jaučiuosi saugiai ir jaukiai, tačiau taip pat visur jaučiuosi tik kaip svečias, kuris pats nežino, kiek ilgai užsibus. Kartais tai liūdina, tačiau dažniau mane vis dar žavi tas jausmas, kad esu lyg ir pasaulio arba bent jau Europos žmogus, greitai prisitaikantis prie naujų tradicijų, kultūros, žmonių mentaliteto.

– Pirmieji žingsniai svetur. Kaip sekėsi susigyventi su vis nauja aplinka, žmonėmis, kaip keitėsi požiūris kad ir į savąjį kraštą?

– Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais, metais svetur sąmoningai palikau savo požiūrį ir mintis apie Lietuvą Lietuvoje. Norėjau kuo greičiau palengvinti sau naujo gyvenimo pradžią greita adaptacija. Esu toks žmogus, kuriam labai lengva įsigyti naujų draugų, susikurti savą aplinką ir pasijusti sava svetur. Už šį būdo bruožą esu labai dėkinga, kadangi žinau iš savo emigrantų kolegų, kad ne visiems pradžia būna tokia lengva, o kartais netgi tas ,,pradžios” jausmas niekada nesibaigia ir jie taip niekada ir nepasijaučia visavertiškai svetimoje šalyje. Manau, kad raktas į laimingą gyvenimą užsienyje yra šalies kalbos žinojimas ir nuolatinis jos tradicijų bei kultūros normų žingeidumas.

O pati Lietuva po kiek laiko man pasidarė be galo širdžiai miela. Tik gyvendama užsienyje užsimaniau daugiau sužinoti apie Lietuvos raidą, pradėjau ją labiau vertinti, lengviau įžvelgti šalies privalumus.

–  Graikų poetas Kavafis eilėraštyje „Itakė“ Odisėją skatina keliauti, pažinti, patirti, neskubėti grįžti namo, tačiau niekada nepamiršti Itakės, nes ji dovanojo kelionę. Kaip jūs galėtumėte sau pritaikyti poeto mintis?

– Nuoširdžiai pritariu šioms mintims. Pati save labai skatinau išvažiuoti būtent tam, kad patirčiau, pažinčiau, praturtinčiau savo pasaulėžiūrą. Apie patį grįžimą kol kas nesvarstau, tačiau suvokiu: kaip gera yra žinoti, kad bet kada galiu sugrįžti! Mano didelė šeima visuomet bus ten, visuomet turėsiu į ką atsiremti, ir tai yra didelė dovana. Ir tai, kad pradėjau į Lietuvą žvelgti kitu žvilgsniu, kad pradėjau ją žymiai labiau vertinti ir žymiai labiau didžiuotis savo šaknimis, irgi priimu kaip didžiausią dovaną, kurią man suteikė emigracija. Niekada nepamirštu savo tėvynės ir visuomet dirbu su mintimi, kad visas įgytas žinias ir patirtis galėsiu pasidalinti su jaunesne menininkų karta Lietuvoje. Iš išvykimo gimė ir mūsų su Laura ir Marium sugrįžimas.

– Kas yra talentas? Ar tai tik dovana? Arba kitaip – kokia talento kaina, jeigu nori, kad jis skleistųsi?

– Talentas, be abejo, yra tik dovana. Dovana, kuri daug kainuoja ir atsineša su savimi be galo daug atsakomybės. Neišpuoselėtas arba neišdirbtas talentas yra praradimas. Visiems gerai žinomas posakis – 90% darbo, 10% talento – yra tikra tiesa. Mene talentas yra be galo svarbus. Net paties žodžio ,,talentas” apibrėžimas iškelia į viršų inovatyvumo, originalumo būtinumą. Ir tai visais laikais buvo meno pagrindinis, į priekį vedantis motoras, einantis kiaurai per įprastų taisyklių sienas. Tačiau įdomu, kad dar viena ,,talento” reikšmė yra žmogaus ypatingi gabumai, nustatomi iš jo veiklos rezultatų. Taigi, kad ir paėmus kaip pavyzdį Mocartą. Vunderkindas, unikalus talentas, neįprasti gabumai. Tačiau kiek ilgai jis būtų išbuvęs tokiu nuostabiu, jeigu tam tikru momentu nebūtų pradėjęs uoliai dirbti ties savo talentu? Jo tėvo Leopoldo Mocarto dėka mūsų genialusis Amadėjus labai anksti susipažino su griežta disciplina. Dėl to šiandien jo vardą žino visi.

– Kokie jūsų pasiekimai jums yra patys reikšmingiausi?

– Visuomet buvo ir bus svarbūs mano laimėti konkursai, galimybė dirbti su pasaulinio garso muzikantai, aukšto lygio festivaliai bei salės, kuriose tiek daug atgrota rečitalių. Tačiau visa tai svarbu tik kaip mano profesionalumo įrodymas būtiniems formalumams, biografijai.

Asmeniškai man mano reikšmingiausi pasiekimai yra besąlygiška ir svarbiausia pastovi meilė muzikai, menui. Mano klausytojų įgalinantis grįžtamasis ryšys, gebėjimas juos įkvėpti, muzikos pagalba paliesti žmonių jautriausias gelmes. Galiausiai muzika tave ir mane išties praturtina žmogiškumu. Ir tai yra didžiausias kiekvieno iš mūsų pasiekimas.

– Sakoma, kad menas, kūryba – savita bendravimo forma. Jei pritariate šiai minčiai, praplėskite ją: bendravimas su kuo, kodėl ir kur jis veda.

– Menas arba muzika neabejotinai yra viena universaliausių bendravimo formų, kuri yra žymiai galingesnė už bet kokią pasaulio kalbą, nes ten, kur pasibaigia žodžiai, prasideda muzika. Menas gali padėti išreikšti arba suprasti tokius gilius dalykus, kurių į žodžius niekaip nesutalpinsi. Atlikdama muziką, be žodžių galiu užmegzti stiprų ryšį su publika, pačia savimi, o svarbiausia – su istorija. Meno pagalba galiu prisiliesti prie laiko patikrintų genijų šedevrų. Galiu bendrauti su pačiu Bethovenu, Mocartu ir bandyti suvokti bei pažinti jų slapčiausius jausmus. Tai yra prabanga, vedanti į nežemiškas jėgas.

–  Marijampolė, Lietuva tada, kai tik žengėte iš jos, ir dabar, kad už pečių didžiulė patirtis. Kas pasikeitė, kas liko kaip buvę?

– Vokiečių poetas H. Heine yra pasakęs: ,,Kai aš iš akių praradau tėvynę, atradau ją savo širdyje.” Ir išties, tik pradėjusi gyventi svetur, pažindindamasi su naujomis kultūromis, besimokydama naujų kalbų, pradėjau daugiau nei bet kada įžvelgti savo gimtosios kalbos žavesį, suvokti, kaip stipriai myliu savą kraštą. Keitėsi ir augo Lietuva, keičiausi ir augau aš. O mano gimtasis miestas Marijampolė nuostabiai išaugo, išgražėjo. Šis jaukus ir širdžiai mielas miestelis, atrodo, prašyte prašosi dar daugiau veiklos, daugiau šviesos ir džiugesio, kurį ir tikimės įžiebti mūsų projekto ,,Kultūros savaitė” pagalba. Tikimės, kad klasikinės muzikos apžavai įkvėps Suvalkijos sostinę ir duos reikiamą impulsą jos sužydėjimui ir klestėjimui.

– Dėkoju už pokalbį.

Asmeninio Kamilės Zaveckaitės archyvo nuotraukos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE