Kalvarijos viešoji biblioteka, jaukus miestelio kultūros židinys, džiugina ne tik šiltu bendravimu su lankytojais, prasmingų renginių gausa, bet ir skoningu interjero papuošimu ypatingomis progomis. Visa tai – Nijolės SKROBLIENĖS, Kalvarijos viešosios bibliotekos dokumentų komplektavimo ir tvarkymo skyriaus vedėjos, rūpestis, išradingumas, kūrybingumas, ypač atsiskleidęs Kalvarijoje įkūrus Trečiojo amžiaus universitetą (TAU), kurio Menų fakulteto rankdarbių studijos vadove tapo būtent ji.
Sostinės kerai nublanko prieš gimtinės žavesį
N. Skroblienė – kalvarijietė nuo gimimo. Čia baigusi vidurinę mokyklą, išvyko netoli – į Marijampolę, kur tuometinėje miesto pedagoginėje mokykloje įgijo ikimokyklinių įstaigų pedagogės specialybę. Jo didenybė paskyrimas (tuomet buvo tokia tvarka absolventams) lėmė, kad Nijolė, kaip jaunoji specialistė, savo karjerą pradėjo ne bet kur, o sostinėje – mat į Vilnių lėkti lėmė jai paskyrimas. Reikia – tai reikia: nulėkė. Bet neilgam. Sostinės žavesys nublanko prieš tikruosius gyvenimo pamatus: šeimą ir gimtojo krašto ilgesį. Nijolė, sugrįžusi Kalvarijon, įsidarbino buvusio Kalvarijos technikumo bibliotekoje, o šį panaikinus – Kampinių kaimo pradinėje mokykloje. Nuo 1995 m. N. Skroblienė – Kalvarijos viešosios bibliotekos darbuotoja.
TAU Menų fakulteto rankdarbių studijos vadovė
Polinkis rankdarbiams moterį lydėjęs nuo mažens, tačiau, kaip pati pripažįsta, nebuvo tai aistra, be kurios ji būtų negalėjusi gyventi. Taip, smagu į rankas paimti siūlo galą, audinio skiautelę ir sukurti kažką gražaus, tačiau kai gyvenime atsiranda svarbesnių dalykų, be to „kažką gražaus“ galima ir apsieiti. Ir Nijolė apsiėjo. Bet tik tol, kol Kalvarijoje neatsirado TAU (Trečiojo amžiaus universitetas), kuris natūraliai ėmė glaustis prie Kalvarijos viešosios bibliotekos – ryškiausio kultūros židinio miestelyje. Štai taip Nijolė tapo TAU Sveikos gyvensenos ir namų ūkio fakulteto kuratore, o, prie to fakulteto prijungus Menų fakultetą ir įkūrus rankdarbių studiją, nereikia net spėlioti, kas tapo jos vadove.
„Mokytis meninio ugdymo niekada ne vėlu, – įsitikinusi Nijolė. – Nesvarbu: mums keturiasdešimt, šešiasdešimt, aštuoniasdešimt metų ar daugiau, nes jis skatina suaugusiųjų laisvą meninę kūrybą.“ Rankdarbių studijoje TAU studentai išmoko (ir tebesimo ko toliau!) kurti proginius atvirukus, kvietimus, knygų skirtukus, įvairius suvenyrus iš odos, stiklo, popieriaus, metalo gijų, molio, vilnos ir kt. „Rankdarbiai, – sako Nijolė, – puikus būdas praleisti laiką, įgyti praktinių įgūdžių, o gal tiesiog ir įgyvendinti paauglystės ar jaunystės svajonę – išmokti dailiojo rankdarbių meno.“
Domina viskas
„Devyni amatai, dešimtas – badas“, – juokauja Nijolė apie savo, kaip Kalvarijos TAU Menų fakulteto rankdarbių studijos vadovės, darbą. Ir tam, pasak jos, yra labai svarios priežastys. Moteris teigia, jog negalinti susikoncentruoti į vieną sritį (ką bepaims, viskas sekasi!): viskas ją domina, viskas svarbu, tačiau noras įkvėpti kitus, taip atrandant ir save, verčia rinktis. O štai čia ir gaunasi tas užburtas ratas: kaip pasirinkti, jei viskas įdomu: ir tai, kas naudinga (pvz., šlepečių gamyba), ir tai, kas tiesiog gražu (pvz., maisto dekoravimas)… „Visko po truputį, naudojant visokias technikas“, – galiausiai atsidūsta Nijolė, konstatuojanti, jog nieko nesuspėja, tačiau nuolat atsinaujinanti, tobulėjanti – ir kaip rankdarbių gaminimo vadovė, ir kaip atlikėja, mat mokydamas kitus pirmiausiais mokaisi pats!
Laima GRIGAITYTĖ
Nuotraukos autorės ir Nijolės Skroblienės asmeninio archyvo.
