Pagrindinis > Toli - arti > Istorijos pėdsakais > Praeities šešėlis, pasivijęs po 63 metų I

Praeities šešėlis, pasivijęs po 63 metų I

Pratarmė

Lietuvos žmonės nuo 1940 m. patyrė daug skausmo, pažeminimų, netekčių.

Šią apybraižą apie šeimos tremtį rašau žvelgdama į praeitį, kurios šešėlis vieną trėmimų organizatorių pasivijo tik po 63 metų. Patys tremtiniai to atpildo nesulaukė – mano tėvai ir broliai jau ilsėjosi amžinybėje.

Aprašau šią šeimos istorijos atkarpą, galvodama apie visus palikuonis – vaikus, anūkus, proanūkius. Noriu, kad jie žinotų, kas ir kaip anuomet vyko.

Tikiuosi, atpildo temą išsamiau nušvies ir istorikai – tai svarbu šiandien, kai didžioji mūsų kaimynė Rusija nepripažįsta Lietuvos okupacijos, klastoja istorinius faktus.

1. Tėviškė

Mano tėtis Antanas Kralikas gimė 1889 m. daugiavaikėje šeimoje, buvo jauniausias. Kralikams priklausė 4 margai (2 ha) žemės Vilkaviškio apskrityje, Pajevonio valsčiuje, Stolaukio kaime.

Antanukas, 1899 m. mirus jo tėvams, turėjo dirbti pas ūkininkus piemeniu, pusberniu iki pat pilnametystės, o tada teko tarnauti Rusijos caro armijoje.

Grįžęs į tėviškę, iki 1919 m. dirbo Karalkrėslio dvare. 1919 m. iš to paties dvaro išsinuomojo 16 margų (8 ha) žemės. 1925 m. pagal tuo metu vykdytą žemės reformą gavo 5 ha Karalkrėslio kaime. 1926 m. su mano mama Ona Arlaite už jos „pasogą“ (kraitį) nusipirko dar vieną „parcelę“ – 5 ha sklypą. Iš Lietuvos žemės banko 1930 m. pasiėmė ilgametę paskolą, už kurią įsigijo dar 8 ha žemės, tapo 20 ha ūkio savininku.

Mano brolis Algimantas gimė 1931 m., aš – 1934 m., jaunėlis Jonas – 1936 m. Mes, maži vaikai, negalėjome padėti tėvams ūkininkauti, teko samdyti darbininkus. Tėvai laikė 5 karves, 3 arklius, nedidelę avių bandą, turėjo kiaulių, nemažai paukščių.

Tėtis buvo vienas iš Karalkrėslio pieninės steigėjų. Ši bendrovė supirkdavo pieną iš apylinkės gyventojų, sėkmingai realizuodavo pieno gaminius. Buvo superkami grūdai, mėsiniai gyvuliai.

Stolaukio kaime gyveno dar 4 šeimos, turėjusios stambesnius ūkius – nuo 50 iki 80 ha. Juose darbavosi daugiau samdinių. Visi šie ūkininkai karo metais, artėjant frontui iš Rytų, pasitraukė į Vakarus.

Lietuvoje iki 1940 m., kai Lietuvą okupavo SSRS, nebuvo draudžiama samdyti žmones ūkio darbams.

2. Karo padariniai

1941 m. birželio 22 d. į Lietuvą įsiveržus galingai Vokietijos armijai, buvo padidinti mokesčiai, įvairios „pyliavos“ – duoklę valdžiai reikėjo atiduoti grūdais, gyvuliais, pieno produktais ir kitkuo.

1944 m. vasarą, artėjant frontui iš Rytų, mūsų ūkyje javai buvo jau pasėti, pievos nušienautos, bulvės ir cukriniai runkeliai pasodinti. Tačiau rugpjūčio 20 d. vokiečiai įsakmiai paragino palikti savo namus ir važiuoti arkliais į Vakarus, į Vokietiją. Vėliau vežė mus traukiniais, kol atsidūrėme tarp Vismero ir Šverino.

1945 m. gegužės 8 d., nuaidėjus pergalės Antrajame pasauliniame kare saliutams, patraukėme atgal į Lietuvą. Arkliais tempiamu vežimu pasiekėme Vangeriną, kur buvo filtracijos stovykla, – sovietų pareigūnai aiškinosi, ar nebendradarbiavome su vokiečiais. Vangerine praleidome apie du mėnesius, tada mums leido grįžti į Lietuvą. Parvykome traukiniu.

Savo tėviškę Stolaukyje radome šiurpiai nuniokotą, visi pastatai sudeginti, netoli namų rangėsi apkasų zigzagas – rusų fronto priešakinė linija. Alksniai Širvintos paupy iškirsti, iš jų pakrantėse sukalti bunkeriai. Kautynės čia vyko apie du mėnesius, laukuose mėtėsi sviediniai, minos, nepalaidoti karių lavonai.

1945–1946 m. žiemą praleidome pas gimines. Dar sunkesnis buvo kitų metų pavasaris, kai sugrįžome į savo namus – reikėjo atstatyti sodybą, įdirbti žemę. Trūko arklių, padargų, bulvių ir javų sėklų. Išlikusias plūkto molio sienas šiaip taip uždengėme šiaudų stogu. Visi kaimynai buvo smarkiai nukentėję, todėl neišgalėjo mums padėti. Gyvenome pusbadžiu, apie tolesnį mokymąsi nebuvo nė kalbos.

3. Mes – buožės

1948 m. pavasarį vėl surengtas Lietuvos žmonių trėmimas į Sibirą. Tada daugiausia trėmė šeimas, susijusias su ginkluoto pasipriešinimo dalyviais – „miškiniais“ (partizanais).

Prasidėjo kolektyvizacija, iš valstiečių buvo atiminėjama žemė, padargai, gyvuliai, pastatai. Sovietų valdžia bijojo, kad valstiečiai priešinsis kolektyvizacijai, todėl aršiai eskalavo klasių kovos idėją. Tuos, kurie kadaise turėjo samdinių, smerkė, vadindami išnaudotojais, buržuaziniais nacionalistais, jų turtą liepta nacionalizuoti.

Šiuo pagrindu ir mūsų šeima įtraukta į buožių sąrašus. Remtasi laikotarpiu iki 1940 m., nors tuo metu samdyti pagalbininkus ūkio darbams buvo normali praktika, niekas nelaikė to nusikaltimu.

Ūkininkai–buožės buvo spaudžiami didelėmis prievolėmis ir mokesčiais, grūdų, pieno ir mėsos „pyliavos“ (duoklė natūra) padidintos, žemės palikta vos 15 ha. Sunkiausia buvo prasimanyti pinigų mokesčiams, kurių metinė suma (1948) buvo 700 červoncų (7000 rublių).

Tėtis raštu kreipėsi į vietos valdžią, išdėstė, kaip sunkiai įsigijo žemę, kokią didžiulę žalą patyrė karo metais. Sakė nesuprantantis, kodėl yra laikomas „buože“, nors varganai gyvena. Tačiau jo argumentai buvo atmesti.

1949 m. sausio pradžioje atvažiavęs mano pusbrolis Albinas Kilikevičius pranešė sužinojęs, kad mūsų šeimą, įtrauktą į buožių sąrašus, numatyta ištremti į Sibirą. Su tėvais sutarė, kad mane išveš gyventi ir mokytis į Vilnių, gal išvengsiu tremties. Pradėjau mokytis Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje.

1949 m. kovo mėn. 25 d. pas mano tėvus atvyko Vilkaviškio MGB (rusiškas valstybės saugumo trumpinys) skyriaus leitenantas-tardytojas Meriaškinas, perskaitė sprendimą ištremti šeimą į Sibirą, surašė protokolą, pagal kurį mano tėtis priskirtas valstiečiams–buožėms, išvardyti kiti šeimos nariai. Dokumento, parašyto rusų kalba, tekstą sužinojau tik 2003 m.

Tą pačią dieną ūkis buvo nacionalizuotas – atimta žemė, arkliai, kiti gyvuliai, padargai, tvartas. Viskas perduota besikuriančiam vietiniam kolektyviniam ūkiui.

Tėčiui paklausus, koks tremties terminas, atsakyta, kad ištremiami amžiams (на вечно).

Vežimą su žmonėmis ir manta iki Vilkaviškio geležinkelio stoties lydėjo du ginkluoti kareiviai. Į Irkutsko sritį vežė, uždarytus prekiniame traukinio vagone.

(Bus daugiau)

Nuotraukoje – Kralikų šeimos sodyba. 1959 m. rugsėjis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite